Teatro legenda Regina Varnaitė švenčia žydintį gimtadienį

Legendinė teatro ir kino aktorė Regina Varnaitė-gegužės 19 dieną pasitinka garbingą 93 metų sukaktį. Legendinė scenos karalienė savo sukurtais vaidmenimis teatre, kine , filmuose komedijos žanrą garbingai pakylėjo į vertas aukštumas.

Teatrinę karjerą R. Varnaitė pradėjo 1952 m. Kauno dramos teatre kartu su žymiuoju Maskvos valstybinio teatro meno instituto GITIS kursu, kuris suformavo to meto teatro trupės branduolį. R. Varnaitė netruko tapti viena svarbiausių teatro aktorių, vaidinusių didžiųjų Kauno dramos teatro režisierių spektakliuose. Romualdo Juknevičiaus, Henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo, Kazimieros Kymantaitės, Valdo Lencevičiaus, Gyčio Padegimo, Jono Vaitkaus ir kitų pastatymus ši aktorė nuspalvino be galo ryškia charakterine vaidyba ir savo charizmatiška asmenybe. Sukūrusi aštuoniasdešimt teatrinių vaidmenų, iš scenos trykštančia energija R. Varnaitė užbūrė kelias Lietuvos teatro žiūrovų kartas ir užaugino didelį teatro meno mylėtojų būrį.

Galčicha spektaklyje „Be kaltės kaltieji“ (R. Juknevičius, 1953), Uršulė „Baltaragio malūne“ (S. Motiejūnas, 1966), Vienuolė „Mamutų medžioklėje“ (J. Jurašas, 1968), Izolda „Šventežeryje“ (J. Jurašas, 1968, 1970), Bekampienė „Amerikoje pirtyje“ (V. Lencevičius, 1974), Misis Soums „Mūsų miestelyje“ (G. Padegimas, 1984), Evanfija „Senelių namuose“ (J. Vaitkus, 1986), Motušė Bejard „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“ (G. Padegimas, 1991), Beatričė „Meilėje, džiaze ir velnyje“ (J. Vaitkus, 2001) – tai tik maža dalis per daugiau nei 60 metų sukurtų teatre vaidmenų. Iki 2015 m. aktorė džiugino teatro publiką Bekampienės vaidmeniu legendinėje komedijoje „Amerikoje pirtyje“. Per visą karjerą šį vaidmenį aktorei teko atlikti daugiau nei 700 kartų.

Gegužę išėjusiame žurnale „Moteris“ publikuojamas prasmingas aktorės ir dukters Aušros Varnaitės  pokalbis.

Dalinamės aktorės citata:

-Aktorystė- improvizacijos, metaforos, vaizduotės galimybių, bet ir didžiosios apgavystės menas. Ar būdavo, kad po spektaklio, kai salė lūžta iš juoko ir aidi ovacijos, pati sau pagalvodavote: „visus jus apgavau, bet ir save esu apgavusi“?“

Nežinau, visų teorijų apie teatro meną, bet aktorystę negali būti apgavystė. Aktorius tikrai negali meluoti nei sau, nei žiūrovams. Jei aktorius pats  netiki tuo, ką jis daro, juo nepatikės ir žiūrovai… Apie „apgavystę“ galbūt galima prisiminti, kai būdavo okupacijos metai, pasitaikydavo, kai režisieriui būdavo primetama kokia nors pjesė, kurios jis pats nenorėdavo, bet buvo priverstas pastatyti, tuomet, ir pats režisierius nekurdavo, ir aktoriams nesuformuodavo aiškių užduočių, bet tokie spektakliai ilgai neišsilaikydavo, būdavo suvaidinti ir nurašomi, nes žiūrovai nesirinkdavo.

(Interviu autorė Gitana Markovičienė)

Per 100-ojo sezono atidarymą

Komedijoje „Amerika pirtyje“

NKDT informacija