Teatro vadovas E. Stancikas: „Menas keičia visuomenę“ (interviu)

Egidijus Stancikas – ilgametis Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) vadovas, 2022 m. lapkričio 15-ąją paskirtas vadovauti teatrui dar vieną penkerių metų kadenciją.

E. Stancikas – NKDT aktorius jau trisdešimt dvejus metus; 2007-aisiais jis tapo laikinuoju teatro vadovu, 2008-aisiais, laimėjęs konkursą – tuometinio Kauno valstybinio teatro vadovu; 2012-aisiais, teatrui įgijus nacionalinio teatro statusą, E. Stancikas tapo generaliniu direktoriumi. Taigi teatrui vadovauja jau penkiolika metų.

Šiame pokalbyje retrospekcija brėžiama perspektyva, aiškinantis uždavinius ir tikslus, ateities viziją, kylančią iš teatro misijos, kuria gyvenama ir kuriama, formuojant ir tobulinant savitą, tapatų ir kaskart atsinaujinantį teatro veidą.

Gerbiamas Egidijau, dar viena penkerių metų vadovo kadencija. Pasidalinkite koncepcija, kuri skatina dar kartą eiti pareigas, viena vertus, naujas, kita vertus – gerai pažįstamas, nes kadencija – jau ketvirtoji.

Pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus, konkursas eiti vadovo pareigas įvyksta jau besibaigiant esamo vadovo kadencijai, jau prasidėjus teatro sezonui. Ne kartą diskutuota ir LR kultūros ministerijoje, kad nacionalinių įstaigų vadovo pareigų konkursai turėtų vykti mažiausiai vienus metus prieš kadencijos pabaigą, kad naujasis per konkursą išrinktas vadovas galėtų pristatyti savo kūrybinės veiklos koncepciją, su ja supažindinti įstaigos, šiuo atveju teatro, bendruomenę, imtis pokyčių, neretai ir struktūrinių, reikalingų įgyvendinant savo numatytą programą. Taip viskas vyktų sklandžiau ir gerokai natūraliau. Kol kas veikia kitokia konkursinių pareigų tvarka.

Ko gero, šis konkursas man buvo pats sudėtingiausias. Darbų gausa ruošiantis ir jau įgyvendinant „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą tiesiog neleido atsitraukti ir, žvelgiant iš šalies, apmąstyti besibaigiančios kadencijos kelią, įvertinti atliktus darbus. Tačiau 2022-ieji – Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, metai – jų kontekste atlikti darbai, įgyvendintų spektaklių dydis, prisiimta ir pateisinta atsakomybė, ką byloja lydėjusi sėkmė, kėlė džiugesį, žadino ir stiprino orumą bei inspiravo.

Vis dėlto, norint adekvačiai įvertinti, reikalinga laiko distancija, kol kas viskas pernelyg arti. Tad, kaip minėjau, buvo išties nelengva pasiruošti konkursui, parengti reikiamą veiklos programą, galvojant apie perspektyvą, o didžiuotis ir girtis, rodos, neetiška, kritikuoti, menkinti atliktus darbus – nėra dėl ko, juo labiau kad kritikuodamas save turėčiau kritikuoti ir savo komandos žmones, dirbančius įvairiose teatro tarnybose, o jų susitelkimas, atsidavimas ir kūrybingumas, labai oriai atstovaujant teatrui, bendradarbiaujant su užsienio partneriais, buvo tiesiog stulbinamas ir be galo įkvepiantis. Mano programa naujajai kadencijai yra tam tikra projekcija, kaip NKDT gyvens toliau.

