Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

To be continued...

Rūtos salė

W. Shakespeare’o įkurto teatro dalimi tapęs A. Gaučas: „Britai savo genijų mylėjo visokį“ (interviu)

Iš visų Lietuvos aktorių Andrius Gaučas tai padarė pirmasis: metus trukęs kontraktas su Londono teatru „The Globe“, kurį 1599-aisiais įkūrė pats britų dramaturgas Williamas Shakespeareʼas ir kuriame iki šiol statomi ir vaidinami išskirtinai šio rašytojo kūriniai, Andriui tapo dideliu profesiniu išbandymu.

Kalbėjosi Valdas Puteikis, žurnalas „Laimė“

Prieš daugelį metų Andrius Mamontovas neslėpė emocijų po šiame teatre vaidinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“: dainininkas kalbėjo apie magišką medinio namo su šiaudiniu stogu (Londono centre!) trauką…

Tą medinį pastatą, kuriame kasdien spektaklį žiūri 1600 žiūrovų, reikėjo prisijaukinti, galbūt jame šiek tiek atkentėti, kad galėčiau pavadinti jį magišku. Kai scenoje neskamba tavo gimtoji kalba, kad ir kaip stengtumeisi, kad ir kaip būtum įvaldęs anglų kalbą, vis tiek nepabėgsi nuo nevisavertiškumo komplekso. Reikėjo laiko susigyventi su aštuonių aktorių iš Anglijos, Airijos, Australijos, Jungtinių Valstijų trupe, kad susidoročiau su savimi ir įveikčiau nuotaikas, kad tekstą suvokčiau iki „ketvirto jo dugno“ ir mano darbas scenoje man pačiam neatrodytų pilkesnis nei kitų.

Viena „The Globe“ scenoje pasirodyti kaip svečiui gastrolių metu, vaidinti gimtąja kalba ir visai kas kita – būti šio teatro trupės dalimi, iškart mokytis tris pjeses („Periklis“, „Klaidų komedija“ ir „Dvyliktoji naktis“) ir jas repetuoti. Shakespeareʼo anglų kalba parašyti tekstai, visiški originalai, ne adaptuoti „Penguin“ leidyklos, priverčia kitaip veikti ne tik kalbos padargus, bet ir smegenis.

Žodžiu, esi priverstas keisti visą mąstymo struktūrą. Kai pjesė išmokstama, lieka vadinamieji užstalės namų darbai – su trupe aiškinamės renesansiškas metaforas ir frazes, kad mūsų apdžiūvę XXI amžiaus protai suprastų, ką vaidiname. Shakespeareʼas įpareigoja.

Ne Donaldas Trumpas, ne Vladimiras Putinas ir ne Borisas Johnsonas. Būtent Shakespeareʼas – žmogus, gimęs daugiau nei prieš puspenkto šimto metų. Jei britų aktorius nė karto gyvenime nėra vaidinęs bent vienos šio dramaturgo pjesės, jis yra niekas, absoliutus nulis. Toks Anglijoje mano profesijos matmuo.

Labai dažnai „The Globe“ teatre noriu pabūti anksti ryte, kai jis tuščias, o aš esu vienas, kai galiu pajausti į seną ąžuolą įsismelkusias tokių Shakespeareʼo epochos aktorių, kaip Richardas Burbageʼas, Edwardas Alleynas, Robertas Arminas, Williamas Kempas ar Nathanas Fieldas, emocijas. Atrodo, girdžiu šių dienų aktoriaus Marko Rylanceʼo, tobulai vaidinusio Oliviją, balsą (dar nuo Shakespeareʼo laikų Oliviją iš „Dvyliktosios nakties“ vaidina vyrai).

Autentika alsuojančiame „The Globe“

Pripažinkime: iki tol tiek Panevėžio, tiek Kauno dramos teatruose, kuriuose po studijų dirbai, mūsų režisieriai nepuolė tau dalyti pagrindinių vaidmenų, net kai kurie antraplaniai – labai jau antraplaniai… Ir štai „The Globe“…

