Teatro virtuvėje – šuoliai į scenos meno gelmes (interviu)
Simona Sutkutė
Smalsumas – viena savybių, kuri lydi visas kartas, nesvarbu, kaip jos bebūtų moksliškai įvardijamos – X, Y ar Z. Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 7-13 dienomis vaikams ir jaunimui vyksiančiame festivalyje „Nerk į teatrą 2016“ plačiai atveria duris smalsiesiems.
Festivalio metu bus pristatyti beveik 40 renginių – ekskursijos po teatrą, diskusijos, kūrybinės laboratorijos, spektaklių peržiūros ir kiti įvairūs užsiėmimai, įtraukiant ir klausos, regos ir protinę negalią turinčius dalyvius. Apie artėjantį festivalį mintimis dalinasi viena iš organizatorių – Rugilė Pukštytė.
Kaip gimsta festivalio „Nerk į teatrą“ programa? Kaip atsirenkate temas, kaip sudaroma meninė dalis, kaip pasirenkami dirbtuvių vedėjai?
Dažniausiai visos idėjos gimsta iš minčių kratinio. Turbūt žmogus iš prigimties yra utopistas. Kol nepagalvoji, kad reikėtų suorganizuoti teatrališką ekskursiją Mėnulyje arba visus žymiausius Lietuvos režisierius mėnesiui suburti kūrybinei laboratorijai – tol neatsiduri realiame laike ir vietoje. O atranka yra panašaus principo kaip dovanos pirkimas – juk mes dažniausiai pirkdami kitam žmogui dovaną galvojam, ar mums tai tiktų. Egoistiška, bet tik iki tol, kol suvoki, kad nustebinti kitą žmogų ir jį pradžiuginti yra tavo siekiamybė. Taip ir šiuo atveju – galvoji apie užsiėmimą, kuris būtų įdomus pirmiausia tau. Tik tuomet gali galvoti apie platesnį susidomėjusių spektrą ir būdus, kaip juos pasiekti. Užsiėmimų kuratoriai – savo srities specialistai, o veiklų pobūdžiai – laiko ir ankstesnių festivalio dalyvų patikrinti arba nauji ir dar netestuoti. Tema kaip ir ankstesniais metais – teatras ir jo įvairovė bei grožis.
Pernai festivalio „Nerk į teatrą“ metu per septynias dienas įvyko daugiau nei keturiasdešimt renginių. Ambicija nedingo ir trukmė bei kiekis nesikeis?
Nelsonas Mandela yra pasakęs: „Užkopus į didžiulį kalną, atrandi dar daugiau kalnų, į kuriuos galėtum įkopti“. „Nerk į teatrą 2015“ parodė, kad į didžiulį kalną kopti verta. O ieškoti dar didesnių kalnų iš esmės neišvengiama. Nors mums valstybė suteikia galimybę kovo 11-ąją nedirbti ir renginių tądien teisiškai negalime vykdyti, tačiau tai nereiškia, kad festivalio kokybė sumenksta. Iš tiesų, sunku konkuruoti patiems su savimi, tačiau tai turbūt labiausiai ir atskleidžia ar progresas įvyksta.
Kaip organizatoriai, kokių pagrindinių tikslų siekiate šiemet? Kas svarbiausia?
Kadangi festivalis yra tęstinis projektas, tai jo pamatinės idėjos nesikeičia – norisi supažindinti su teatro kaip institucijos, kultūros srities specifika. Tai beprotiškai įvairialypis menas, kuriame telpa daugybė elementų – nuo grimerės teptuko iki scenografo maketo, režisieriaus pastabų ar žiūrovo. Ir būtent žiūrovas yra tas elementas, į kurį mes atsigręžiame šiemet – nuo vaiko iki studijas prieš tris dešimtmečius baigusio žmogaus. Mums svarbu sukurti tokį renginių kalendorių, kuriame kiekvienas iš besidominčių teatru rastų sau jame ką pasižymėti.
Kurie praeitų metų festivalio renginiai sulaukė ypatingo susidomėjimo?