Trečioji mano kadencija buvo labai aiškiai ir sutelktai orientuota į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, turint aiškius uždavinius ir tikslus, suvokiant ir priimant iššūkius. Visa tai įgyvendinome, tad dabar kyla natūralus klausimas: kas toliau? Naujosios kadencijos koncepcija gan sudėtinga: tai, ką patyrėme, ką sukūrėme ir pristatėme išskirtiniuose spektakliuose, bendradarbiaudami su užsienio partneriais, turi tapti mūsų darbo kasdienybe. Ta kokybė, kurią pasiekėme ir liudijome įgyvendindami projektus, turi tapti įprastu mūsų kūrybos lygmeniu, kad niekam nekiltų nė menkiausių abejonių: NKDT komanda gali išpildyti drąsiausius sumanymus, įveikti visus iššūkius, turime patys įsitikinti, jog mūsų kūrybinė raiška turi beribes galimybes. Taigi šioje kadencijoje noriu pasiekti kokybinį virsmą, kad patį aukščiausią lygmenį liudytų visos NKDT tarnybos savo kasdieniu darbu.

NKDT vadovaujate jau penkiolika metų. Žvelgdamas atgal, kaip vertinate buvusias kadencijas, savo darbus, idėjas, tai, kas pasiekta? Taip pat – ko nepasiekta, kas neįgyvendinta, nepavyko, galbūt palikta ateičiai?

Labai geras klausimas, leidžiantis atsigręžti ir pažvelgti į taip greitai praskriejusį laiką. 2007-aisiais mane paskyrė laikinuoju teatro vadovu, teatre buvo aiškiai matoma struktūrinės reorganizacijos būtinybė: nesilaikyta drausmės, nevykdytos pareigos, tai, galima sakyti, paralyžiavo kūrybinę veiklą. Tuo metu buvo baigiamas teatro administracinių patalpų remontas; laukė Didžiosios salės, pagrindinės teatro scenos, remontas. Pirmiausia reikėjo sustyguoti tarnybų veiklą, kad administracinis teatro aparatas sudarytų tinkamas ir palankias sąlygas kūrybinei raiškai.

Tai pasiekę, 2008-aisiais uždarėme Didžiąją salę, išardėme pagrindinės NKDT scenos grindis, ir prasidėjo remontas. Tuo laiku kaip tik kilo didžioji ekonominė krizė. Gerai pamenu tą rizikingą laikotarpį. Ne vienas didelę patirtį turinčių žmonių bandė perspėti, atkalbėti, tam tikra prasme apginti pagrindinę NKDT sceną – jo esmių esmę, nes teatras be scenos negali egzistuoti.

Uždarydami ją, dargi per ekonominę krizę, nemenkai rizikavome – negavę finansavimo, būtume teatrą pasmerkę labai sudėtingam išbandymui, sprendžiant gyvavimo ir išgyvenimo klausimą. Tačiau vidinis balsas man sakė: jeigu dabar neremontuosime Didžiosios salės, mūsų teatro rekonstrukcijos finansavimas gali nutrūkti ir, susitvarkę administracines patalpas, liksime nerekonstravę Didžiosios salės, kurią atnaujinti – būtina. Todėl rizikavau, kliaudamasis asmenine nuojauta ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus bei kultūros ministrų, ypač Arūno Gelūno, išmintimi. Ekonominės krizės metu tęsėme teatro rekonstrukciją ir jau 2012-aisiais atidarėme Didžiąją salę. Taip baigėsi mano pirmoji kadencija, atvėrus žiūrovams Didžiąją salę, pagrindinę teatro sceną.

Per pirmąją kadenciją man pavyko atlikti ir diplomatinį-politinį darbą – pasiekti, kad Kauno dramos teatras gautų nacionalinio teatro statusą. 2012 m. spalio 12 d. atidarėme Didžiąją salę, parodėme Juozo Grušo „Baltą drobulę“, o 2012 m. spalio 31 d. tapome nacionaliniu teatru. Tai vainikavo jau įgyvendintus darbus ir įkvėpė tęsti pradėtą teatro rekonstrukciją, kuri baigta antrosios mano kadencijos laiku.

2016-ųjų rugsėjo 15 d. pradėjome 97-ąjį teatro sezoną, surengdami Teatrų fiestą, kurioje dalyvavo visi Kauno teatrai. Šventė vyko Laisvės alėjoje, NKDT prieigose, kur susirinko visi svečiai, teatro gerbėjai, jiems buvo atvertas teatras, pagaliau atnaujintas po 10 metų vykusios rekonstrukcijos. Renginio dalyviai galėjo aplankyti visas teatro erdves, įveiklintas kiekvienoje jų surengtomis instaliacijomis. Akivaizdžiai pamatyta, koks modernus, koks technologiškai inovatyvus yra Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuris tapo visiškai pasiruošęs didžiajai kūrybai. Taip baigėsi mano antroji kadencija.