Kiek daugiau nei prieš porą metų, pristabdęs darbą Kauno dramos teatre, baigiau magistro studijas prestižinėje Esekso universiteto East 15 Acting School. Ir grįžau į Kauną. Vieną dieną gavau iš savo magistrantūros dėstytojo laišką, kuriuo jis pranešė, kad su manimi norėtų susisiekti teatro „The Globe“ atstovai, bet neturi jokių kontaktų. Prisiminiau, kad per studijas teko penkias dienas atlikti praktiką šiame teatre, kūrėme etiudus, matyt, nuo jų kas nors ir įsidėmėjo mane. Taigi netrukus susisiekė ir konkrečią dieną pakvietė į atranką. Atskristi negalėjau, nes būtent tuo laiku reikėjo vaidinti Kaune. Galbūt turėjau lėkti akis išdegęs, bet… Esu iš tų, kurie įsipareigojimus paverčia tarnyste, o juk dar savo profesorių Veltos ir Vytauto Anužių, mokiusių atrakinti tekstą ir personažo charakterį, esu auklėtas, kad aktorius – tai nuolankus teatro tarnas, kitaip jam ten ne vieta.

 

Taigi pasakiau, kad atvykti negaliu, gal įmanomas koks nors konsensusas? Sutarėme, kad atlikdamas jų užduotis nusifilmuosiu ir nusiųsiu medžiagą. Pasidėjau ant knygų mobilųjį telefoną, atsistojau prie baltos sienos ir įrašiau (beveik asmenukė!) jų pageidaujamą Olivijos monologą iš „Dvyliktosios nakties“ ir dar tris paties laisvai pasirinktus kitų pjesių gabalus. Išsiunčiau.

Dvi savaites – tyla.

Galiausiai mintis užvožiau granito akmeniu ir stengiausi mąstyti, kad „gyvenimas eina, reikia žiūrėti į priekį, o ne gręžiotis atgal“. Ir staiga žinia – kviečia atvykti į tikrą atranką, kad pamatytų gyvai. Ištraukoms sugaišau vos dešimt minučių, o pokalbis apie gyvenimą, apie mano požiūrį į vienokius ar kitokius reiškinius truko gana ilgai. Šiandien man sunku patikėti, kad metus praleidau „The Globe“. Iki tol maniau, kad dramos teatro aktoriui iš Lietuvos tai neįmanoma, kad pasaulio scenai sutverti tik operos atlikėjai Edgaras Montvidas ir Asmik Grigorian ar baleto artistė Jurgita Dronina…

Ar metai, praleisti Londone, padarė mane laimingą? Abstrakčiai mąstydamas, pasakyčiau – taip, žinoma! Juk negali nepatirti katarsio, kai beveik dutūkstantinė publika, sulaikiusi kvėpavimą, gaudo tavo lūpomis tariamą Antifolo („Klaidų komedija“) monologą.

Balsas, mano galva, yra esminis aktoriaus instrumentas, nes visa kita – esi storas ar plonas, tamsus ar šviesus, aukštas ar žemas – ne taip svarbu. Dievas mane apdovanojo gana plačiu balso diapazonu: galiu juo varijuoti atsižvelgdamas į medžiagą ir režisieriaus idėją.

Nes toks gyvenime jaučiausi vos keletą kartų, tą tobulą laimę išgyvenau vos keletą nedidelių periodų, kurie susiję su studijų metais, kai su bendrakursiais Panevėžio Juozo Miltinio teatre vaidinau Kazio Sajos „Devynbėdžiuose“, Mauriceʼo Maeterlincko „Nekviestoje viešnioje“, Davido Gieselmanno pjesėje „Ponas Kolpertas“… Mes visi ne tik kalbėjome ta pačia jausmų kalba, bet ir kvėpavome vienu ritmu. Kai trupės neliko, pirmą kartą pajutau, kas yra žlugusios iliuzijos.

Ar mes su britais panašiai suprantame Shakespeareʼą?

Repetuojant ir vaidinant seniausiame Londono teatre, gastroliuojant su „The Globe“ trupe po pasaulį, mano akyse sudužo šio dramaturgo monumentalumas, kurį esame atsinešę iš vidurinės mokyklos ir kurį vis dar deklaravo teatro, įskaitant ir aktoriaus meistriškumą, studijos Lietuvoje. Vienintelis Oskaras Koršunovas išdrįso nuimti nuo anglų poeto ir dramaturgo aureolę ir vienintelis jis šį autorių pateikia aktualiai, neiškreipdamas jo idėjų. O man pirmiausia reikėjo įsisąmoninti, kad Shakespeareʼas, nepaisant itin briaunuotos asmenybės, savo epochoje buvo liaudies rašytojas, masių numylėtinis – panašiai kaip mums Justinas Marcinkevičius.

