Teatras – melo tvirtovė ar tiesos užuovėja? (interviu)

Nacionalinis Kauno dramos teatras pasitinka 100-ąjį kūrybinį sezoną ir kviečia į šiai sukakčiai paminėti skirtą premjerą – režisieriaus Gintaro Varno spektaklį „Sombras“. Tai bendras NKDT ir teatro „Utopia“ kūrybinis projektas.

Pagal Federico Garcia Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius pastatytame spektaklyje-pamąstyme tyrinėjama teatro prigimtis, melo ir tiesos santykis jame bei tai, kas yra teatras šiandien. Taip pat cituodamas savo ankstesnius kūrinius režisierius G. Varnas apmąsto ir savo paties nueitą kūrybinį kelią. Apie tai, kuo spektaklis yra drąsus ir aktualus – pokalbyje su režisieriumi.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

– Spektaklyje kalbate apie šiandienos teatrą, kuriam būdingas prieštaringas santykis su publika: vieni jame atranda centrą išcentrinėje šiuolaikinėje visuomenėje, kiti žvelgia į jį įtariai vakarus leisdami kitur, kur galima patirti daugiau pramogos. Kaip jums atrodo, kur reikėtų ieškoti priežasčių – pačiame teatre ar visuomenėje?

– Teatras vystosi negilaus teatro linkme. Nes visuomenė iš esmės tampa priklausoma nuo, tikrąja to žodžio prasme, pramogų. Pramogų biznis, pramogų žvaigždės, pramogų pasaulio gyvenimas visuomenę traukia, jis jai yra įdomus. Yra atvejų, kai teatras mėgina sąmoningai artėti prie to pramogų verslo ir tai jau kvepia prostitucija. Ir apie tokį teatrą aš net nenorėčiau kalbėti. Komercinis teatras – vienas iš mano labiausiai nekenčiamų dalykų gyvenime.

Reikėtų susitarti dėl termino „teatras“. Aš žodžiu „teatras“ vadinu tą teatrą, kuris yra menas. Visuomenė pramogėja ir sparčiais žingsniais artėja į Aldous Huxley aprašytą antiutopiją knygoje „Puikus naujas pasaulis“. Knyga parašyta beveik prieš 100 metų, bet mes prie tos antiutopijos artėjame būtent dabar. Tame pasaulyje Šekspyras yra uždraustas, kaip protus jaukiantis menininkas. Tokiai visuomenei nereikia meno. Mąstydamas apie teatrą spektaklyje sugrįžtu prie Federico Garcios Lorcos dramaturgijos. Bent jau iš esmės prie šio autoriaus grįžtu esminiais momentais, o dabar tas esmės momentas – teatras. Spektaklis gimė iš keleto meto abejonių, ar verta toliau kurti teatrą.

– Kiek realūs šie svarstymai? Ar iš tiesų žadate padėti tašką teatro kūryboje?

– Kažkada tą tašką reikia padėti. Klausimas tik – anksčiau ar vėliau. Kol kas apie tai rimtai kalbėti nesinori. Viską palieku laikui. Bet, mano manymu, yra ir prasmingesnių veiklų už teatro kūrimą. Pavyzdžiui, saugoti gamtą.

– Spektaklyje keliate ne tik teatro savasties, bet ir melo-tiesos santykio jame klausimą. Kaip jums atrodo, ko šiandien jame daugiau?

– Kada tiesa ar melas nugali yra labai sunku pasakyti. Iš esmės pati teatro prigimtis yra nieko bendro su realybe neturintis dalykas, tai fiktyvi realybė, kur žmonės vaidina kažką, kuo jie nėra. Kitaip tariant, meluoja. Bet geriausiais atvejais tas melas būna toks tobulas, kad pavirsta tiesa. Tai iliuzija, kuri žmones užburia. Kiekvieną kartą tas pats spektaklis gali dvelkti melu ir virsti tiesa.