Per trečiąją kadenciją rengėmės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įgyvendinimo metams. Teatras jau turėjo techninę, technologinę bazę, tad atėjo kūrybos laikas. Ši kadencija baigėsi kartu su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa. Noriu, kad ketvirtoji kadencija būtų kasdienio darbo ir kūrybos kokybės liudijimo ženklas, bylojąs, jog NKDT yra aukščiausios meno kokybės kultūros įstaiga.

Įvykus NKDT sezono premjeroms – Roberto Wilsono „Dorianui“, Vincent’o Adelus ir Isabelle Adelus & Suran „Veidui“ – koks, Jūsų manymu, yra dabartinis NKDT veidas? Kaip Jūs matote NKDT šiandien?

Man šiandienis teatro veidas atrodo gyvas, reflektuojantis, matantis visa, kas aplink. Įsižiūrėję į NKDT veidą, matome ir dėmelių, ir tai, ką reikėtų, ką norėtųsi koreguoti. Tai natūralu, nes gyvas veidas visad reikalauja dėmesio, priežiūros. Tačiau man asmeniškai labai gražios tame veide regimos patirties, su ja įgytos išminties raukšlelės, kurių teatro veide tikrai daug. Tad veidas ne tik gyvas, tačiau jis man be galo gražus savąja išmintimi, jos žymėmis, bylojančiomis susikaupimą. Teatro veidas spinduliuoja autentiškų patirčių šviesą, kuri teikia, nesumeluosiu, vilties aplinkiniams; jis tarytum tiesia šviesios perspektyvos kelią, kviečia juo eiti, veda.

Akcentuojate „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos svarbą NKDT, pasidalinkite plačiau teatro indėliu Kauno kultūriniame gyvenime šiais metais.

Mūsų indėlis išties labai didelis. NKDT – didysis „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ partneris. Iš pradžių buvo numatyti net septyni spektakliai ir vienas edukacinis projektas, tačiau „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ vadovybė atsisakė vieno projekto, tad liko penki spektakliai ir edukacinis projektas. Labai džiaugiuosi, kad sukūrėme tikriausių iššūkių keliančias idėjas, kurių imtis ir jas įgyvendinti mums užteko pirmiausia drąsos patikėti, taip pat – vidinio sutelktumo.

Dar iki 2022-ųjų teatras turėjo jau tikrai nemaža patirties, tačiau tai, ką aš, kaip teatro vadovas, tiek mano pavaduotojai Agnė Burovienė ir Valius Kriščiūnas, meno vadovas Edgaras Klivis, taip pat už teatro vadybą atsakingi žmonės: Skaistė Jurėnė, anksčiau dirbęs Deividas Rajunčius, Rūta Malaškevičienė, Tomas Žilinskas, tiesiog visų teatro struktūrų darbuotojai drauge patyrėme pasiruošimo ir įgyvendinimo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos laiku – mums buvo tikriausios universitetinės studijos. Jose įgijome ir tobulinome savąsias kompetencijas. Dabar mūsų jau tikrai nebaugina nei bendradarbiavimas su žymiais, pasaulyje pripažintais menininkais, realizuojant jų darbus, nei bendra kūryba, bendradarbiavimo veiklos su jų komandomis.

Kai ruošėme „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, mano sąlyga buvo, kad visų projektų spektakliai būtų ne vienadieniai ir vienkartiniai, jie privalėjo tapti NKDT repertuaro dalimi, jeigu ne iš karto, tai ilgainiui jie turėjo būti pritaikomi ir rasti erdves mūsų teatre. Dabar, jau pasibaigus „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programai, esu laimingas, kad visi mūsų įgyvendinti projektai nesibaigia kartu su Europos kultūros sostinės metais, su jais neatsisveikiname, visi jie išsyk rado savo vietą ir išlieka mūsų teatre kaip turtas mums ir žiūrovams, kurių susidomėjimas didžiulis. Tad bendradarbiavimas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje buvo vaisingas ir turintis reikšmingą išliekamąją vertę perspektyvoje.

