Teatro lauko galerija pasipildė nauju eksponatu
Ar jau lankėtės Teatro lauko galerijoje? Kovo 20-ąją, Tarptautinę Laimės dieną, kviečiame pakilti ir aplankyti mus bei pamatyti ką tik atkeliavusį Tado Vosyliaus darbą „Įsikūnijimas“.
Vaizduotės pažadinimui – Nerijaus Babrausko įspūdžiai po apsilankymo galerijoje.
Nestandartinė teatro šimtmečio paroda: istorija asmenybėse
Nacionalinis Kauno dramos teatras 2020-ųjų pabaigoje atšventė šimtmečio jubiliejų. Negalėdamas priimti žiūrovų seniausias profesionalus Lietuvos teatras ta proga atvėrė specialią parodą, kurią bet kada gali aplankyti kiekvienas – tik reikia žinoti, kur eiti. Paroda, kaip supratote, netipinė: išsidėsčiusi vidinių teatro kiemų labirintuose ji, kaip ir pats teatras, dėmesį skiria visapusei lankytojo patirčiai. Taigi, ką reikia žinoti prieš užeinant?
Parodos pavadinimas – „Teatro galerija 100: asmenybės kuria istoriją“. Jis jau iškart sufleruoja, kad šimtmečio istorija čia pasakojama per asmenybes, įvairiais būdais prisidėjusias prie teatro kūrimo. Paroda susideda iš įvairių instaliacijų, vaizduojamojo meno, skulptūrų ir reprodukcijų, kurias sukūrė skirtingi Lietuvos menininkai. Kūriniuose atsiskleidžia, kaip įvairiai jie visi interpretavo tą pačią teatro istoriją, kokius jos aspektus norėjo pabrėžti, pastebimas asmeninis, žmogiškas menininkų santykis su teatru.
Nors iš esmės paroda ir neturi nei chronologinio ryšio, nei kokios nors kitokios eilės, patogiausia ją pradėti apžiūrinėti einant iš Laisvės alėjos. Šiek tiek toliau nuo pagrindinio teatro įėjimo yra vartai, vedantys į vidinius kiemus – kam teko ieškoti Ilgosios ar kitų giliau pasislėpusių teatro salių, tikrai atsimena šią vietą. Ir būtent patys vartai pasufleravo idėją čia įsikūrusiai meninei instaliacijai: matote, ne visiems žiūrovams iš pirmo karto sėkmingai pavyksta rasti teatro kiemuose įsikūrusias sales. Pamatę nuorodą prie vartų, jie, būna, toliau net ir neina – viduje radę laiptinės duris skambina ir tuoj gauna atsakymą „TAI NE TEATRAS“. Todėl šis užrašas, sudėliotas iš veidrodžių, dabar čia ir puikuojasi per visą sieną. Tarpdisciplininio meno kūrėjas Vytenis Jakas (beje, kauniečiams pažįstamas kaip „Kiemo galerijos“ įkūrėjas) tarpuvartėje įkurdino meno ir šviesos instaliaciją „Teatrobromas“. Be jau minėto ironiško užrašo, čia galima apžiūrėti galybę senų ir naujų teatro spektaklių iškabų, o toliau, pasikabinęs savo kostiumą ir laukiantis grįžtančių žiūrovų, vaizduojamas legendinis teatro administratorius Rimantas Štaras. Vieta jau savaime žaisminga, be to, tikrai turi potencialo tapti populiari socialinių tinklų vartotojų fotosesijų lokacija. O kaip čia iš tiesų bus, dar pamatysime.
Nemažai kūrinių galima rasti nukeliavus į teatro kiemą prie tarnybinio išėjimo. Pirmiausia į akis krenta nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Leono Striogos nulipdytas dramaturgas Juozas Grušas. Tiesa, čia stovi tik tikros skulptūros eskizas. Ir įtaisytas jis tokioje vietoje, kuri, žinantiems teatro vidinį gyvenimą, atrodo labai taikli – Grušas sėdi tarp suolelių, prie kurių pertraukų metu susirenka aktoriai ir kiti kūrėjai.