Tiesa, pastarąjį mes priimame idealizuodami, o britai savo genijų mylėjo visokį, koks tik įvairialypis gali būti žmogus, – ir su apnuogintomis iki gašlumo aistromis, ir su tyros meilės sonetais. Sakyčiau, britų sociume iki šiol dar juntama, kad aristokratija visada rinkdavosi poetinę kalbą, o žemesnieji sluoksniai – prozą. „The Globe“ imasi iš esmės neįmanomos misijos – moderniai kalbėti Shakespeareʼo idėjomis, atrasti XXI amžiaus gyvybę Renesanso tekstuose.

Kol nebuvau apsilankęs, „The Globe“ pastatą įsivaizdavau idealizuotai, tačiau ne pastatas yra teatras, o žmonės, kurie pasirašo metinius kontraktus (Anglijos teatralai dirba projektinės veiklos principu), metus gyvena kaip šeima su savo tėvu Shakespeareʼu, paskui išsiskirsto ir prodiuseriai bei režisieriai kuria naujus projektus. Darbo režimas gana paprastas: repeticijos penkias dienas per savaitę trunka nuo 11 iki 17 val. Režisierius negali piktnaudžiauti nė minute, nes viską stebi profsąjungų atstovė. Lietuvos teatruose šiuo atžvilgiu kur kas daugiau spontaniškumo, užaštrintų emocijų, meniško entuziazmo, iš akių paleisto ir pamesto laiko – viso to Londone, kur turi demonstruoti lankstumą, politkorektiškumą, taktą, toleranciją, kur emocinis užsiplieskimas gali tik pakenkti ir visiems laikams užtrenkti teatro duris, kartais net pasiilgdavau.

Ir britų publika kitokia: tiesmukiškiau reaguojanti, emocingesnė, reiklesnė, nepatiks kokia nors scena, nebijos pakilti, sušukti: „Fuck off!“, ir išeiti iš salės. Prisimenu „The Globe“ gastroles JAV, Pietų Karolinoje. Po spektaklio vienas iš gastrolių rėmėjų, amerikietis, pamatęs programėlėje mano lietuvišką pavardę, priėjo ir pasitikslino, ar tikrai esu lietuvis. Patvirtinau, o jis ir sako: „Oje, Didžioji Britanija turbūt priglaus viso pasaulio pabėgėlius…“ Liūdna.

Nuo pat vaikystės turėjau polinkį performanso menui, sesei buvau despotiškas režisierius: jei kas nors nepatikdavo ar sesė nepaklusdavo, nutraukdavau nuo kėdžių paklodes ir lėlių teatras baigdavosi. Oriai išeidavau ir keliolikai minučių užsidarydavau kambaryje. Paskui grįždavau ir vėl prašydavau vaidinti. Charakterį, valią ir kantrybę išugdė sportiniai šokiai: juos lankiau iki paauglystės (teatro studija – šiek tiek vėliau) gimtajame Panevėžyje pas Violetą ir Rolandą Burneikius ir jie padėjo man greičiau suaugti, nes kai esi kompetentingų žmonių aplinkoje, konkurencinėje varžybų erdvėje, anksčiau subręsti. Šiandien, gyvendamas nujautrintame unifikuotame „H&M“ pasaulyje, turiu vienintelę priebėgą, kuri mane labiausiai jaudina, žadina aistras (esu aistrų vedamas žmogus!). Tai – teatras. Jeigu reikėtų mano charakterį išreikšti kokia nors menine instaliacija, ji būtų didelis didelis spragsintis laužas (šypsosi).

Spektaklis „Dvylikta naktis“

O žmonės, tarpusavio santykiai, ryšiai, pagaliau – meilė?

Pamatiniai dalykai! Bet juk teatras vien tik apie tai ir kalba! Visą gyvenimą prieš akis turėjau be galo gražų paveikslą – mamos bendravimą su savo tėvais, mano seneliais.

