S. Čiučelis: šiandien teatro misija – grąžinti žmogui žmogiškumą (interviu)

Pastarieji metai Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktoriui Sauliui Čiučeliui – ne tik dėl pandemijos sutrikusios veiklos ir kūrybos etapas. Už Roberto Skurvio vaidmenį spektaklyje „Batsiuviai“ jis buvo apdovanotas „Fortūna“ šių metų Kauno profesionalaus teatro kūrėjų apdovanojimuose „Fortūnos 2021“.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Spektaklis „Batsiuviai“ pastatytas bendradarbiaujant NKDT ir teatrui „Utopia“. Režisierius – Antanas Obcarskas, už spektaklio režisūrą taip pat apdovanotas „Fortūna“ statulėle. Spektaklis pastatytas pagal lenkų rašytojo Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus (pasirašinėjusio pseudonimu Witkacy), itin spalvingos ir dramatiško likimo asmenybės, tarpukariu parašytą pjesę „Batsiuviai“, kurioje tyrinėjami skirtingų socialinių sluoksnių atstovų psichologiniai portretai, šiems įgavus ar praradus turimą galią, balansuojant tarp minios jėgos formuojamų ir individualiai priimamų sprendimų. Spektaklio premjera įvyko internete praėjusių metų rudenį, visuomenei panirus į antrąjį karantiną. Apie šio sudėtingo vaidmens kūrimo procesą, naujausius darbus ir teatro misiją karantino metu – pokalbis su aktoriumi.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu sunku patirti stipresnių emocijų. Negalima įprastai bendrauti, švęsti ir t.t. Spektaklio „Batsiuviai“ premjera vyko be žiūrovų, „Fortūnų“ virtualieji apdovanojimai – taip pat visiškai izoliuotoje erdvėje. Kokia savijauta lydi rankose laikant „Fortūnos“ statulėlę? Ar pavyko bent kažkiek pajusti šventinę nuotaiką?

Visą laiką lydėjo nerimas, kada visa tai nutrūks, ar uždraus repetuoti, ar ne. Taip pat ir baimė užsikrėsti. – Labai apsidžiaugiau, nes gauti apdovanojimą savo mieste visada yra malonu. Džiaugiuosi, kad apdovanojimai įteikti bent taip, tai praskaidrino nuotaiką, kuri nelabai džiaugsminga šiuo laikotarpiu. Kita vertus, lyginant su gyvu renginiu, tai, žinoma, netolygu ir ne taip šventiška. Kaune Tarptautinė teatro diena visada būna įspūdinga tuo, kad sujungiama visa Kauno teatrų bendruomenė. Dabar gauni žinučių telefonu, bet tai neatstoja to gyvo apkabinimo ir bučinio į skruostą. Dėl to truputį liūdna, kad gyvename tokiu laiku. Iš kitos pusės, ypač laukiu susitikimo su gyvu žiūrovu, kad spektaklis išeitų į tą tikrąjį savo gyvenimą. Labai norisi išsibandyti, kaip viskas veiks susitikus gyvai, ar bus tas pats įspūdis. Tad jausmai yra sumišę: ir džiaugiuosi, ir mąstau, kaip bus, kai vaidmuo bus atliekamas per gyvą akistatą su žiūrovais.

Prokuroras Robertas Skurvis – kitoks amplua nei Tave yra įprasta matyti, tačiau jį kuri daugiasluoksniškai, atveri ne tik šio tipažo tipines savybes, bet ir jo žmogiškąją gelmę, kuri yra itin dramatiška. Kas buvo sunkiausia jį kuriant ir kiek šis personažas tau pačiam buvo artimas?

Didžiausias sunkumas, kuris lydėjo visą kūrybinę komandą, buvo pati Witkacy pjesė „Batsiuviai“. Ji labai nevienaplaniška, sunku buvo iššifruoti sudėtingą jos tekstą. Kurdamas šį vaidmenį labai daug dėmesio skyriau būtent jo, kaip paprasto žmogaus, supratimui. Norėjosi susikurti labai aiškią jo veikimo liniją. Man teatre labiausiai patinka kalbėti apie žmogų, jo tragediją, baubus, kurie jame gyvena. Stengiausi sukurti gyvą žmogų, ypač daug dėmesio skirdamas teksto analizei ir Witkacy užkoduotoms temoms, kurios nepaprastai aktualios ir šiandien – vienišumas, nevisavertiškumas, baimė, atrakinti. Tai temos, kurios šiuo metu palietė daugelį mūsų, taip pat ir mane – privertė daug dalykų permąstyti ir teatro, ir mus supančio pasaulio prasme. Tai buvo sudėtingas vaidmuo, kuriamas karantino metu. Visą laiką lydėjo nerimas, kada visa tai nutrūks, ar uždraus repetuoti, ar ne. Taip pat ir baimė užsikrėsti, nes ir dėl to viskas galėjo nutrūkti. Ir labai keistas potyris buvo, kai mes premjerą transliavome be žiūrovų. Nesijautė tos premjerinės nuotaikos. Tarsi tai būtų dar ne premjera. Sunkus vaidmuo, sunkus tekstas, sunkus laikas.