Turbūt lengviau būtų atsakyti, kas sulaukė mažiausiai susidomėjimo. Iš tiesų, labiausiai turbūt nustebino ir pamalonino tai, kad dėl galimybės pažiūrėti G. Varno spektaklio įrašą „Heda Gabler“, mūsų vietinis telefonas skambėjo nepaliaujamai. Toks pat aktyvumas buvo ir dalyvavimo diskusijoje apie nuogumą teatre atžvilgiu. Sulaukę tokio susidomėjimo ir žiūrovų noro ne tik atsakyti į klausimus, bet ir juos užduoti, šiemet inicijuojame net kelias diskusijas ir susitikimus su kūrėjais. Galbūt esu naivi ir klystu galvodama, kad tokiam susidomėjimui neturėjo įtakos tai, kad šie renginiai buvo nemokami (šypsosi).
Kokių naujovių festivalio lankytojai sulauks šiais metais?
Naujovė bus kiekvienas spektaklis, kurį rodysime festivalio metu, išskyrus repertuare esančius ir į programą įtrauktus spektaklius „Astrida“ bei „Miškinis“. Džiugu pranešti, kad sulauksime ir svečių iš Latvijos – rodysime režisieriaus Valters Silis spektaklį „Prarasta Antarktis“. Taip pat pirmą kartą sulauksime „Labaiteatro“ su spektakliu „Aplink pasaulį 2“. Ne ka mažiau džiugu, jog festivalyje antrą kartą dalyvaus jaunajai Lietuvos režisierių kartai priklausančios kūrėjos Kamilė Gudmonaitė ir Eglė Kižaitė bei paslaptingoji komanda „Bad Rabbits“. Kūrėjai pažįstami, tačiau spektakliai kiti ir tai neišvengiamai galima vadinti naujove. Festivalio programą papildėme vokalo, pantomimos, improvizacijos, pojūčių teatro bei teatro terapijos užsiėmimais. Taip pat svarbu paminėti, kad po kiekvieno spektaklio inicijuojame susitikimą su kūrėjais ir bendradarbiaudami su kino centru „Romuva“, organizuojame filmo „Smogikai“ peržiūrą. Kad naujovių nebūtų per mažai – pakvietėme ir G. Varną bei V. Bareikį susitikti su žiūrovais. Svarbiausias akcentas – pirmą kartą teatro plotmėje organizuojamas interaktyvus žaidimas „Teatro genijus“.
Kokius spektaklius bei užsiėmimus rekomenduotumėte aplankyti paaugliams?
Nelabai norėčiau užsiimti spekuliacijos manevrais, juolab, kad kiekvienas paauglys turi skirtingą suvokimą apie supančią dabartį. Tačiau kiekvienam žmogui, kuris skaitys mūsų programoje esančių spektaklių aprašus, galiu pasakyti: jeigu tave sudomino, radai kažką aktualaus ar artimo, kokia yra priežastis to nepamatyti?
Šį sezoną teatras vis labiau tampa draugiškas neįgaliesiems. Šių metų programoje pristatomos ekskursijos ir užsėmimai su klausos, regos ir protinę negalią turinčiais. Papasakokite plačiau, kokiais principais remiantis vyks užsiėmimai bei kokiais būdais stengiamasi sumažinti prarają tarp teatro ir negalios?
Šių užsiėmimų esmė yra būtent ta, kad jie ir nėra dedikuojami TIK turintiems negalią. Juose galės dalyvauti visi. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi šiomis iniciatyvomis ir labai viliuosi, kad nesu vienintelė mananti, jog šis žingsnis yra vienas prasmingiausių mūsų kūrybiniame kelyje. Teatras – vienas atviriausių menų, kuriame žmogus gali žmogų jausti ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pradedant nuo aktorių, susitinkančių scenoje kitais pavidalais ir žiūrovų, sėdinčių salėje. Vykdyti šiuos užsiėmimus nėra lengva užduotis – tam visdėlto reikia įgūdžių arba tiesiog altruizmo. Tačiau džiaugiuosi, kad yra atvirų menininkų ir žmonių šioms iniciatyvoms ir bent tokiu būdu mes galime prisidėti prie šios prarajos mažinimo.
