Užtat braudamiesi pro žodžių pinkles mes galėjome girdėti tiesiog pavyzdingą visų atlikėjų dikciją (tai šiandien būtina pabrėžti), o krūvis, pirmiausia tenkantis Dainiui Svobonui, prilygo kopimui į aukštą vaidmens kalną. Po dviejų įveiktų viršūnių – „Doriano“ ir „7 vienatvių“ jį drąsiai galima vadinti Wilsono aktoriumi, kurį kituose pastatymuose kitose šalyse pakeičia panašios faktūros Willemas Dafoe. Poeto kontempliatyvus pradas ir momentiniai isterijos pliūpsniai, nevaidinami, greičiau pateikiami kaip poza, kaip skaitovo laikysena, – susitinka su nuosaikesniu antrininku – švelniu jo atspindžiu Gyčiu Laskovu. Kęstutis Jakštas Sganarelio tiesas iškloja beveik cirko numeriais, o ilgametis teatro šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas, nors pristatomas Vienuoliu, iš esmės paverstas pokštaujančiu Dievu, nuo pradžių siūlančiu žaismingą kabaretinį stilių. Trys damos-dvasios (Martyna Gedvilaitė, Miglė Navasaitytė ir Agnieszka Ravdo) pasijungia į kabareto sceną varijuodamos Užnemunės šnekta, „prasčiokiškomis“ intonacijomis sekdamos Milašiaus pasakas ar galiausiai pereidamos į ramius aukštosios sferos tonus. Skaityti daugiau:

Wilsono teatras visada mąstė paveikslais ir „7 vienatvės“ išlaiko šį principą. Vizualinėje partitūroje svarbiausi tampa linijų santykiai, šviesa, spalva, kūnų padėtis erdvėje. Čia ypač ryški horizontãlių ir vertikãlių režisūra. Figūros rikiuojamos taip, kad scena primintų tapybą – lyg būtų kuriamas ne veiksmas, o kompozicija. Judesiai minimalūs, bet tikslūs, o kiekvienas kismas turi ritminę reikšmę. Ritmas čia tampa ir pagrindiniu dramaturgijos principu. Scenos keičiasi lėtai, kartais beveik nepastebimai, ir būtent šis lėtumas kuria įtampą. Žiūrovas priverstas žiūrėti ne į tai, kas vyksta (nes žvelgiant mūsų laiko suvokimo aspektu – scenoje beveik nieko nevyksta), o į tai, kaip vyksta. Dėl to spektaklis gali atrodyti iliustratyvus, tačiau tai yra visai kitaip patiriamas iliustratyvumas. Tai ne teksto iliustravimas, o bandymas suteikti poezijai regimą formą, paversti ją paveikslu, kuris egzistuoja greta žodžio, bet jo nekartoja. Skaityti daugiau:

Reikia mokėti žiūrėti R. Wilsono darbus. Jie žiūrimi ne kaip serialai, ne kaip dramos. Labiau kaip ledynai ir kalnai. Juose neina laikas ir nėra pernelyg svarbu, ką kalba žmonės. R. Wilsonui buvo svarbi balsų muzika – jų tembrai, dažnis, tekstūra, sklidimas erdvėje, intonacija.

Šio režisieriaus darbus galima vadinti teatrine architektūra, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina šviesa, gestas, forma, garsas, tempas. O ne prasmė ir žinutė. Čia svarbu ne tai, kas sakoma, o kaip tai, kas sakoma, užpildo erdvę. Kaip geriasi į sienas ir į žmones. Jis nekvietė suprasti jo kūrinių – jis kūrė terpes, kuriose galime klajoti be tikslo, o jei labai norisi – susikurti savo prasmę. Skaityti daugiau: 

Šis scenos kūrinys – ir R. Wilsono teatro tąsa, ir atsisveikinimo gestas, todėl jo recepcijoje svarbus dvigubas žiūrėjimo būdas – kaip savarankiško sceninio kūrinio ir kaip paskutinės režisieriaus meninės vizijos įgyvendinimo. Vilsoniškai organizuota sceninė struktūra grindžiama vaizdo, šviesos, garso ir aktoriaus kūno santykiais, o ne psichologine dramaturgija ar siužeto plėtra. Aktorius čia veikia kaip sceninės kompozicijos elementas, o spektaklio ritmas kuriamas lėtų perėjimų, stilizuotų gestų ir vizualinių paveikslų kaita. Tokia forma leidžia O.Milašiaus tekstams skambėti kaip muzikinėms struktūroms, o pati scena tampa ne istorijos pasakojimo vieta, bet erdve, kurioje žiūrovas kviečiamas patirti teatrą kaip vizualinę ir jutiminę patirtį. Skaityti daugiau:

Wilsonas rafinuotą dvasinę Milašiaus kultūrą pavertė vaizdiniais, už kurių atsivėrė metafizinis lygmuo. Dvasingumas prasiveržė pro įvaizdžius, taip pat aktyviai formavusius būsenų peizažą. Wilsonui, scenos tapytojui, svarbi asketiška aplinka, išgrynintas gamtovaizdis. Jis tiksliai nurodė tikro dvasingumo ištakas. Kaip ir Milašius, režisierius neskubrus: stabtelėjęs jis užfiksavo tai, kas atskleidžia pasaulio gelmę. Nors „7 vienatvėse“ daugiausia pasitelkiamas žodis, čia judanti šviesa išlieka abiejų poetų svarbiausia dvasinės kaitos išraiška. Milašius, daug rašydamas apie šviesą, galėjo su ja skristi, o Wilsonui šviesa – palaiminga būsena, leidžianti greitai judėti tikslo link. Kaip ir muzikiniuose spektakliuose, „7 vienatvėse“ šviesos kaitą Wilsonas mistifikavo, stengėsi įsismelkti į judančios šviesos filosofiją. Skaityti daugiau: