Sarasotos filmų festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“

Generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas kartu su režisiere, TV laidų vedėja Aiste Stonyte lankosi JAV, tarptautiniame Sarasotos kino festivalyje Floridoje, kurio programoje pristatomas A. Stonytės filmas „Mamutų medžioklė“.

Filmas, bandantis įminti vieną labiausiai intriguojančių Lietuvos teatro paslapčių – mįslingą cenzūros uždrausto spektaklio filmavimą ir kino juostos dingimą – pasiekė JAV publiką ir patį spektaklio režisierių.  Balandžio 7 d. 13 val. „Hollywood“ kino salėje įvyko iškilmingas filmo pristatymas. Filmo premjeroje dalyvavo iš savo namų Sarasotoje atvykęs režisierius Jonas Jurašas, dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė ir sūnus Joris Jurašas.

Tardamas sveikinimo žodį, Egidijus Stancikas tarė: „Miela publika, jums šis filmas galimybė sužinoti apie vieną iš jūsų miesto bendruomenės narį. Mums šis filmas, apie nepalūžusį menininką, demaskavusį ideologinės sistemos galią. Po to kai 1972-ųjų pavasarį, per, už Lietuvos laisvę susideginusio jaunuolio Romo Kalantos laidotuves Kaune, sovietinės milicijos ir KGB pajėgos numalšino prieš okupacinį režimą nukreiptą masinį jaunimo protestą, Lietuvos komunistų partijos CK ėmė ieškoti kaltininkų. Savo taikiniu jie pasirinko kūrybinę inteligentiją, o dar konkrečiau teatro menininkus, kurie jau senokai savo kūriniais ir laikysena skleidė sovietiniam režimui pavojingas idėjas.

Kūrybinio kelio pradžioje svarbiausia Jurašo modernistinio teatro forma buvo alegorinė absurdo parabolė – labai būdinga Rytų Europai – prisiminkime Kafką, Čapeką ar Ioneco. Jurašo teatre absurdo alegorijos tapo priemone apeiti arba tiesiog apgauti sovietinę cenzūrą ir nuožmiai kritikuoti sovietinę sistemą, partijos nomenklatūrą ir rusiškąjį imperializmą. Garsiojoje Ionesco dramoje apie fašizmą žmonės virto raganosiais. O 1968 metų Kazio Sajos ir Jono Jurašo spektaklyje „Mamutų medžioklė“ sovietiniai piliečiai rizikavo virsti mamutais. Kiekvienas šio legendinio Kauno dramos teatro spektaklio personažas, kiekviena situacija ar sakinys buvo politinė alegorija, kuri kvietė anuometinę Lietuvos inteligentiją (o teatro salės buvo sausakimšos) ugdytis savarankišką kritišką politinį mąstymą, Laisvės siekį ir drąsą kovoje už Ją. O tai iš proto varė okupacinį režimą.

Pagaliau Jurašas, dirbdamas kaip meno vadovas seniausiame Lietuvos dramos teatre, ieškodamas naujų, ezopiškų režisūrinių formų, pasuko visą Lietuvos teatrą nauja kryptimi – į režisūrinį-vizualinį teatrą, kuris iki šiol yra atpažįstamas kaip mūsų teatro identitetas. Vadinamasis metaforinis teatras, kuriame dominuoja režisūrinė vizija ir vaizduotė gimęs iš kovos su cenzūra ir noro kalbėti tiesą tapo autentišku lietuviškojo teatro modernizmu, kurį galime įrašyti į kultūros istoriją. Šia prasme, apkeliavęs pasaulį režisierius Jonas Jurašas visiems laikams lieka aukso raidėm įrašytas ne tik į lietuviškąją kultūrą.

Naudodamasis proga dėkoju organizatoriams už šio filmo įtraukimą į festivalio programą, sutelkiant dėmesį į jūsų mieste gyvenančių menininkų unikalumą, režisierei Aistei Stonytei už šios legendinės meilės bei kūrybos istorijos talentingą pateikimą bei dramaturgei, rašytojai Aušrai Jurašienei ir režisieriui Jonui Jurašui – už ypatingą drąsą neišduodant nei asmeninių nei meninių nuostatų.  Visiems prasmingos premjeros.“

Publiką sveikino festivalio direktorius Brayanas Gordonas ir  filmo režisierė Aistė Stonytė.