Pasvajokime. Jei Jūs pati būtumėte vaikas, kokių nuorodų ieškotumėte teatre, norėdama jį geriau pažinti?
O kas sakė, kad manyje vaiko nebėra? (šypsosi) Aš nuoširdžiai tikiu, kad teatras tai sfera, kuri altruistiškai suteikia galimybę žmogui pažinti patį save. Juk jeigu žiūri spektaklį, tu dažniausiai negalvoji apie tai, kiek scenografas sugaišo laiko kurdamas eskizą, kokiose patalpose aktoriai ruošiasi prieš eidami į sceną. Tu lauki atradimo džiaugsmo, išgliaudytos minties arba suvokimo, kad ji neegzistuoja. Tu nuolat dalyvauti to ieškodamas. Ir dalyvauji daugybės bendraminčių, to paties atėjusių į žiūrovų salę, apsupty. Bet iš esmės esi tik vienas su savimi. Tokią galimybę suteikia ir šis festivalis – dalyvauji grupėje žmonių, norinčių susipažinti su teatro subtilybėmis, bet juk tokiu būdu padedi pats sau save pažinti ir atrasti tave dominančius dalykus, kurie gali tapti gyvenimo varikliu.
Teatras turi simbolinę paslaptingumo reikšmę. Nebijote, kad atvėrę teatro virtuvę, įminsite paslapties mįslę?
Manau, kad kiekviena meno sritis turi paslapties. Nejaugi niekada nesusimąstėte, kokia emocinės būsenos buvo Edvardas Munchas, kai tapė paveikslą „Šauksmas“? Arba kaip Bethovenas galėjo kurti būdamas visiškai kurčias? Teatrą irgi galime mistifikuoti arba žiūrėti kaip į profesiją – kiekvienam sava pozicija. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu paslaptis ir egzistuoja, tai ji slypi kur kas giliau nei aktoriaus grimo kambario plotyje (šypsosi). Kitavertus, jeigu mes jau kviečiame į savo virtuvę, tai tokiu atveju kiekvienas mūsų svečias yra laukiamas – jam įteiksime įrankius, patiekalus gamins kartu su virtuvės šefu, ragaudami aptars rezultatą ir galės nuspręsti, ar receptą pasilikti atminčiai.
Kaip manote koks tinkamas vaiko amžius, kuomet jau galima jį supažindinti su teatru? Ar tokio nėra?
Vaiką galima vesti į teatrą dar tada, kada jie negali pasakyti, jog jiems „patiko kaip ta teta vaidina“, jei tik spektaklis gali patraukti to mažo organizmo dėmesį. Ne kartą teko iš naujo nustebti, kai ant rankų nešiojamas vaikas daugiau kartų žiūrėjo į sceną nei į mamą. Tačiau tenka pripažinti, jog tokie stebuklai įvyksta dažniau ne Lietuvoje.
Iš turimos patirties, organizuojant renginius vaikams ir jaunimui – kokio teatro reikia vaikams?
Perfrazuojant vieno režisieriaus teiginį, galiu pasakyti: „aš nežinau kokio teatro reikia. O jeigu tai žinosiu, tai stovėsiu greta tų kvailių, kurie mano žinantys viską“. Žiūrovų yra įvairių, kaip ir spektaklių. Tendencijos keičiasi, kartu su žmonių poreikiais. Tačiau mano manymu, nepaisant laikmečio ar spektaklį žiūrinčiojo amžiaus, kūrinyje turėtų egzistuoti kelių elementų visuma: kokybė, mintis, gyvybė, dabartis ir įvairovė.
Tekstas publikuotas 2016 02 28 d. „Kauno dienoje“
Balso pratybų ir scenos kalbos kūrybinių dirbtuvių pristatymo akimirka