To paties kiemo šone ant postamento stovi Tado Vosyliaus sukurta skulptūra „Įsikūnijimas“. Tai keistos formos darinys, kuriame vaizduojama daugybė persipynusių veidų. Menininkas kūriniu norėjo perteikti idėją, kad teatrą, vis dėlto, kuria didelis žmonių būrys – aktoriai, režisieriai, dramaturgai ir visi, dirbantys užkulisiuose. Tik dėl bendrų pastangų žiūrovai gali išvysti spektaklį. Kiekvienas kūrėjas gali atnešti skirtingą emociją, tiesiogiai ar per savo darbą užmegzti santykį su žiūrovu – taip, kaip ir į šią skulptūrą galima žiūrėti iš skirtingų pusių ir matyti įvairiausias išraiškas. Interpretuoti galima tikrai įvairiai.
Dvi parodos instaliacijos yra įkurtos nusileidus laiptais į rūsių prieigas. Tokių laiptų bendrai yra nemažai, todėl norint pataikyti nusileisti iš pirmo karto, teks ieškoti nedidelių ženklų, žyminčių, kad tai parodos dalis. Pirmoji instaliacija vadinasi „Hamletas“. Ją sukūrė vaizdo bei grafikos menininkė Miglė Zdanavičiūtė. Instaliacijoje, pasitelkiant fotografiją ir veidrodžius, bandoma kurti hamletišką ledo, oro, ugnies metaforą – bendra kūrinio išraiška gana asketiška. Lankytojui čia bandoma suteikti neeilinį potyrį, specifiškai apšviečiant ir veidrodžiais apsupant visą aplinką.
Dar viena instaliacija, kurią reikės pasiekti leidžiantis žemyn – Alekso Andriuškevičiaus „Klavyrai“. Ji susideda iš dviejų dalių: „Viskas labai gerai“ ir „Gulsčiukas“. Pirmiausia reikia paminėti, kad šis menininkas – vienas iš 1989 m. susikūrusios grupės „Post ars“ narių. Grupė užsiėmė tuo metu labai radikaliais laikytais meniniais reiškiniais, ištraukė meną už galerijų sienų ir bandė paneigti iki tol vyravusią konservatyvią meno sąvoką. Tada užgimė ir A. Andriuškevičiaus „Pasikartojimų“ serija, kuriai priklauso kūriniai, vaizduojantys tam tikras besikartojančias frazes. Dalis jų šiuo metu saugoma Mo muziejaus kolekcijoje. Žinant šį faktą, įdomu matyti, kad čia, ant teatro sienos prie rūsio įsikūrė vienas iš šios serijos tęsinių – „Viskas labai gerai“. Visa siena yra išmargina kartojant šią frazę – pasak menininko, skaitant tai turėtų veikti lyg malda, įsikalbėjimas, tačiau galimos įvairios interpretacijos. Tuo tarpu toliau, nedidelėje nišoje Alekso Andriuškevičiaus įkurta „Gulsčiuko“ dalis pasakoja apie laiko, pateikiamo per smėlio metaforą, prasmę. Šalia čia stūksančių smėlio kauburių rasite iškylančius simbolius, kurie užsimena apie keturias svarbias datas teatrui – teatro pradžią, „Smėlio klavyrų“ ir „Publikos“ spektaklių premjeras bei šimtmečio jubiliejaus metus. Minėtas premjeras sieja tai, kad abiejuose spektakliuose buvo naudojamas smėlis: Jono Jurašo „Smėlio klavyrai“ pirmą kartą 1990 metais atvėrė „Ilgąją“ teatro salę ir pasiūlė visiškai naują šviežio požiūrio į meną dozę – industrinė, neišblizginta salės estetika ir premjerai scenoje supiltos tonos smėlio tuo metu buvo keista ir nematyta. Kitos datos, kaip antai 2012, simbolizuoja teatro tapsmą nacionaliniu, o 2020 m. – teatro šimtmetį ir parodos atidarymą.