Kokios Jūsų asmeninės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių patirtys?

Jau buriant „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ vadovybę susikūrė išskirtinė energija, tapusi sinergija tarp Virginijos Vitkienės, Anos Kočegarovos-Maj, Ryčio Zemkausko ir visų bendradarbiavusiųjų, vienais atvejais ji patirta stipriau, kiti, matyt, dar laukia perspektyvoje. Užmegzti ryšiai, įgyvendintos ar numatytos bendradarbiavimo veiklos, išeinant už konkrečios įstaigos sienų, yra reikšminės kūrybinės sąsajos, kurios man asmeniškai išliks kaip nauji vertybiniai bendrysčių atradimai.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įsirašė atmintin kaip bendrysčių laikas. Gerai žinoma, kad teatro menas yra kolektyvinis menas: scenoje esame vieni nuo kitų labai priklausomi, tad energija – bendroji kūrybinė energija – yra labai svarbu: kad ji tekėtų, kad užpildytų kūrybinę erdvę.

Kaunui ir Kauno rajonui tapus didžiąja Europos scena, NKDT sąryšių, bendrystės laukas išsiplėtė, savo kūryba teatras tarytum išaugo rėmus, užmegzti ryšiai su daugybe atrastų kūrybinių partnerių suteikia galimybę kurti, plėtoti raišką dar įvairiau ir gerokai didesnėje erdvėje. Kūrybinės bendrystės leido pamatyti ir įsitikinti, kiek daug Kauno rajono kultūrininkų saviveikliniame mene gražiu vidiniu orumu, tikru, giliu tikėjimu bei meile tam, ką kuria, liudija kūrybos vertę ir reikalingumą. Bendradarbiavimas su užsienio partneriais parodė, koks aukštas mūsų teatro kokybinis lygis, stiprus pasiruošimas ir tikras profesionalumas, suteikiantis galimybę tolygiai bendrauti ir drauge kurti. Tai sustiprina pasitikėjimą ir byloja platų perspektyvinių veiklų spektrą.

Kalbėdamas apie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, vienu gražiausių įspūdžių įvardinčiau mane sužavėjusią atidarymo šventę „Sukilimas“, kai tūkstantinės minios pasklido po Kauno gatves, tarsi ieškodamos kultūrinio peno – dvasinio maisto. Kultūrinis alkis, begalinis smalsumas tęsėsi ištisus metus. Nepamenu, kad kada nors anksčiau parodos mūsų mieste būtų taip gausiai lankomos, o šiemet net driekėsi eilės norinčiųjų ateiti, pamatyti, gyvai patirti meną – profesionalųjį, jį reflektuoti.

Tai man yra ir išliks prasmingu mūsų visuomenės ženklu, liudijančiu, kad kurti – prasminga. Taip, kuriant patiriama daug nemalonių dalykų, kurie neretai prilyginami kančiai, tačiau menas visuomenei yra reikalingas, menas visuomenę keičia, transformuoja, visuomenė tampa ne tokia egoistiška ir egocentriška, jos veidas šviesėja, skaidrėja, imama žvelgti plačiau, išeinama už stereotipų ribų, atsigręžiama į esantįjį šalia, visuomenė tampa jautri ir dvasinga.

Tad 2022-ieji – nesakyčiau, kad lūžio metai, bet jie tarytum liudijimas, kad to, kuo gyvena menininkai kūrėjai, reikia didžiai visuomenės daliai, kad tai yra tiesiog būtina. Tad 2022-ieji – viltį žadinantys metai.

Jeigu būtų galimybė, kokią patirtį iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ norėtumėte pakartoti, į ją sugrįžti? Kodėl?