Lygiai kaip yra ir su vaidmenimis. Dėstant studentams akademijoje visada kyla klausimas kur yra ta tiesa, juk aš – ne aš. Kaip tą tiesą apčiuopti? Ir turbūt tik tai tais atvejais, kai aktorius labai stipriai įsileidžia personažą, tą fantomą, į save, su juo dalinai sutampa, tada ta tiesa gimsta. Bet aš kalbu jau labiau apie tokį senovinį teatrą, apie tą vadinamą oldskūlą. Tai yra režisūrinis teatras. Girdėjau iš teatro kritikių pareiškimą, kad režisūrinis teatras pas mus miršta. Tad toms pakasynoms spektaklis ir skiriamas.

– Spektaklyje į dialogą jungiasi F. G. Lorcos ir L. Pirandello tekstai. Ar šių skirtingų autorių požiūriai į tikrojo teatro esmę stipriai išsiskiria, o galbūt, priešingai, sutampa?

– Abu į teatrą žvelgia panašiai. Kita situacija, kitos aplinkybės, bet esmė labai panaši: ir vienas, ir kitas stipriai nepasitiki teatru. Būtent ne pačia teatro idėja, kaip idealia meno forma, tuo jie pasitiki, o tuo teatru, kuris juos supo jų laiku. Kaip ir dabar. Iš esmės teatru tu tiki, bet tuo teatru, kuris tave supa, – ne. Teatras tampa utopija. Atsakymai nėra pateikiami ir spektaklis gali būti tiek pat melagingas, kiek ir teisingas. Galbūt jis man pačiam kažką įrodys.

Spektaklyje naudojama Lorcos nebaigta rašyti pjesė vadinama „Pjese be pavadinimo“. Nors dabar ji jau vadinama „Gyvenimo sapnas“, neseniai atsiradus šiam antrajam pavadinimui. Scenoje paliekame pirmąjį šios pjesės veiksmą ir Lorcos dialogą, kurį jis parašė būdamas 20-ies. Dialogas „Sombras“ („Šešėliai“), kuris ir davė pavadinimą spektakliui. Ir tai nėra pjesė, o keliolikos puslapių dialogas. Be šios pagrindinės medžiagos dar naudoju ir kelias scenas iš kitų jo pjesių – „Jeigu praeitų penkeri metai“ ir „Publika“. Pirandello garsioji pjesė „Šeši personažai ieško autoriaus“ XX a. padarė didelį lūžį dramaturgijos istorijoje. Kaip modernus, visiškai kitu kampu į teatro situaciją žvelgiantis kūrinys. Žanro požiūriu, spektaklis yra koliažas, sudarytas iš įvairių dramų.

Iš dalies tai nėra visai harmoningas šių dviejų autorių sulipdymas. Lorca net ir kalbėdamas proza vis viena yra labai poetiškas, tuo tarpu Pirandellas – itin proziškas. Bet tai dar ne pats svarbiausias dalykas. Svarbu tai, kad Lorca buvo antifašistas ir jį nužudė fašistai. O Pirandellas buvo fašistas, nors vėliau ir pasitraukė iš tos partijos. Kita vertus, pats Lorca vienoje savo esė apie teatrą minėjo Pirandellą kaip vieną iš to laiko modernizmo dramaturgijoje pavyzdžių. Tad gal Lorca labai nepyks, kad šalia yra Pirandellas.

– Stebint jaunosios kartos režisierių spektaklius taip pat aplanko tiesos momentas, nors spektaklio forma ir vaidyba – visai kitokia, nei, kaip jūs įvardijote, oldskūliniame teatre. Kaip jūs vertinate jaunųjų kūrybą?

– Kalbant apie jaunąją režisierių kartą, yra puikių menininkų. Kad ir Kamilė Gudmonaitė, Povilas Makauskas, kuriantys puikius spektaklius. Nesakau, kad jaunieji būtinai turi statyti Čechovą, Ibseną ar Šekspyrą. Bet matau ir labai paviršutiniško teatro. Esu matęs tokių darbų, kai tu žiūri ir nesupranti, ką jie vaidina ir kodėl tą daro. Jie dažnai nebekvaršina sau galvos pamatiniu klausimu kodėl aš tą darau? Nei kodėl personažas elgiasi vienaip ar kitaip? Kodėl reikia scenoje aktoriui rėkti, parkristi ir pan.? Kas tuo norima pasakyti? To „kodėl?“ nebereikia. To pamatinio pateisinimo, be kurio mes teatre negalime žengti žingsnio. Tai projektinis arba taikomasis teatras, kaip aš vadinu.

