Nacionalinis Kauno dramos teatras

V.Tertelis: Yra tik vertybės ir nevertybės

Kaune jau keletą mėnesių svečiuojasi Maskvoje gyvenantis ir kuriantis režisierius Valius Tertelis. Atsitraukti nuo kūrybinių darbų „Piotro Fomenkos dirbtuvių“ teatre ir ilgėliau pabūti gimtojoje šalyje paskatino pasiūlymas statyti spektaklį Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Čia jau balandžio 12 dieną žiūrovams bus pristatyta rusų literatūros klasiko Ivano Turgenevo pjesės „Mėnuo kaime“ premjera.

Meilė ir aistra, pareiga šeimai ir naujų potyrių troškimas – neatsiejama žmogaus prigimties dalis, kurią režisierius kvies apmąstyti savo netrukus pasirodysiančiame spektaklyje.

Menuo_kaime_20130329_0025 copy

Donato Stankevičiaus nuotr.

 

Daugiausia laiko kuriate Maskvoje, Piotro Fomenkos teatre. Kodėl pasirinkote būtent Rusijos, o ne Lietuvos teatrą?

Aš studijavau Rusijoje, buvau Piotro Fomenkos mokinys. Po studijų Lietuvoje niekas nesiūlė darbo, o Rusijoje pasiūlė. Buvo galimybė ir Mejercholdo centre dirbti su projektais, tačiau taip išėjo, kad pakvietė Piotras. Ten ir likau.

 

Viename interviu Piotro Fomenkos teatrą apibūdinote kaip „šeimyninį“, kuriame visi vienodai svarbūs, drauge dirba vardan vieno tikslo. Ar Lietuvos teatre darbo sąlygos labai skiriasi?

Aišku, skiriasi. Piotro Fomenkos teatre dirbame šiltnamio sąlygomis. Pavyzdžiui, vienam spektakliui kartais galime ruoštis metus ar du. Kai jaučiame, kad spektaklis jau pribrendo, tuomet galima galvoti apie premjerą. Žinoma, jau sezono pradžioje numatomi darbai, nes visgi teatre nuolatos veikia keturios salės, reikia jas užpildyti. Ten taip pat kuria ne vienas režisierius, aktoriai kartais išleidžia savo spektaklius.

Kaune, kaip ir visame pasaulyje, spektaklio repeticijoms galima skirti vos porą mėnesių, nes juk reikia gyventi. Teatrai čia iš viso yra šiek tiek panašūs į gamyklas. Na, Maskvos teatras irgi po truputi tokiu tampa, bet nėra ką lyginti. Maskvoje visai kitos algos, visi žino, kodėl dirba. Negali sakyti, jog čia nežino, bet tai kas kitą… Ten šiek tiek mažiau gamyklos, o pagrindas – kokybė. Bet juk kalba eina apie išskirtinį Piotro Fomenkos teatrą! Beje, pastebėjote, dabar spektaklis vadinamas produktu?!

 

Veikiausiai liūdna, kad nuo meno kūrinio reikia nusileisti iki produkto lygmens…

Dar ir kaip liūdna… Bet kiek galima liūdėti? Reikia stengtis ir duotose sąlygose kurti. Juk visas pasaulis taip gyvena. Tiesa, ir Lietuvoje yra išskirtinių pavyzdžių. Eimuntas Nekrošius gali su mažesniais apribojimais dirbti. Žinoma, dažniausiai tuomet, kai kas nors remia. Oskaras Koršunovas savo nuosavame teatre gali kitomis sąlygomis kurti. Tai normalu, nes kai atsakai už savo teatrą, negali išleisti neužbaigto „produkto“, kitaip žmonės pas tave neis.

 

Gyvendamas ir kurdamas Maskvoje labai gerai jaučiate, kaip Rusijos publika priima šiuolaikinį Lietuvos teatrą.

Dabartinio Lietuvos teatro nėra. Yra tik pavardės. Yra Nekrošius ir visą laiką jis bus Nekrošius. Pavyzdžiui, paskutinį jo spektaklį pagal Dantę („Dieviškoji komedija“ – aut. pastaba) Maskvos publika labai šiltai priėmė, dvidešimt minučių atsistoję plojo. Oskaro Koršunovo atvažiavimas taip pat labai sėkmingas. Apie Rimą Tuminą net nereikia sakyti. Čia Dievo dovana Rusijai, kad jis dabar Vachtangovo teatro vadovas. Užtat Lietuvai tik praradimas. Rusija jį labai pamilo. Jo spektakliai susilaukė labai stipraus rezonanso visoje šalyje. Nors pradžioje Tuminui reikėjo įrodyti savo vertę,  palaipsniui visi ledai ištirpo. Šiuo metu Vachtangavo teatras išgyvena stiprų pakilimą. Lietuvių režisierių sėkmė mane labai džiugina.

 

O kaip jūs pats priimamas Rusijoje?

Labai sunku apie save kalbėti. Aš dirbu tikrai puikiomis sąlygomis. Kūriau drauge su Piotru Fomenka, dirbau su jo studentais. Dabar sunkesnis etapas be Piotro. Tačiau visi teatro senbuviai paprašė, kad likčiau dirbti su jais. Tai yra labai malonu. Ir dabar, kai kuriu Lietuvoje, nuolatos susiskambinam, palaikom ryšį. Gerai kartais pakeisti savo terpę į kitą, ir vėl sugrįžti su naujais įspūdžiais. Dabar jau net nebežinau, kur mano namai. Turbūt Maskvoje – ten ir darbas, ir šeima.