Kai kurių instaliacijų ar kūrinių reikia gerai paieškoti, tačiau Tado Vincaičio-Plūgo bei Karolio Grubio-Dėžutės „Teatro pirmeivių“ pro akis praleisti tiesiog neįmanoma. Tai didžiulis gatvės meno kūrinys, puošiantis šalia teatro pastato esančią sieną. Jame vaizduojami teatro istorijos pradžioje kūrusių menininkų portretai – žiūrint iš kairės matoma dramaturgė, rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, pirmasis teatro režisierius Jonas Vaičkus ir aktorius Petras Kubertavičius. Jubiliejiniais 2020-aisiais Nacionaliniame Kauno dramos teatre pasirodė ir teatro pradininkų asmenybes įkūnijantis spektaklis „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas). Įdomi detalė yra dar ir ta, kad gatvės meno kūrinys su laiku pasikeis – kai kurias jo dalis kaip tekstūra padengs gyvi augalai. Tadas Vincaitis-Plūgas yra vadinamas vienu iš grafičio meno pradininkų Lietuvoje, Kaune sukūręs ne vieną neofreską – gerai žinomas jo darbas, skirtas LRT 90-mečiui, slepiasi kiemelyje ant televizijos pastato prie Studentų skvero.
Tiesiai už kampo prie „Teatro pirmeivių“ rasite pakabintą stipriai išdidintą sienlaikraščio „Oriri Artis Are“ reprodukciją. Tiesą sakant, tai vienas įdomiausių parodos eksponatų vien dėl savo istorijos. Jis primena mums apie tai, kad nuo 1967 metų šiame teatre kurį laiką veikė pirmoji pantomimos trupė visoje Sovietų Sąjungoje – jai vadovavo mimas iš Latvijos Modris Tenisonas. Atvykęs į Vilnių ir subūręs trupę, tarybinėje Lietuvoje jis sukėlė nemažai aistrų – iš kolektyvo sklindančios naujoviškos, avangardinės idėjos, gyvenimo stilius pavergė publiką, bet trikdė komunistinę valdžią. Būtent ši trupė ir sugalvojo teatre leisti sienlaikraštį, kuriame aprašydavo teatrų ir pantomimos naujienas iš viso pasaulio. Tai buvo labai naujoviška, bet pavojinga. Tekstus redaguodavo trupės aktorius Giedrius Mackevičius, o vizualiai apipavidalindavo pats Modris Tenisonas, todėl parodoje ant sienos kabantis 9-asis sienlaikraščio numeris kartu yra ir unikalus meno kūrinys.
Savaime ironiškoje vietoje – ant senos tvoros – „Ilgosios“ salės link, kabo tarpukario Kauno spaudoje išspausdintos karikatūros. Teatras, kaip jaunas ir tuo metu labai aktualus reiškinys, Kaune buvo ne tik visų aptarinėjamas, bet, žinoma, susilaukdavo ir įvairaus dėmesio spaudoje. Taigi, ne išimtis buvo ir karikatūrų žanras – jose būdavo pašiepiami teatro pastatymai, spektaklių siužetų pasirinkimai, aktorių, režisierių ir dramaturgų poelgiai. Ant tvoros rasite karikatūrą pavadinimu „Spaudos ančių medžioklė“ – ji nušviečia kuriozišką situaciją, kai 1939 metais garsus operos solistas Kipras Petrauskas išėjo iš teatro ir teigė negrįšiantis tol, kol laikraštis neišsiaiškins, kas stovi už anonimo, išspausdinusio kritišką recenziją apie vieną spektaklį. Tiesa, solistui po to vis tiek teko grįžti, kad sudainuotų naujametinėje „Traviatoje“.
