Vidas Bareikis: „Pati svarbiausia vertybė – žmogiškumas“ (interviu)

Seniausias Lietuvos teatras – Nacionalinis Kauno dramos teatras gruodžio 18, 19, 20 dienomis pristato penktąją šio sezono premjerą – Vido Bareikio režisuojamą „Hamletą“ bei švenčia 95 metų jubiliejų.

Premjeros išvakarėse su jaunosios kartos režisieriumi kalbamės apie muziką, gyvenimą teatre ir amžinąsias vertybes, kurias visuomenei primena prieš penkis šimtus metų parašyta Viljamo Šekspyro pjesė.

Simonos Sutkutės tekstas 

– Savo dainų tekstais, pavyzdžiui, „Bapkės“ ar „Monikos pasaulis“ mėgstate ironizuoti visuomenės vertybes?

– Mano dainų tekstuose nėra ironijos, ten yra tiesa. Man pačiam labai nepatinka žmonės, kurie yra labai sarkastiški ir ironiški. Nėra malonu bendrauti, kai tokie žmonės turi užsidėję kokią nors kaukę. Mėgstu atvirai kalbėti apie tai, kas yra juoda, o kas balta. Pavyzdžiui, mano daina „Bapkės“, tai istorija apie vyrą, kuriam pinigai yra tikslas, o ne priemonė tikslui pasiekti. Aš iš jo nesijuokiu, o tiesiog įvardiju, nes sunku valdyti ironiją, kad ji netaptų pašaipa. Aš ja nežaidžiu – tekstą pateikiu kaip šiandieninės visuomenės veidrodį ir tikiuosi, kad klausytojai ją supras, analizuos.

(…..)

– Jūsų kuriami spektakliai ir muzika atlieka itin svarbią edukacinę funkciją. Šiuo metu turite ir savo aktorių meistrystės kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuris iš šių būdų jums labiau patinka?

– Tiek vienas, tiek kitas laba svarbūs. Žinoma, kadangi kursas yra nauja aistra, tai viskas ir vyksta labai jausmingai. Kai aš užsiimu kokia nors veikla – neriu į tai 110 procentų, atiduodamas daug laiko ir jėgų, taip ir su aktorių meistrystės kursu. Stengiuosi su studentais ne tik dalintis viskuo, ką asmeniškai įgijau per dešimt metų teatre, bet juos įtraukti ir į mano dabartines veiklas, plėsti jų pažinčių ratą. Manau, kad žmogui labai daug gali suteikti kitas žmogus, paprasta pažintis su juo, bendravimas ir įsiklausymas. Man itin svarbu, ką visi šie jaunuoliai veiks po tų keturių studijų metų. Vieną kartą per mėnesį mes turime tokius kūrybos vakarus, kuomet aš juos skatinu galvoti ne tik apie vaidybą, bet ir kurti patiems. Jie patys rašo dainas, eiles, kviečiamės kultūros ir meno srities svečius, bendraujame su jais ir šviečiamės visi kartu. Man ši veikla labai patinka, aš ja gyvenu.

(….)

– Jūsų spektakliai yra kuriami „teatro teatre“ principu, o ar pačioje teatro scenoje nėra melo?

– Priklauso nuo to, ar žiūrovas atvyksta stebėti tik to, kas vyksta scenoje, ar į viską žvelgiama kaip į reiškinį. Šiuo atveju, ar įdomus tik „Hamleto“ spektaklis, ar ir tai kuo gyvena Nacionalinis Kauno dramos teatras 2015 metais? Reikėtų žvelgti plačiau ir pastebėti, kokie režisieriai ir aktoriai dirba, kokius vaidmenis Hamleto personažą įkūnijantis Vainius Sodeika kūrė anksčiau ir kaip jis pasikeitė. Man teatras nėra tik tos trys valandos per kurias mes susitiksime „Hamlete“. Manau, kad visi tai turėtų suprasti ir tuomet žmonės nebūtų tokie skeptiški. Šiuo metu yra labai daug specialistų, o visi televizijos projektai turi komisijas. Man nepatinka „komisijų Lietuva“ ir visas šis reiškinys. Reikia suvokti, kad viskas nesibaigia tik tomis keliomis valandomis scenoje ir tikrai neprasideda. Teatras yra visuomenės atspindys, tad aš jame nejaučiu klastotės. Žinoma, šis žanras yra meninė fikcija.

– Kaip ir „Hamletas“, visi ieško tiesos?

– Mano statyto spektaklio „Kaligula“ pagal A. Kamiu knygą pagrindinis personažas Kaligula sako: „Kas gali mane pasmerkti šitame pasaulyje, kuriame nėra teisėjo ir kuriame niekas nėra nekaltas?“. Žmonės turėtų suvokti teisėjo nebuvimą, tuomet gal taptų labiau atviresni ir nebūtų jokių homofobijų. Dauguma realybę priima, kaip absoliučią tiesą, bet tai kiekvieno objekto absoliuti tiesa yra tik jo galvoje. Žmonės ją suvokia ir priima skirtingai, o pati tiesa yra asmens sąžiningumo lygmuo. Hamletas pats stengiasi suvokti, kas yra tikra, o kas tik apgaulė. Tiesa – pati sunkiausia sąvoka.

Visą interviu skaitykite www.15min.lt

Donato Stankevičiaus nuotr.