 

Dabar Nacionaliniame Kauno dramos teatre ruošiatės Ivano Turgenevo pjesės „Mėnuo kaime“ premjerai. Kuo ši medžiaga jus patraukė?

Būna kartais, matai, puikų spektaklį, kuris sukrečia, bet drauge, tarsi uždaro duris. Tarsi geriau jau nebeįmanoma padaryti. Pavyzdžiui, Nekrošiaus „Dėdė Vania“ arba „Kvadratas“. Man atrodo, niekas daugiau šios medžiagos nebestatys, nes labai stipriai virš kūrinio pakilta. O būna atvirkščiai. Taip nutiko ir su „Mėnuo kaime“. Tai labai puiki medžiaga, bet, matydamas jos pastatymus, visuomet galvodavau, kad scenoje visiškai neatsiskleidžia pjesėje pavaizduotos stiprios aistros. Gražu, miela, miela, gražu… Bet tai viskas! Nežinau, ar man pačiam išeis aistras taip giliai perteikti. Visgi labai sunku virš tokio stipraus teksto pakilti. Duok, Dieve, bent prie jo priartėti… O pati pjesė – apie aistrą, kuri viską sunaikina, viską išdegina…

Neabejotinai didelės įtakos apsisprendimui imtis šios medžiagos turėjo ir gerai pažįstami aktoriai, su kuriais jau ne vieną sykį esu anksčiau sėkmingai dirbęs. Tai Inesa Paliulytė, Egidijus Stancikas, Gintaras Adomaitis, Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Nijolė Lepeškaitė… Džiugu, jog šįkart turiu galimybę kurti ir su jaunaisiais talentais – Tomu Rinkūnu, Indre Patkauskaite, Gintautu Bejeriu bei Raimonda Kimbraite.

 

Raginsite grįžti prie šiuolaikiniame pasaulyje jau primirštų, kaip mėgstama kartais sakyti, senųjų vertybių? Juk dabar taip propaguojamos greitos skyrybos, karšti, trumpai trunkantys romanai, meilių irgi gali būti daug…

Manau, nėra nei senų, nei naujų vertybių. Yra vertybės ir yra nevertybės. Kaip Aristotelis sakė, aistra yra pats baisiausias dalykas. Ji nieko nekuria, tik griauna. O žmonės labai dažnai painioja aistrą ir meilę. Banaliai sakant, aistra nukreipta tik į savęs tenkinimą, o meilė – kitam. Pati pjesė yra bandymas aistrą ir meilę panagrinėti be melo. Kai viskas be melo, tuomet išnyksta bet kokia laiko tėkmė, nesensta esminiai dalykai. Galbūt dabartinio žmogaus kitas santykis, visuomenė tolerantiškesnė. Bet kas yra ta visuomenė? Ji sudaryta iš individų. Pavyzdžiui, aštuoniasdešimt žmonių toleruoja tai, ko negalima toleruoti. O juk iš tiesų visi nori gyventi tauriai, gražiai, laimingai, bet kas tada negerai? Ir anais, ir šiais laikais yra daug veidmainystės. Tas pats ir pažiūrėjus į įstatymus. Tarsi eina į valdžią, kad padėtų žmonėms, bet iš tiesų padeda tik sau. Toks paprastas troleibuso principas. Troleibusas sukurtas žmonių patogumui. Bet patogiai sėdintis vairuotojas bėgančiam žmogui prieš pat nosį uždaro  duris. Jis nesupranta, kad vairuoja būtent dėl to žmogaus, kuris bėga.

 

Teatre jau nuo seno susiklosčiusios tam tikros klasikinės rusų dramaturgijos pastatymo taisyklės – psichologinė vaidyba, klasikinė struktūra, na, čechoviškumas… Ko šį kartą žiūrovai gali tikėtis?

Visko. Nėra nei psichologinio, nei nepsichologinio teatro. Yra geras teatras arba blogas teatras. Rusijoje buvo ir Mejercholdas, ir Vachtangovas… Tik taip istoriškai išėjo, kad ten ilgą laiką Stanislavskio mokykla laikyta pavyzdine. Bet ir ji buvo iškreiptai suvokta. Į gerą spektaklį nebūtinai eina tuntas žmonių. Kiekvienas jaučia savaip. Teatras turi sukrėsti. Žinoma, galima teatrą traktuoti kaip pramogą. Bet juk mes tiek pramogų pasaulyje turime – ir televiziją, ir kiną… O dabar viskas nukreipta į žmogaus intelekto naikinimą, kad svarbiausia taptų jo materialinė egzistencija: pirkti, valgyti, turėti, vartoti. Bet tuomet valstybė yra vargšė, nes ji – tai tie patys žmonės. Ir žmogus, kuris smukdo kultūrą, kenkia tik sau, savo vaikams – siaurina jų pasaulėžiūra, žodyną, savitumą. Gal tai ne tragedija… Juk gyventi galima ir besikeikiant. Bet ar taip kuriamas geresnis pasaulis?..

 

Kas jums yra geras teatras?

Geras teatras pirmiausia turi priversti mąstyti. O idealiausiu atveju – sukrėsti. Senovės graikai sakydavo, kad tai tarsi purviną kilimą nukratyti. Tokie spektakliai išvalo, kad galėtume iš naujo viską permąstyti. Pati kančia taurina, o žvelgdami į teatro sceną, galime ją saugiai patirti. Juk tokių aistrų kaip Turgenevo „Mėnuo kaime“ geriau realiame savo gyvenime iš viso neišgyventi. Tad ir mano spektaklio tikslas yra ramiai, neprikišamai priversti žmones permąstyti save iš naujo.

 

Laura Udrienė

Kauno.diena.lt, 2013 04 05

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content