Scenografė Stephanie Engeln apie magišką Roberto Wilsono teatro pasaulį

Teatro dailininkė Stephanie Engeln daugiau nei tris dešimtmečius bendradarbiavo su režisieriumi Robertu Wilsonu, kurdama jo spektaklių scenografiją. Kartu jie statė operas, dramas, miuziklus Europos, Azijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų scenose.

Šiuo metu S. Engeln dirba prie paskutinio menininko kūrybinio projekto „Septynios vienatvės“ pagal O. Milašių, kurio premjera įvyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 20 d.

Pokalbis atgaivina 2025 m. liepą mirusio Roberto Wilsono meninius sprendimus ir pamokas, tad scenografė apie kūrėją dažnai kalba esamuoju laiku – jo piešiniai ir eskizai neišvengiamai primena teatro genijaus buvimą kartu.

Jolanta Garnytė

„Užburtoji fleita“ (1991),  „Madam Baterflai“ (1992), „Pelėjas ir Melisandra“ (1997), „Šventojo Antano gundymas“ (2003), muzikinė drama Vagnerio operai „Parsifalis“ (2005), Verdžio „Traviata“ (2015), Pučinio „Turandot“ (2018) – tik maža dalelė jūsų bendros kūrybos su R. Wilsonu. Bet grįžkime į pradžią. Kaip jūs susipažinote ir kaip, metams bėgant, kito judviejų bendradarbiavimas?

Kartu kurti pradėjome 1989 m. „Schauspielhaus“ teatre Frankfurte, kur ketverius metus dirbau scenografo asistente. Ten pirmą kartą jo kūrybą išvydau iš arti: muzikinį teatro projektą „The Knee Plays“ iš „CIVIL warS“, kuris gastroliavo pas mus. Niekam teatre nebuvo tekę dirbti su R. Wilsonu, o šiam pradėjus repetuoti „Karalių Lyrą“, ir nenorėjo (omenyje turėdama jo reiklumą nusišypso – aut. past.). Kadangi mano darbo sutartis baigėsi, sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Karaliaus Lyro“. Sutikau, nes man labai patiko R. Wilsono kūryba, –  jis man visada atrodė neprilygstamas režisierius ir vizualumo, ir savo požiūrio į teatrą prasme.

Jaučiausi pakylėta. Per pirmą susitikimą dirbau su juo iki išnaktų, o ryte vis dar nebuvau tikra, ar gavau darbą. Tačiau kitą rytą repeticijos tęsėsi. Po sėkmingo spektaklio R. Wilsonas mane pakvietė prisijungti prie jo Paryžiuje, kur jis kūrė „Užburtąją fleitą“. Nuo tada vienas projektas sekė kitą. Galima sakyti, kad įšokau į važiuojantį traukinį ir nebeišlipau. Tiesa, turėjome trejų metų pertrauką, kai dirbau Indijoje.

Per bendrus kūrybos metus patyrėme nepaprastai intensyvų procesą. Ir spektaklio scenografiją, ir apšvietimą kūrėme čia pat, repeticijų salėje. Jei Bobas (R. W. aut. past.) patvirtindavo idėją, užbaigdavau eskizus ir juos perduodavau į dirbtuves, kad kuo greičiau pradėtų gaminti scenografijos elementus ir jau kitą rytą šie stovėtų scenoje.

Roberto Wilsono estetinis pasaulis, vizualinė kalba bei šviesos dramaturgija – unikalūs. Kas, kuriant kartu, labiausiai įsiminė, formavo jus kaip menininkę?

Dirbant su R. Wilsonu būtina pasitikėti jo intuicija. Būtent tai ir yra darbas su genijumi. Neįmanoma pakeisti jo nuomonės, nes jis instinktyviai žino, kas teisinga ir tinkama. Taip, jis tiesiog žino. Visada pasitikėjau jo vizija. R. Wilsonas mėgo dirbti visada su tais pačiais žmonėmis, o tai didelis privalumas, nes jis ne iš tų, kurie daug kalba, aiškina. Jis dirba vaizdiniais. Naujokui gali būti labai sunku perprasti jo darbo būdą ir tapti komandos dalimi.

Estetiniu požiūriu aš, kaip ir Bobas, visada buvau linkusi į minimalizmą ir vadovavausi  architektūriniu požiūriu į scenografiją. Jo meninė kalba man pažįstama lyg mano pačios. Niekada nejaučiau, kad turiu prisitaikyti prie jo stiliaus. Žinoma, kiekvienas projektas yra procesas ir niekada negali žinoti, kur jis nuves. Visada pradėdavome nuo tuščio lapo, nuo struktūros, architektūros. Jei tai opera, struktūra jau yra, bet ją vis tiek reikia suprasti. Pradedama nuo griaučių, tada jie aptraukiami oda, o galiausiai apvelkami rūbais.

