Teatro savanoris Balys Švedas: festivalis „Nerk į teatrą“ yra puiki galimybė jaunimui susidomėti teatru

Ar susidomėjimas beribiu teatro pasauliu gali atsirasti jau vaikystėje? Žinoma, gali! Tai įrodo gyvas pavyzdys – penkiolikmetis kaunietis Nacionalinio Kauno dramos teatro savanoris Balys Švedas. Dar vaikystėje jis pamilo teatrą būtent nuo pirmojo apsilankymo „Nerk į teatrą“ festivalyje, o šiandien jau save mato kaip menininką teatro scenoje.

– Nepameluosiu sakydama, kad vaikystę praleidai apsuptas teatro aplinkos. Vis dėlto įdomu sužinoti, kada pradėjai domėtis teatru?

Mane į teatrą atvedė mama. 2016 metais, kiek prisimenu, atėjau į „Nerk į teatrą“ per anksti. Atėjau į Ilgosios salės kiemelį, ten mane užkalbino Roma, viena iš rūbininkų. Tai čia buvo prieš keturis metus. O po to, su mano vienu draugu buvom grupės „Skylė“ koncerte, ten kartu pardavinėjome kompaktus ir taip mane teatro darbuotojai vėl pamatė, pasiūlė, gal norėčiau savanoriauti.

– Ką teatras tokio turėjo, kad tave įtraukė į savo pasaulį?

Mane patraukia daug dalykų, jeigu užsikabinu, tai pradedu ir nemėgstu nutraukti. Patiko man tai, kad užkalbino rūbininkė, taip sužavėjo pats teatras ir užsikabinau.

– Pirmasis matytas spektaklis. Ar įsiminė?

Aš jo neprisimenu, nes jų buvo tiek daug. Aš atėjau tiesiog visus žiūrėti. Visi spektakliai, visos pažintys suformavo įspūdį apie teatrą. O dabar man vienas geriausių teatro spektaklių yra G. Varno „Biografija: vaidinimas“, nors visi šio režisieriaus spektakliai man labai patinka.

– Kokios patirties suteikė savanorystė?

Draugiškumo, pažinčių, galima sakyti, suteikė, atradau teatrą ir išmokau formuoti teatro skonį. Anksčiau aš neturėjau tokio teatro skonio, žiūrėdavau tiesiog visus spektaklius, o dabar išmokau atsirinkti, į kuriuos spektaklius noriu eiti, į kuriuos – ne.

 – Kaip manai, ar verta jaunimui domėtis teatru?

Aš manau, kad visi turėtų ateiti bent kartą į teatrą, kad sužinotų, kas tas teatras yra. Ir jeigu juos sužavės, tada tikrai turės toliau lankytis.

– Mokaisi Kauno dailės gimnazijoje. Ar pamokų metu gautas žinias apie meną pritaikai teatre žiūrėdamas spektaklius?

Man atrodo, kad aš pritaikau ir teatre gautas žinias, nes ir teatre gauni žinių, ir mokykloje gautas. Tai ir teatras padeda, ir mokykla.

– Kokia dar menine veikla, be teatro, užsiimi?

Lankiau muzikos mokykloje smuiko pamokas 6 metus, po to perėjau į saksofono pamokas, pabaigiau muzikos mokyklą. O dabar groju saksofonu, dainuoju, savanoriauju teatre, mokausi dailės gimnazijoje, dar tautinius šokius šoku.

– Artėja jau dešimtasis teatro festivalis „Nerk į teatrą“. Kaip tavo akimis jis keitėsi per pastaruosius metus?

Teatre pradėjau lankytis nuo festivalio „Nerk į teatrą“, man patiko, dalyvavau kelis metus. Labiausiai patinka kitų teatrų spektakliai. Ir kiekvienais metais festivalis išlaiko tą patį formatą – gastrolės, dirbtuvės, ir man tas labai patinka.

– Ar prisimeni savo pirmąjį festivalį?

Atsimenu dirbtuves, kad visi buvo draugiški. Ir režisieriai, vedę dirbtuves buvo draugiški, ir aktoriai. Atrodo, tas kelias dienas tu su visais draugauji.

– Kokios festivalio veiklos tau pačios įdomiausios? Kur rekomenduotum dalyvauti?

Kaip ir minėjau, dirbtuvėse ir spektakliai. „Nerk teatrą“, man atrodo, yra geriausias pasirinkimas jaunimui pradėti domėtis teatru, tai tas taškas, nuo kurio reikėtų pradėti.

Kalbėjosi Justina Krilauskaitė

Asmeninio albumo nuotraukos