Taip keliaujant per teatro kiemus greitai atsiduriama Kęstučio gatvėje. Šalia jos stovi sena medinė troba, kurioje – teatro dekoracijų sandėlis. Šios trobos langus iš gatvės pusės papuošė Valdos Verikaitės stiklo, veidrodžio ir fotografijos instaliacija „Teatro atspindžiai“. Pagrindinė kūrinio idėja yra ta, kad iš seno pastato langų į mus žvelgia daugybė teatre kadaise kūrusių aktorių – jų, kaip personažų spektakliuose, archyvinės nuotraukos yra kontrastiškai atspaustos ant stiklo arba veidrodžio. Žvelgiant į instaliaciją patiriamas įdomus efektas – į nuotraukas languose atsispindėdamas integruojasi ir pats žiūrovas, ir energinga gatvės aplinka, dėl to atrodo, kad šie elementai susijungia ir tampa gyva visuma. Taip pat atgaivinama ir troba, savo netobulumu sustiprinanti įspūdį. Besidomintys teatru nuotraukose atpažins asmenybes iš „Amerikos pirtyje“, „Barboros Radvilaitės“ ir kitų legendinių spektaklių.
Tačiau senasis teatro dekoracijų sandėlis savo languose slepia ir dar vieną instaliaciją, tik ši pasislėpusi kiemo pusėje, ją rasti gali būti sunkiau, nes priešais statomi automobiliai. Tai keramikės Milenos Pirštelienės „Scenos etiudai“. Languose kabantys keramikos dirbiniai įkvėpti garsios XX amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiais teatre kūrusios scenografės Janinos Malinauskaitės eskizų, vėliau virtusių realiomis Jono Vaitkaus ir Irenos Bučienės spektaklių scenografijomis. Janina Malinauskaitė buvo ypatinga kūrėja – jos dekoracijos itin konceptualios, daug daugiau nei fonas veiksmui. Kaip prisimena teatro šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas, Janina Malinauskaitė ruošdama dekoracijas būdavo ypač reikli – „tiksliai žinodavo, koks prožektorius kokį jos skuduriuką švies“. Menininkės scenografijos idėjos padarė įtaką ir paties teatro raidai, metaforų, sintetiškumo naudojimui scenoje. Dėl to konceptualumas jaučiamas ir Milenos Pirštelienės keramikoje – kūriniai atrodo kaip miniatiūriniai modernios teatro scenos fragmentai.
Teatro šimtmečio parodą užbaigia simboliškas atėjimas iki šių dienų – fotografo Dainiaus Ščiukos įamžinti dabartinės teatre kuriančios trupės portretai. Ši fotografijų serija, sukurta 2018-aisiais, perteikia teatro 99 sezono šūkį „O koks tu, kai nevaidini?“. Dėl to čia aktoriai matomi be teatro scenai įprasto grimo ir kostiumų, būnantys savimi. Dainiaus Ščiukos kūryboje tai jau ne pirmas kartas, kai menininkas vysto natūralumo temą – anksčiau jis yra išleidęs fotoportretų seriją „Natural woman“, kurią 2020-aisiais buvo galima apžiūrėti Kauno paveikslų galerijoje. O šiuos teatro trupės portretus žiūrovai minėto sezono metu galėjo apžiūrėti ateidami į spektaklius – serija buvo eksponuojama fojė prie Didžiosios scenos.
Parodą „Teatro galerija 100: asmenybės kuria istoriją“ kuravo VDU Meno kuratorystės programos ir VU Kūrybos komunikacijos programų studentės Milda Gineikaitė, Agnė Taliūtė, Deimantė Patumsytė, Julija Selezniova, Viltė Mykolaitytė, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas Edgaras Klivis ir generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė.
Kad nepasiklystumėte ir sužinotumėte dar daugiau, Nacionalinis Kauno dramos teatras parodą „Teatro galerija 100: asmenybės kuria istoriją“ kviečia aplankyti su audiogidu – apie tai informacijos nesunkiai rasite teatro interneto svetainėje (www.dramosteatras.lt). Čia ir slypi geriausia parodos dalis: ateiti susipažinti su teatro istorija gali kiekvienas sau patogiu metu – nors ir vidury nakties.