Būdavo, į pirmus susitikimus atsinešu įkvepiančios vaizdinės medžiagos, jis peržiūri ją, atsirenka  labiausiai patikusią ir kuria vizualinę koncepciją. Bėgant metams, mūsų vizualinis mąstymas supanašėjo. Pavyzdžiui, spektaklio „Dorianas“ vizualinę koncepciją iš parinktų vaizdinių mudu sudėliojome per vieną dieną. Scenografų darbas su įvairiais režisieriais skiriasi. Bobas visada žinojo, kas jam tinka. Mūsų darbo metodai labai skiriasi nuo įprastų procesų teatre. Pirmiausia visa kūrybinė komanda susėsdavome prie stalo, išgrynindavome vizualinę koncepciją, scenas. Vėliau prasidėdavo dekoracijų prototipų, kostiumų ir butaforijos gamyba. Per pirmąją repeticiją scenoje jau būdavo ir rekvizitai, ir dekoracijos, o aktoriai repetuodavo su grimu bei kostiumais. Šis procesas gal ir atrodo labai sudėtingas ir neabejotinai brangus, bet ir, manau, labai naudingas. Jis suteikia visiems teatre laiko tinkamai pasiruošti. Toks yra magiško pasaulio kūrimas.

Kuris jūsų bendras projektas buvo itin sudėtingas arba jums labai prasmingas?

Pamenu vieną iš labiausiai varginančių projektų, prie kurio yra tekę dirbti. Tai buvo vaizdo portretai – žmonių ir gyvūnų. Man pasiūlyta pasirūpinti varlės vizualizavimu. Buvo filmuojami tikri gyvūnai, o nufilmuota medžiaga vėliau redaguojama ir apdorojama. Filmavime nedalyvavau, bet vienas iš kuratorių atsiuntė varlės vaizdo įrašą ir paprašė padirbėti prie spalvų, nuotaikos. Dirbau dienų dienas, savaites. Niekas netiko, nes iš režisieriaus elektroniniu paštu gaudavau tik bendro pobūdžio atsiliepimus. Galiausiai iš to „milijono“ mano ir Bobo sukurtų versijų viena visgi tiko. Kūrybinio proceso metu jaučiausi bejėgė. Su R. Wilsonu abu turime matyti visumą, su tinkamu apšvietimu, vizualiniu kontekstu ir viskuo ant scenos. Kūrinys yra vienas didelis organizmas. Tai matoma  ir „Doriane“ – scenos pokyčiai yra spektaklio dalis.

Turiu pasakyti, kad, kai Bobas nuspęsdavo, jog sumanymai veikia, jis savo pozicijos laikydavosi. Žinojimas, kad jis tikras dėl savo pasirinkimų ir sprendimų, man padėdavo greičiau dirbti. Tai yra ilgalaikio bendradarbiavimo privalumas. Labai didžiuojuosi kiekvienu mūsų pastatymu, nes į juos įdėjau visą savo energiją, širdį ir sielą.

Jūsų pasakojama patirtis atskleidžia, koks išskirtinis Roberto Wilsono darbo prie scenografijos metodas. Tiems, kam teko stebėti R. Wilsono repeticijas scenoje, labai įsiminė, kokios tikslios būdavo jo instrukcijos aktoriams ir kūrybinei komandai.

Sakyčiau, jo instrukcijos paprastos: „lėčiau“, „tamsiau“, „daugiau“, „mažiau“, „ne šita raudona, o ta“. Girdint tokias paprastas instrukcijas daugeliui kyla sunkumų, nes jie nori simbolikos. Dirbant su  R. Wilsonu reikšmė glūdi kiekvieno asmeninėje patirtyje, ne paaiškinime. Žinoma, apie spalvą niekada negalima spręsti dienos šviesoje. Raudona scenoje skiriasi nuo raudonos realiame gyvenime. R. Wilsonas siekdavo tikslumo, kokybės ir sutelktumo, kad visas teatras dirbtų kaip viena komanda. Visų susikaupimas scenoje būtinas. Repeticijų pradžioje Bobas dažnai sakydavo: „Tylos! Prašau tylos.“

Roberto Wilsono teigimu, tyla nėra tuščia. Ji gyva. O scena? Ką jums reiškia „tuščia scena“?

