Su Robertu Wilsonu bendradarbiaujanti režisierė Ann-Christin Rommen: ką reiškia dirbti su teatro legenda?

Spalio 1-ąją Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks ilgai laukta pasaulinio garso režisieriaus Roberto Wilsono premjera „Dorianas“. Repeticijas Kaune pradėjo ilgametė R. Wilsono kolegė, spektaklių bendrarežisierė Ann-Christin Rommen. Daugiau nei 50 pastatymų drauge kūrusi menininkė pasakoja apie savo patirtį ir būsimąją premjerą.

Apie menininkę

Ann-Christin Rommen Vokietijos Kelno universitete studijavo teatrą, kiną ir televiziją, dirbo režisieriaus asistente Kelno teatre „Schauspielhaus“. Nuo 1983 m. ji glaudžiai bendradarbiauja su Robertu Wilsonu, su kuriuo visame pasaulyje režisavo daugiau kaip penkiasdešimt spektaklių. Ann-Christin Rommen režisūriniai darbai rodyti Europoje, Azijoje ir Australijoje. Ji taip pat dėstė Norvegijos teatro akademijoje.

Tai antrasis Jūsų vizitas Kaune ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Esate labai užsiėmusi, nes vyksta repeticijos, bet galbūt turėjote galimybę pažinti miestą. Kokie Jūsų įspūdžiai apie jį?

Turėjau šiek tiek laiko – man labai patiko vaikštinėti ir matyti tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Tiek daug kavinių ir restoranų. Man sunku prisiminti kitą tokį miestą, kuriame būtų tiek daug gyvybės miesto gatvėse. Labai patiko pasivaikščioti Kauno senamiesčiu ir apžiūrinėti senuosius pastatus, manau, kad čia yra labai ypatinga ir autentiška architektūra. Yra nuostabu, jog „Kaunas– Europos kultūros sostinė 2022“ padeda išryškinti modernizmo pastatus, atkreipiant visuomenės dėmesį į juos. Kai kurie tų pastatų buvo renovuoti, o kiti žavi savo esamu grožiu. Jaučiu labai šiltus jausmus Lietuvai ir Kauno miestui, man čia labai patinka.

Pereikime prie Jūsų bendradarbiavimo su Robertu Wilsonu, gal galite prisiminti pirmąjį susitikimą? Kaip pradėjote dirbti kartu?

Tai buvo labai seniai. Dar studijavau Kelne, atlikau praktiką teatre kaip asistentė. Vieną dieną man paskambino dramaturgas ir pasakė: „Čia atvažiuoja amerikietis, jis labai reiklus, mums reikia dviejų asistentų, tad jei turi laiko, ateik.“. Man R. Wilsonas ir jo kūryba jau buvo šiek tiek žinoma, tad labai apsidžiaugiau ir nusprendžiau priimti šį pasiūlymą. Tuo metu jis kūrė multikultūrę operą „Pilietiniai karai“, 12-os valandų trukmės kūrinį, skirtą 1984 m. vasaros olimpinių žaidynių atidarymui. Skirtingos jos dalys buvo repetuojamos ir sukurtos Japonijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kūrinys kalbėjo apie įvairius karus: tariamus ir istorinius, o taip pat ir apie asmeninius, vykstančius šeimose. Jame atsispindėjo Frydricho Didžiojo, Abrahamo Lincolno ir daugelio kitų istorinių asmenybių išgyvenimai. Jis buvo labai abstraktus, bet tuo pačiu nuostabus – kažkas labai nematyto Vokietijos teatro scenoje. Tuo metu Robertas Wilsonas jau buvo puikiai įvaldęs šviesos techniką, kuri atrodė labai magiška ir niekur kitur neregėta. Vėliau R. Wilsonas paprašė vykti dirbti kartu su juo į Niujorką. Dėl to nutraukiau studijas, bet niekada nesigailėjau šio sprendimo.

Vietų ir teatrų, kuriuose dirbote, sąrašas yra įspūdingas, esate aplankiusi daugybę skirtingų pasaulio scenų: Berliner Ensemble, Barbakano menų  centre Londone,Spoleto teatre Italijoje, Pompėjos Didžiajame teatre  ir t.t.. Žvelgiant iš Jūsų patirties taško, kokie pagrindiniai faktoriai lemia puikų teatro spektaklį? 

Iš tikrųjų daug mūsų spektaklių buvo pakviesti į festivalius, pavyzdžiui, Berlyne pastatyta „Opera už tris skatikus“ gastroliavo Australijoje, Brazilijoje, Honkonge, Paryžiuje, Niujorke, Spolete, Stambule ir dar daug kur kitur. Daug faktorių nulemia nuostabaus teatro kūrinio sukūrimą. Tam reikalingos geros darbo sąlygos, talentingi aktoriai, muzikantai, dailininkai – daug pasitikėjimo ir inspiracijos ir, be abejo, teatro dievų palankumas.

Yra daug mitų apie Roberto Wilsono preciziškumą ir griežtumą teatro scenoje. Ar galėtumėte apibūdinti režisieriaus darbo metodą?