Ir ne slepiamo kažkur giliai giliai, kaip neretai įprasta lietuvių šeimose, o verbalizuoto, išreikšto apsikabinimais, prisiglaudimais. Prieš pat man išvykstant į Londoną senelis, devyniasdešimtmetis vaikų širdies chirurgas, mirė. Priėmiau tai kaip neišvengiamybę, kaip natūralų reiškinį, tačiau labiausiai gailėjau mamos, kad ji prarado labai stiprų, gal net stipriausią gyvenime ryšį su žmogumi, kurį labai mylėjo; sykiu manyje liejosi savotiškas apmaudas, kad esu kitoks nei ji ir galbūt negalėsiu tos prarastos meilės kompensuoti. Mano santykiai su abiem tėvais kitokie: nesakau, kad esu ciniškas, nejautrus, nedėmesingas, bet bendravimas nė kiek nepanašus į mamos su jos tėvais. Laidotuvių dieną jutau didelį poreikį tą situaciją išgedėti – net ne pačią senelio mirtį, o būtent situaciją. Betgi tam nebuvo laiko. Be to, gedului reikia vienatvės, o aš sėdėjau laidojimo namuose, vadinamajame brendžiuko kambaryje, apsuptas gausybės žmonių, akimirkomis mėgindamas versti vieną Shakespeareʼo tekstą, ir skaičiavau valandas iki skrydžio į Londoną… Taigi… Net į senelio laidotuves mane atlydėjo Shakespeareʼas…

Iš feisbuko paskyros susidaro įspūdis, kad, be teatro, tave teigiamų emocijų pripildo auksaspalvis retriveris Bachas.

Su metais jaunesne sese nuo pat mažens labai norėjome šuniuko. Nebuvo galimybių. Grįžęs po magistrantūros studijų Londone, ryžtingai apsisprendžiau – metas pasiekti bent vieną nepasiekiamą gyvenimo dalyką, taigi – į veislyną. Išvydau ką tik atsivestų auksaspalvių retriverių vadą ir ištirpau… Bachas mane išmokė ir tebemoko būti kantrų. Kaip geriausias draugas, jis mane socializuoja įvairiausiose Londono aplinkose: gatvėse, parkuose, kavinėse. Jo dėka susipažinau su begale skirtingų rasių, religijų, skirtingos seksualinės tapatybės, skirtingo amžiaus žmonių – ir jie nebūtinai iš meno pasaulio, išmokau juos įsileisti į savo erdvę.

Tokia mano vidinė permaina dar labiau atvėrė akis ir skatino nebijoti jaustis kosmopolitiškai. Kartais atrodo, kad Bachas – kaip mano alter ego, kad jame – visa mano siela, su visais slėpiniais ir atvirumais, su pasiutimu ir besąlygiška nebylia meile, kokią tik šunys turbūt ir teturi. Kaip jis striksėdamas pasitinka kiekvieną žmogų, taip mane nuolat užplūsta noras apkabinti kiekvieną praeivį. Abu esame rudakiai: kai jis ištiesia savo snukutį man ant kelių ir žiūri į veidą, atrodo, tarsi būčiau su geriausiu gyvenimo draugu. Pagaliau taip ir yra. Pasaulis per sudėtingas ir per žiaurus, kad nepatirtum išdavysčių, lygiai taip pat sudėtinga pačiam ko nors neišduoti ir neįskaudinti; sudėtinga pabėgti nuo cinizmo, tačiau lygiai taip pat sudėtinga pačiam nebūti ciniku.

Laimei, turiu dar ir autoironijos bei sarkazmo – jie leidžia save „suvartyti“, apsaugo nuo egocentriškumo ir susireikšminimo. Tačiau kad ir kokios emocijos valdytų, tokie mieli padarai kaip Bachas mus atitolina nuo piktadarybių ir daro jautresnius.

Esame valdomi penkių pojūčių (šeštasis – intuicija), bet aštriausiai mane veikia rega, lytėjimas ir uoslė. Tarkime, intensyvi šviesa: ji – didžiausias priešas, tiesiog negaliu išbūti maksimaliai apšviestame kambaryje, nes jaučiuosi kaip į parodą stikliniame narve atneštas žiurkėnas, todėl visada renkuosi prieblandą ir toršerinį namų apšvietimą; taip pat man keista, kad žmonės vengia apsikabinti, glėbesčiuotis, paglostyti vieni kitiems ranką, petį; esu absoliutus kvapų „narkomanas“: visada mano kuprinėje šalia miniatiūrinės Williamo Shakespeareʼo sonetų knygelės – kasdieniniai darbiniai „Chanel Antaeus“, o ypatingesne proga purškiuosi „Chanel Coromandel“. Dar: kaip relikviją nešiojuosi kuprinėje ir Olivijos žiedą, kurį per „Dvyliktosios nakties“ spektaklius mūvėdavo aktorius Markas Rylanceʼas ir kurį dovanų, kaip prisiminimą, gavau iš „The Globe“ rekvizitininkų.

„Periklis“ . The Globe nuotraukos

 

 

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content