Ką permąstyti paskatino šis vaidmuo?

Paskatino susimąstyti apie tai, kokiu laiku kuriame. Mes darėme kažką panašaus į puotą maro metu. Situacija, kai esi nežinioje, kai viskas atrodo laikina, privertė susimąstyti, kad mes stengiamės pažaboti gamtą, visais būdais ją suprasti, bet iš esmės gamta yra stipresnė už mus. Įsivaizduojame, kad esame protingiausi Žemėje, bet vis dėlto esame bejėgiai. Šis laikas privertė susimąstyti apie tai, kad viskas yra laikina, trapu, bet kada gali įvykti bet kas, bet kokių kataklizmų. Ir jie vyksta – potvyniai, cunamiai. Tik visa tai yra toli nuo mūsų, o čia pajutome viską iš labai arti. Nepaisant to, kad reikia kurti, teko mąstyti ir apie tai. Tai persiduoda ir vaidmeniui, nes tu galvoji apie šiuos dalykus. Mano personažas suvokia savo laikinumą spektaklio laike. Suvokia savo siekių beprasmybę, tai labai sutapo su esamu laiku. Jis kovoja dėl profesinių aukštumų, vedamas meilės, bet iš esmės ne tai formuoja žmogų ir nebūtinai tai pasiekęs tu būsi laimingas. Mes nemokame gyventi šia diena, visada norime kažko pasiekti, bet tie siekiai ne visada suteikia prasmės. Man atrodo, prasmė yra tai, kas yra dabar aplink mus. Prasmė, kai tai tave džiugina. Katino paglostymas, artimo žmogaus apkabinimas, kvėpavimas gryname ore ir pan. Apie tai teko mąstyti. Ta pekla tave taip įsiurbia, kad tu joje prapuoli ir tavo norai palaipsniui numarinami. Man atrodo, kad žmonės yra per silpni valdžiai.

Spektaklyje įdarbinta ne viena vaizdo kamera, filmuojama ne tik tiesioginės spektaklio transliacijos metu, filmavimas tampa paties spektaklio kūrybinio sumanymo dalimi. Nepaisant to, spektaklis nepavirto kino filmu ir jį stebėdamas jautiesi lyg būtum tikrame teatre. Ar iš dalies kino aikštele tapusi spektaklio erdvė neapsunkino kūrybinio proceso?

Ir gyvame spektaklyje kamera išliks. O kūrybinė komanda, kuri atvažiavo būtent į transliaciją, dirbo labai profesionaliai, tad nekilo didesnių sunkumų. Kamera spektaklyje veikia kaip spektaklio personažas, kuris padeda dar stipriau atsiskleisti kitiems veikėjams. Tiems dalykams skyrėme labai didelį dėmesį. Siekėme vaidinti ne kaip kine, o išgauti teatrinį personažų natūralumą. Gal kine tai atrodytų juokingai. Laikmetis, kuriame gyvename, mus privertė stipriai susikoncentruoti, buvo gana mažai klaidžiojimų, dirbome gana tikslingai.

„Batsiuviai“ tyrinėja valdžios galią, kaip ji gali pakeisti žmogų. Tavo personažas prokuroras Skurvis, tapęs ministru, pasikeičia – pradeda elgtis ir gyventi dvigubą gyvenimą kaip dauguma „elito“ atstovų. Galbūt spektaklis leido priartėti prie atsakymo į klausimą, kodėl valdžią įgiję žmonės dažnai pamina moralines vertybes?

Mes galvojame, kad žmogus yra labai stiprus, bet iš esmės esame labai silpni. Dėl savo poreikių, norų. Kitas dalykas, valdžia yra ne vieno žmogaus reikalas. Ir net labai doras žmogus, papuolęs į nedorų žmonių kompaniją, privalo prisitaikyti, kitaip jis taps nepritapėliu. Nenoriu absoliutinti, bet man atrodo, kad valdžia gadina žmogų. Net su pačiomis geriausiomis idėjomis. Vienas lauke – ne karys. Todėl privalai keistis, būtų geriau, kad neprivalėtum, bet šiuo metu dominuoja tokios sąlygos visur valdžioje, kad privalai pasikeisti, kitaip nepasieksi to, ko nori. Nors dažniausiai ir nepasieki, nes pasidarai kitų valdoma marionete. Gali ateiti vedamas nuoširdžiausių norų, bet ta pekla tave taip įsiurbia, kad tu joje prapuoli ir tavo norai palaipsniui numarinami. Man atrodo, kad žmonės yra per silpni valdžiai.