Jis tiesiog turi viziją, žino, ką nori pasiekti ir stengiasi ją įgyvendinti. Jis lengvai nesileidžia į kompromisus. Įprastai, pirmiausia susėdame kartu prie stalo ir skaitome pjesę arba bendrai aptariame scenas. Robertas kuria erdves jas piešdamas. Taip gimsta kiekviena konkreti scena, kuomet mes surenkame vaizdinę informaciją – visa tai yra pirminė pasiruošimo stadija. Kitas žingsnis –  darbas repeticijų erdvėje, kuomet aktoriai išbando scenas, yra pirminė scenografija. Tai itin svarbus kiekvieno spektaklio kūrimo proceso elementas. Kartais nepradedame iškart dirbti su tekstu, nes norime pajusti pjesės situacijas ir pabandyti suvokti, kaip aktoriai jaučia ir reaguoja vienas į kitą. Kai sceniniai kostiumai ir dekoracijos yra pagaminti, galiausiai pridedamas tekstas. Tai tarsi svogūno lupimas, nes yra atskleidžiama vis daugiau sluoksnių, kol galiausiai pasiekiamas pats centras. Robertas Wilsonas dažnai dirba itin susikaupęs, vadinasi, ir visiems aplinkiniams taip pat yra svarbu išlikti tyliems ir susikaupusiems. Galbūt todėl žmonės mano, kad jis toks griežtas. Jis būna ir labai linksmas, mėgsta pajuokauti, sukuria šiltą atmosferą, gerbia kiekvieną, tačiau jį itin trikdo, kai žmonės nejaučia susikaupimo darbui. Roberto Wilsono  manymu, nėra visiškos tylos, – net ir pačioje tyliausioje erdvėje vis tiek yra garsas. Ir nėra buvimo be judesio. Judesys yra akies mirksnyje, kvėpavime. Tik esant maksimaliam susikaupimui, aktorius gali perduoti sukurtą emociją iš scenos žiūrovui.

Negalima pamiršti, kad Jūs kaip kūrybinės dalies prodiuserė prisidėjote prie performansų parodų ciklo, kuris vadinosi „Kambariai“ (angl. „Rooms“): „12 kambarių“ (Esenas, Vokietija, 2012), „14 kambarių“ (Bazelis, Šveicarija, 2014) ir „15 kambarių“ (Šanchajus, Kinija, 2015), kuriuos rengė garsūs kuratoriai Hansas Ulrichas Obristas ir Klausas Biesenbachas. Ar galite apie jas trumpai papasakoti?

Tai buvo meninė kolaboracija, prasidėjusi Mančesterio festivalyje su „11 kambarių“. Šio projekto kuratoriai Hansas Ulrichas Obristas ir Klausas Biesenbachas. Ekspoziciją sudarė 11 kambarių (5×5 metrų). Performanso menininkas arba vizualaus meno kūrėjas buvo kviečiamas daryti ką tik nori. Jis galėjo paruošti ir parodyti bet ką, išskyrus dalyvauti pats. Mes, organizatoriai, turėjome surasti tinkamus atlikėjus, pasirūpinti šviesomis, atrinkti tinkamus vizualiuosius elementus. Pasirodymai truko 3-4 savaites, nuo ryto iki vakaro. Performansų parodos vyko muziejuose, galerijose, – kiek kambarių, tiek skirtingų performansų. Vieni pasirodymai kartodavosi, bet pasipildydavo naujų. Menininkų idėjos buvo pačios netikėčiausios ir jas įgyvendindavome su dalyviais savanoriais. Štai, pavyzdžiui, Kubos menininkų pora Allora & Calzadilla sumanė projektą „Besisukančios durys“ (angl. „Revolving Door“) su 10 šokėjų. Jie turėdavo atlikti specifinę choreografiją. Prireikė net dviejų savaičių ir trijų šokėjų grupių, kad būtų parengtas toks numeris. Kai šį performansą ruošėme Kinijoje, į atrankas atėjo kelis šimtai savanorių, bet tik keletas kandidatų atitiko kriterijus. Tinkamus atlikėjus šiam projektui atsirinkome iš šokio mokyklos. Visada būdavo didžiausias iššūkis kiekvienoje šalyje rasti dalyvių projektui. Kitam performansui mums reikėjo trijų porų identiškų dvynių, o menininko iš Afrikos Otobong Nkanga projektui ieškojome juodaodžių moterų, galinčių ant galvos nešti vazoną su augalu. Atmintin įstrigo neeilinis brazilų menininkės Lauros Limos kūrinys „Man=Flesh/Woman=Flesh – Flat“, kuriame dalyvavo paralyžiuoti žmonės, galintys bendrauti tik akių mirksėjimu. Menininkė sukūrė labai žemą namą, tad žiūrovams tekdavo atsisėti ar atsigulti, kad galėtų bendrauti su ant žemės gulinčiais performanso dalyviais. Tai kėlė daug etinių klausimų, bet menininkė labai tiksliai apsibrėžė savo performanso tikslą, o visiems projekto dalyviams šis įvykis buvo labai reikšmingas ir svarbus.

Artėja spektaklio „Dorianas“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuo šis spektaklis jums ypatingas?

Manau, kad jis yra itin ypatingas. Tai monologas, parašytas vienam asmeniui, tačiau Kaune mes turime du labai skirtingus aktorius. Bus įdomu išvysti, kaip auditorija priima du žmones kaip vieną. Spektaklyje yra ir daugiau asmenybių. Man asmeniškai prireikė nemažai laiko, kad suprasčiau spektaklio pjesę ir negaliu teigti, kad aš suprantu ją iki galo, nes jos tekstas išties yra labai sodrus, pilnas įvairių istorijų, užuominų, faktų, Oscaro Wilde’o biografijos bei Wilde’o ir jo asmeninių santykių su Lordu Bosey. Taip pat galima atrasti paralelių tarp tapytojo Franciso Bacon‘o ir jo mūzos George‘o Dayer‘io, nepamirštant ir pačio Doriano Grėjaus. Šiame spektaklyje yra daugybė priešistorės, tačiau net nežinant kūrinio konteksto, galima lengvai įsigilinti į spektaklį ir mėgautis juo.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Eglė Andriuškaitė

Publikuota 2022 09 23  „Kauno dienoje“.