Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“. Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis? Skaityti daugiau

„Getas“ – didelio užmojo, titaniškų visų kūrėjų pastangų pareikalavęs spektaklis. Net ne spektaklis, o visas projektas, kurį įgyvendinant prisidėjo daugybė žmonių. Pagarbus ir taurus žingsnis. Tačiau nors ir pažadina tikruose istoriniuose dokumentuose snaudžiantį blogį jis netampa egzorcizmo seansu. Ir toliau namo grįžti su tuo nematomu svečiu, menkai daugiau tepažinęs jį ir save. Taip, visa tai tiesa, taip iš tikrųjų buvo, tai reikalauja atitinkamo atpildo, bet kas toliau? Kaip gyventi šiandien, žinant, kad ir tarp mūsų, lietuvių, būta tos piktybės apsėstų? Skaityti daugiau

Iš tikrųjų sudėtinga G. Varno „Getą“ vertinti vienareikšmiškai – spektaklyje romantika susipina su ironija ir žiaurumu, praeitis – su dabartimi, dominuojanti medijų (vaizdo projekcijos, Chajos žydiškos dainos) ir įtampų (meilės, skausmo ir susvetimėjimo) įvairovė kuria vientisumą. Žiūrovui nelengva susitapatinti su herojais, kuomet ryški ironija parodo tikrąjį šiandienos veidą, t. y. požiūrį į žydus ir jų kultūrą. Juk spektaklyje geto gyventojai pasirenka kurti teatrą, kuris išgelbėtų jų gyvybes. „Gete“ dominuoja stiprus optimizmas, kuris suteikia perzonažams viltį ir džiaugsmą. Parodo, kad niūrioje kasdienybėje yra vietos ir meilei. Vis dėlto išlieka aktualus nuolat kartojamas klausimas: ar kultūra išgelbės žmogų? To meto žydai, kūrę individualų teatrą, tikėjo šviesesniu rytojumi. O ar mes juo tikime? Skaityti daugiau

Galinga jau pati spektaklio pradžia, kai priešais uždangą stovi Lietuvos policijos viršininkas kapitonas Audronis (Tomas Erbrėderis) ir garsiai, ryžtingai, „kareiviškai“ kalba apie rasinius skirtumus ir žydų tautos kaltes. Antisemitinį jo monologo turinį pabrėžia vokiečių ir lietuvių gretinimas; lietuviai nuo pat spektaklio pradžios rodomi kaip budelių bendrininkai. Tačiau jie visą laiką pasirodo arba įvykių dalyvių liudijimuose, arba savo būrelyje, ir niekada nesąveikauja su kitų tautų atstovais. Skaityti daugiau

Manau, kad be papildomos dramaturgijos šiandien Sobolio pjesė būtų pernelyg sterili, apsiribojusi vien Vilniaus geto įvaizdžiu kaip tam tikru mitu, apie kurį žinome tik iš atsiminimų (jais remiamasi ir pjesėje), kurie neišvengiamai yra interpretacijos, o spektaklyje atsiranda ir tų interpretacijų interpretacijos. Tad galų gale visa tai pavirsta vien fikciniu literatūros ir teatro kūriniu, labai apribotu vienos temos. Varnas su Čepauskaite apaugina pjesę, siūlo naujas temas ir, tikriausiai, taip siekia sukelti diskusijas. Dar prieš premjerą buvo galima numanyti, kad lietuvių žydšaudžių tema bus provokuojanti, erzinanti, ir, kaip matome vienoje iš recenzijų, tikriausiai žeidžianti. Šios scenos praplečia dramaturgiją, sukuria tam tikrą spektaklio ritmą. Skaityti daugiau

Stipriausia „Gete“ paskutinė Genso scena: Kitelis laiko pistoletą prie jo smilkinio, Gensas dūsta mirties akivaizdoje, o Kitelis – nieko, tebelaiko tą pistoletą. „Ugnis“ – sušvokščia pasmerktasis. Nėra ugnies. Skaityti daugiau

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Sigitas Šidlauskas, spektaklyje „Getas“ sukūręs Jakobo Genso vaidenį: „…Nes juk nebūna taip, kad neapykanta kitam užsiplieskia per vieną akimirką. Tas baisiausia. Juk ir nacistinėje Vokietijoje viskas prasidėjo ne 1940-ais metais, o daug anksčiau. Ir…tu šiandien toleruoji kažkokį lengvą nusižengimą „kitokio“ atžvilgiu arba lieki jam abejingas, rytoj – tai dvigubėja, poryt – geometrine progesija viskas pradeda augti ir staiga mes jau žiūrim – Paneriai… Norėtųsi, kad žiūrovas sau užduotų klausimą – ką padaryti, kad taip niekada daugiau nebebūtų.“ Klausyti daugiau

Ką tik nuskambėjusi premjera, pradėjusi teatrinį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Joshua Sobolio „Getas“, – be abejonės, yra neeilinis įvykis ne tik teatro, bet apskritai visos lietuviškos scenos istorijoje. Tai skausmingas, atviras, žiaurus ir šokiruojantis pasakojimas-atvėrimas apie Lietuvos žydų tragišką likimą – masinį jų naikinimą nacių okupacijos metais. Nežmoniškas nacių projektas, sukuriant rafinuotą sadistišką žudymo sistemą, visų pirma izoliuojant getuose žydų tautybės žmones, tiek vietinius, tiek atgabentus iš kitų okupuotų kraštų, ir juos palaipsniui likviduojant, tampa vienu iš garsiosios pjesės leitmotyvų. Skaityti daugiau

Įtraukiantis, jaudinantis, nenuspėjamas. Neapsakomą įspūdį paliko scenų dekoracijos, kurios nuolat keitėsi, taip pat aktorių aprangos. Spektaklis reikšmingas ir aktualus kiekvienam šiandieniniam globalaus pasaulio gyventojui,  ypač lietuviams.

Labai subtiliai parodytos geto žydų ir prižiūrėtojų asmenybės, charakteriai. Nuostabi aktorių vaidyba ir režisieriaus darbas. Dėkoju visiems, dirbusiems prie šio spektaklio.

Puikus spektaklis, idealiai parinkti vaidmenys aktoriams. Laikas prabėgo labai greitai. Buvo jautru ir laiko pamąstymui.