Daug ką pakartoti norėtųsi, vis dėlto praeities kartoti neverta, prasmingiau pasisemti drąsos ir įkvėpimo iš įgytų patirčių ir sustiprėjus kurti naujai dabar ir ateityje. Dėl to su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektų partneriais kalbamės žvelgdami į perspektyvą: kas toliau? Ieškome būdų, kaip tai, ką išgyvenome, ką patyrėme, galėtume išnaudoti bendradarbiaudami ateityje, kurdami naujus spektaklius.

Jūsų manymu, kaip gyvena, kuria ir yra kuriamas NKDT?

Dabarties gyvenimą karo fone galima įvardinti kaip dvilypę patirtį: viena vertus, stebint aplinką matyti, kad esama daug kalbančiųjų, politikuojančiųjų, kurie tarytum galvoja, jog jų žodžiai patys savaime atlieka svarbiausią misiją. Kita vertus, taip pat esama tų, kurie mažiau kalba, bet savo asmeniniais darbais, drąsia pagalba rodo pavyzdį ir skatina, netgi provokuoja veikti ir kitus.

Man buvo labai nuostabu išgirsti, kaip Europos Parlamento vadovė Ursula von der Leyen, sveikindama konferencijos dėl Europos ateities dalyvius, įvardijo Lietuvą kaip antrą pasaulyje pagal teikiamą humanitarinę pagalbą Ukrainai. Taigi mūsų šalis, būdama maža, ne tokia turtinga, yra antra, tai rodo susivokimą ir stiprų solidarumą dėl Laisvės vertybės. Esame susitelkimo pavyzdys.

Man norisi, kad mūsų teatras ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje ir dar plačiau būtų atsakingumo pavyzdys, kad mūsų teatras tai manifestuotų kasdieniais darbais, kad NKDT spektakliuose būtų giliai analizuojamos vertybės, aktualijos ir amžinieji klausimai, kad įvairiausių visuomenės sluoksnių žmonės galėtų reflektuoti asmenines problemas, ieškoti galimų sprendimų, kad kiekvienas žmogus patirtų gyvą šviesos prisilietimą prie jo individualios būties.

Man asmeniškai norisi, kad NKDT, kaip pavyzdys, visada turėtų daug kūrybinių ambicijų, drąsių ir unikalių idėjų, o darbus lydinti sėkmė įkvėptų kaskart ieškoti ir dalintis viso to šviesa, kad teatras ja spinduliuotų.

Mūsų pokalbio pabaigoje pakvieskite į Kauną atvykusį svečią, rekomenduokite jam spektaklį, patirtį NKDT, kad pajaustų, kuo ir kaip gyvena NKDT.

COVID-19 viruso sukelta pasaulinė pandemija ne tik dovanojo išbandymo iššūkį, bet ir paskatino stiprinti bendravimą su žiūrovais, tad šiandien, kad ir būtumėte, visi ir kiekvienas gali susipažinti su NKDT gyvenimu nuotoliniu būdu. Gausu informacijos teatro interneto svetainėje, naujienų skiltyje skelbiamos visos aktualijos, repertuaro skiltyje išsamiai pristatomi spektakliai, nuotoliniu būdu galima pažinti aktorių trupę, virtualus turas suteikia galimybę aplankyti teatrą – pasivaikščioti po visas erdves, stabtelėti ten, kur norisi. Kiekvienas internetinės svetainės lankytojas muziejaus skiltyje gali sužinoti teatro istoriją, atrasdamas ir pažindamas vertingus istorinius reliktus; onlineplatformoje gausybė spektaklių konferencijų, pokalbių, diskusijų įrašų.

Planuojant atvykti į Kauną ir ketinant apsilankyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, reikėtų iš anksto įsigyti bilietus, nes jų skaičius – ribotas. Manau, kad ir kokį spektaklį pasirinktumėte žiūrėti, kiekvienas tikrai pajaus NKDT kūrybinės energijos vibraciją, kurios įkvėpta kuria ir gyvena teatro bendruomenė. Mūsų repertuaro spektakliai apima platų probleminį lauką, toji kūrybinė kibirkštis, esanti kiekviename teatro darbe, tikrai nepaliks abejingo nė vieno. Tad kviečiame ir laukiame visų Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kalbėjosi Elvina Baužaitė, bernardinai.lt