Ar pačiam teko susidurti su situacijomis, kai reikėjo daryti panašius pasirinkimus?

Skurvis nudegė todėl, kad jo siekiai nebuvo pastatyti ant asmenybės tobulėjimo pamato. Jo siekis pasiekti viršūnes yra labai įžemintas, įprasmintas į kitą žmogų – šiuo atveju veikėją Kunigaikštienę. To jis siekia ne dėl savęs, norėdamas ne tobulėti, o įrodyti, kad yra aukštesnių už kunigaikščius, kurie gali juos valdyti. Manęs, ačiū Dievui, dar neaplankė tokios mintys. Ir tikiuosi, kad neaplankys. Stengiuosi ir noriu kažką daryti dėl savo asmenybės tobulėjimo. Man patinka kurti sunkiai. Patinka, kai reikia iš esmės paprakaituoti, dėl to, ką nori pasiekti. Tada tu tobulėji, augi. Tačiau augi ne dėl pinigų, pripažinimo, valdžios, bet dėl savęs. Man svarbu nesužeminti norų. Kad jie neįgautų kūniško pagrindo, kad tai būtų kaip simbolis, kurio tu sieki. Kažkas neapčiuopiamo, bet tu nori tai pasiekti. Kai tu įvardiji siekius, juos gali ir pasiekti. Tarkim, pasakai sau, kad nori uždirbti milijoną, ir tai kažkada gali įvykti. Vadinasi, šis siekis yra labai apribotas: tu jį pasiekei ir esi priverstas galvoti apie naują siekį. Kai tu galvoji apie savo dvasinį tobulėjimą, pradedi suprasti tave supančią aplinką, atjausti kitą žmogų. Tai siekiai, kurie neįvardyti. Tai yra nuolatinis gyvenimas, kai tu žinai, kad taip elgsiesi, bet tai neveda į kažkokį konkretų dalyką. Svarbiausia yra savęs paties suvokimas ir labai tvirtas to laikymasis.

Karantino metu teatro svarba akivaizdi – jame galima surasti stiprią dvasinę atramą, neleidžiančią pasiduoti šiuo metu daugelį varginantiems stipriems nuovargio ir tuštumos jausmams. Kokia teatro misija šiandien tavo akimis? – Kai prasidėjo pirmas karantinas, dėl visuomeninio gyvenimo jis tiek negąsdino. Gąsdino nebent tuo, kad tai buvo kažkas naujo. Galvojome, kad galbūt tikrai mes per daug skubėjome ir tai mus truputį pristabdė. Dabar, kai prasidėjo antras karantinas, visuomenėje atsirado be proto didelis susipriešinimas. Nereikia būti kažkokiu dideliu stebėtoju, tai matosi natūraliai. Konfliktų yra masė ir dėl begalės dalykų. Socialinių tinklų komentaruose galima pamatyti didelį visuomenės susipriešinimą. Tad čia teatro misija yra ypač svarbi. Jis turi padėti išlaikyti žmogiškumą, kito žmogaus supratimą. Nesakau, kad teatras turi įteigti kažką žmogui, kad jis turi gyventi būtent taip, bet gal bent jis paskatins nusiraminti arba padės pažvelgti į aktualias temas plačiau. Mes pasidarėme piktesni, nepakantūs kitam, todėl kalbėti apie empatiją yra labai sunku šiuolaikiniame pasaulyje. Tad teatro misija turėtų tapti žmogiškumo grąžinimas žmogui. Tikiu, kad taip ir bus. – Šiuo sudėtingu laikotarpiu vyksta daug vidinių bei išorinių transformacijų ir kultūros lauko žmonių gyvenimuose, kai kurie jų priversti laukti arba užsiimti visiškai kitomis veiklomis. Kokia tavo paties situacija? – Iš tiesų esu dėkingas šiam laikotarpiui – ne karantinui, bet šiam laikui. Šiuo metu kaip aktorius išgyvenu renesansą ir esu labai laimingas. Kuriu vaidmenis, kurių seniai laukiau. Pastaruoju metu nekurdavau didelių vaidmenų, o dabar atsirado tokia galimybė „Batsiuviuose“ ir šiuo metu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi pradedame spektaklio „Kaligula“ repeticijas. Tikiu, kad tai tęsis ir kad bus galima augti ir toliau.

Publikuota „Kauno dienoje“ 2021 04 16