„Lietuviškos Vėlinės“ – Jakubo Skrzywaneko premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, sukurta pagal lenkų-lietuvių klasiko Adomo Mickevičiaus dramą. Atspirties tašku pasirinkęs žymiausio lenkų romantizmo atstovo kūrinį (tiksliau II ir IV jo dalis, parašytas Lietuvoje), vaizduojantį pagoniškas Vėlinių apeigas, režisierius kuria savo modernų socialinį ritualą ir tyrinėja mūsų nuodėmių istoriją. Spektaklio kūrimo procesą pradėjęs nuo klausimo, kokios gi yra didžiausios mūsų nuodėmės, režisierius pirmiausia nukreipia dėmesį į žemę. Žemę, kaip Lenkijos ir Lietuvos teritoriją, nuolat alinamą karų, okupacijų ir patriarchalinės agresijos nuo baudžiavos laikų, ir žemę, kaip mūsų vaisingą maitintoją, teikiančią gyvybę ir tuo pačiu priimančią mūsų mirusiuosius, t.y. amžino gyvybės rato terpę. Mūsų istorija – tai karo istorija, ir mes visi gyvename viename dideliame karo lauke arba kape, – teigia režisierius. Agresija ir žiaurumas, įsišakniję mūsų žemėje, niekur nedingsta, jis perduodamas ateinančioms kartoms kaip negyjanti trauma, mes nepajėgiame nutraukti to smurto rato ir eiti pirmyn, jei neįsisąmoniname to, kas buvo praeityje. Taigi, spektaklyje praeities vaiduokliai iškviečia dabarties žmogų ir perduoda savo smurtinę praeitį.

Spektaklyje režisierius diskutuoja su paties A. Mickevičiaus sukurta romantiško kovotojo figūra ir mano, kad tokia romantizmo paradigma yra pavojinga. Šiandien vėl esame karo akivaizdoje ir mums vėl reikia romaniško vyriško personažo – kario. Jis vėl pasirengęs žudyti ir žūti dėl mūsų laisvės. Gyvename nuolatinės geografinės ir politinės grėsmės teritorijoje, kurioje herojiška vyrų kova už mūsų nepriklausomybę ypač vertinama. O kas, jei tie siekiai nustelbia visa kita, atveria kelią piktnaudžiavimui ir autoritariniam realybės suvokimui? Jei pateisina smurtą? Pasak režisieriaus, Mickevičiaus herojus, kovojantis dėl tautos laisvės, pats nesuteikia jokios laisvės moteriai, neatsakiusiai į jo meilę.

Mes vėl bijome karo, o kai baimė susitinka su tikėjimu, gimsta nuodėmė.

Jakub Skrzywanek – vienas įdomiausių ir ryškiausių šiuolaikinio teatro kūrėjų Lenkijoje. Teatro režisierius, tekstų autorius, performatyvių instaliacijų kūrėjas, Krokuvos Nacionalinio Senojo teatro meno vadovas savo darbuose tyrinėja visuomenei svarbias temas. Jo darbai pelnė ne vieną apdovanojimą, tačiau ne mažiau svarbu, kad jie nuolat sukelia aštrias diskusijas, kviečia mąstyti ir plėsti suvokimo ribas. Paklaustas, ar jo spektakliai siekia provokuoti, jis atsako: „Tai ne aš provokuoju, tai realybė provokuoja mus kalbėti aktualiomis temomis“. Sukurti teatrą, kuris nebūtų abejingas tam, kas vyksta aplinkui – toks yra Jakubo Skrzywaneko meninis ir etinis tikslas. Ryškiausi jo spektakliai – „Jono Pauliaus II mirtis“ pasakoja apie paskutines popiežiaus gyvenimo dienas, „Spartakas. Meilė maro laikais“ nagrinėja paauglių savižudybes ir jų psichiatriją, „Mein Kampf“ nukreiptas prieš fašizmo ir nacionalizmo sustiprėjimą Europoje.

Premjera  – 2025 m. lapkričio 28, 29, 30 d. Didžiojoje  scenoje