Be to, ką įvardijau, jaunieji neturi dar vieno dalyko – jie tarsi negalvoja apie tai, kad teatras visada yra susijęs su magija. Galbūt jie numano, bet nežino, kaip ją sukurti. Dažniausiai toks teatras yra šaltas kaip ledas. Toks tarsi susirašinėjimo – žinučių – teatras. Man tai nėra teatras. Suprantu, kad teatras gali būti visoks, bet jame nerandu sau nieko. Apie tai mąstome spektaklyje.

– Teatro magija – kas ji jūsų akimis?

– Žinoma, žodžiais sunku nusakyti, bet ji arba yra, arba ne. Pavyzdžiui, Nekrošiaus cukraus gabaliukai „Kvadrate“ arba langas spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“ – tai buvo tikra magija. Rimo Tumino spektakliuose yra daug atmosferinių, magiškų dalykų. Atrodo, kad jaunieji skeptiškai žvelgia į metaforas. Sako, kad to jau nebereikia. Aš viską suprantu, naujos kartos nori viską daryti pagal save, griauti tai, kas sena, bet man atrodo, kad kur kas įdomiau, kai teatre yra magijos.

Jeigu iš tikrųjų visuomenė taip sparčiai artės prie minėtos Hakslio antiutopijos, teatras tiesiog praras savo probleminę dimensiją, tai, kas jis visada ir buvo. Vakarų teatras gimė Graikijoje. Kas yra graikų tragedijos, kam jos buvo skirtos? Jų tikslas buvo vystyti žmogų, versti jį mąstyti, pergyventi, atjausti, personažams susidūrus su esminiais egzistenciniais konfliktais. Tam tarpe ir su dievais. Graikų teatras tuo metu buvo graikų visuomenės aukštoji mokykla.

Kitaip sakant, jis turėjo labai aiškų tikslą, kurio ilgus šimtmečius iki dabar ir buvo siekiama. Bet vis dažniau jau nebe. Čia ir yra ta pagrindinė ašis, aplink kurią ir sukasi spektaklis. Nutolsime galutinai nuo graikų ar ne? Kaip klausia vienas personažas Pirandello pjesėje: „Jūs man galite pasakyti, kas jūs esate?“. Tai ir būtų pagrindinis klausimas šiandienos teatrui:  „Kas tu esi?“.

Publikuota dienraštyje „Kauno diena“  2019-09-05

Spektaklio „Sombras“ kūrybinė komanda: režisierius – Gintaras Varnas, scenografijos dailininkė – Julija Skuratova, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta. Muzika – iš ankstesnių Gintaro Varno spektaklių – Onutės Narbutaitės, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, Claudio Monteverdi ir sefardų (žydų, gyvenusių Ispanijoje iki XV a.) melodijos.

Vaidina: Dainius Svobonas, Vytautas Anužis, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Gytis Laskovas, Vaidas Maršalka, Saulius Čiučelis, Jūratė Onaitytė, Matas Sigliukas, Albinas Budnikas, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Ričardas Vitkaitis, Audronė Paškonytė, Dovydas Pabarčius, Pijus Narijauskas, Daiva Rudokaitė, Andrius Alešiūnas, Gintautas Bejeris, Inga Mikutavičiūtė, Martyna Gedvilaitė , Aistė Zabotkaitė, Robertas Petraitis, Mantas Pauliukonis, Milė Šablauskaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Liucija Rukšnaitytė.

Bendras NKDT ir teatro „Utopia“ kūrybinis projektas Gintaro Varno spektaklis „Sombras“ pagal Federico Garcia Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius.

Premjera – rugsėjo 6, 7, 8 d.

Rugsėjo 6 d. 17:30 val. Didžiosios scenos fojė vyks dailininko Mindaugo Juodžio tapybos darbų parodos „Upė teka“ atidarymas.

Donato Stankevičiaus nuotraukos