Kūrybinis procesas prasideda nuo struktūros, tuščio popieriaus lapo. Iš R. Wilsono išmokau sukurti veiksmų arba scenų eigą. Bobo kūryba pagrįsta kontrastais. Pavyzdžiui,  galima spektaklį pradėti tamsia scena, paskui pereiti į šviesią, tada tylią, o galiausiai pertraukti ją garsia. Kalbant apie spalvas ir proporcijas, kontrastas padaro viską matomą. Bobas mėgo sakyti, kad juodą popierių reikia padėti ant balto – balta atrodo baltesnė, o juoda – juodesnė. Paprastumas veikia. Iš pradžių savo kūryboje aš vadovavausi teatro režisieriaus Peterio Brooko idėjomis – pradėti nuo tuščios scenos, šviesa sukuriant erdvę, man visada teikė džiaugsmo. Nemėgstu perkrautų, pernelyg dekoratyvių scenografinių sprendimų.

Šiuo metu dirbate prie paskutinio R. Wilsono spektaklio „Septynios vienatvės“, kuris užbaigiamas jau po režisieriaus mirties. Jis pats sukūrė scenografiją ir daug jos elementų. Jūsų užduotis – viską preciziškai įgyvendinti?

Mums labai pasisekė, kad praėjusį birželį ir spalį galėjome dirbti originalioje scenoje su Nacionalinio Kauno dramos teatro komanda. Buvome labai gerai pasiruošę. Dirbtuvės pagamino visų scenografijos elementų maketus. Režisierius  dirbo su visais elementais ir juos matė. R. Wilsonas mums leido baigti premjerą, nes kartu dirbome su viskuo: tekstu, scenos dekoracijomis, apšvietimu ir kostiumais. Tai didelė atsakomybė. Jis sprendimus priimdavo iki paskutinės minutės prieš premjerą. Dabar juos turėsime priimti už R. Wilsoną, bet jį pažinojome, o tai padės nuspręsti, ką būtų pasirinkęs režisierius. Žinoma, „Septynios vienatvės“ – jo kūrinys ir darbas. Dėl to nekyla abejonių.

Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą grįžtate antrai premjerai. Pirmą kartą pritaikėte scenografiją „Doriano“ pastatymui, o šįkart nuo pat pradžių dalyvaujate kūrybiniame procese. Teatro dailininkai žavisi jūsų reiklumu ir lankstumu. Kaip jums sekasi dirbti Kaune?

Mėgstu dirbti su žmonėmis ir kurti. Nacionalinio Kauno dramos teatro komanda yra nuostabi. Visi gerai nusiteikę, geranoriški, pasirengę padėti, išklausyti ir daryti viską, ko prireiks. Visi, įskaitant Bobą, buvome čia labai laimingi. „Dorianą“ sukūrėme Diuseldorfe, o paskui jį turėjome pritaikyti Kaune, viską naujai pagaminti. Dirbtuvės nuostabios. Scenos darbuotojai fantastiški. Jie tokie ramūs ir visada šalia, visada žino, ką darome. Nėra nė vieno, kuris pasakytų: „Ne, negalime.“ Sakyčiau, jog tai ypatinga vieta. Mano patirtis byloja, kad tik geri lyderiai sukuria gerą komandą, o čia susipažinau tik su tokiais.

Ruošiatės išleisti knygą apie R. Wilsono kūrybą. Papasakokite, kokia tai knyga, ir kada planuojate baigti?  

Knygos redaktorė Margery Safir – vieno Paryžiaus universiteto literatūros profesorė. Ji ilgus metus pažinojo Bobą ir yra išleidusi knygą apie jo ankstyvąją kūrybą iki 2011 m. Šiuo metu dėmesį esame sutelkę į R. Wilsono darbus nuo 2012 m. iki šių dienų. Planavome sustoti spektakliu „Mobis Dikas“ ir knygą išleisti dar pernai. Tačiau nusprendėme palaukti operos „Tristanas ir Izolda“ pastatymo Liublianoje, kuris yra vienas iš dviejų palikimo po režisieriaus mirties kūrinių ir „Septynių vienatvių“ premjeros Kaune bei jų nuotraukų. Tikiuosi, kad knyga bus baigta kitais metais. R. Wilsonas peržiūrėjo sudėliotos knygos maketą ir patvirtino atrinktas nuotraukas. Nors ši knyga daugiausia apima jo teatro projektus, joje taip pat apžvelgiamas jo vizualinis menas, paveikslai, piešiniai ir to meto parodos. Joje įterpta ir daug interviu. Manau, bus nuostabi knyga.

S. Baturos nuotr.