Nacionalinis Kauno dramos teatras

Teatras prasideda nuo rūbinės

Jau turite bilietus į artimiausią spektaklį teatre. Kruopščiai planuojate vakarinį ansamblį, svarstote, ar verta pasiimti su savimi vakarinius batelius. O gal neverta persistengti – svarbiausiai jaustis patogiai, tad šilto iš šalto matę mylimiausi kasdieniai džinsai – pats tas?

Griežtos taisyklės, kokiu aprangos kodu vadovautis einant į teatrą tikrai nėra, tačiau šioje meno įstaigoje visais laikais veikė taisyklės, reglamentuojančios etiką ir elgesį. Susipažinus su 1923-iųjų Valstybės teatro taisyklėmis, susidaro įspūdis, kad aktualiausia tuometė problema buvo –žiūrovų mėginiams prasmukti be bilieto ar pasirodymas su kvapeliu: „ 1. Asmuo be bilieto apmoka kaina užimtos vietos trigubai. 2. Asmenys neblaiviam stovyje į teatro rūmus neišleidžiami.“ Na, o atsivertę Nacionalinio Kauno dramos teatro taisykles iš pirmųjų punktų suprastume, kad svarbiausia nevėluoti, nepamiršti išjungti mobiliojo garso, nevalia filmuoti, vilkėti švarius drabužius. Dar daugiau teatro etikos niuansų sutiko atskleisti ilgametis seniausio profesionalaus teatro net dvylika kartų keitusio pavadinimą ir šiemet gruodį 95-erių metų sukaktį švenčiančio teatro vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras.

 

Jokių šortų ir skrybėlių  

Nors kartelį apsilankiusiam teatre kaip prisiminimams išliko teatro fojė tvyrantis kvepalų aromatas, aukštakulnių kaukšėjimas, santūri kostiumų ir suknelių spalvinė gama…  Ilgametę patirtį turintis administratorius Rimantas Štaras kas vakarą rengiasi paradinę „uniformą“ – elegantišką juodą kostiumą, baltus baltinius, pasipuošia varlyte. Neatsilieka ir kolegos – administratoriai Deividas Rajunčius ir Aušra Mainelytė. Kiekvienas vakaras teatre –šventė ir teatro rūbininkams bei žiūrovus pasitinkantiems Didžiosios scenos savanoriams, kurie taip pat kruopščiai derina aprangą. Didžiojoje scenoje vykstantį renginį vakarais aptarnauja maždaug dešimt žmonių. Veikiausiai todėl sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės.

„Pastebėjome, kad šiandieninė publika puošiasi dažniausiai tik per premjeras. Yra žiūrovių, kurios atsineša avalynę Ateina ir su skrybėlėmis, bet mandagiai paprašome palikti rūbinėje, nes tokie apdarai trukdo šalia sėdintiesiems stebėti vaizdą, – pastebėjimais dalinasi teatralams gerai pažįstamas R. Štaras. Per beveik keturiasdešimt metų teatre didelių kuriozų nėra nutikę, tik štai šį sezoną vienam jaunam vyriškiui priminti etiketą, kai šis į teatrą karštą pavasario dieną atvyko vilkėdamas šortais. „Pasitaiko, kad žiūrovai nespėja persirengti, o gal į teatrą atvyksta netikėtai. Tokiu atveju nesiunčiame persirengti, įleidžiame į salę, prašydami įsidėmėti, jog kitą kartą pasigailėjimo nebus, “ – juokiasi administratorius. Pagrindinė taisyklė draudžia į salę eiti su lauko drabužiais.

 Gėles – iš darbuotojų rankų  

Teatre gyva ilgametė tradicija po spektaklio aktoriams atsidėkoti gėlės žiedu, puokšte ar dovanėle. Nors rūbinės darbuotojai siūlo gėles pamerkti vazose ir patikėti jų perdavimą pasibaigus veiksmui administratoriams, tačiau dalis gerbėjų vis dėlto pageidauja ranką patikusiam aktoriui paspausti asmeniškai. Tiesą sakant, tai sukelia nepatogumų, – tenka laikyti gėles rankoje viso veiksmo metu. „Kai noras pasveikinti yra toks didžiulis, netrukdoma, tačiau yra spektaklių, kurių metu nuleidžiama scenos duobė ir lipti į sceną nėra saugu. Tokiais atvejais nenuolaidžiaujama. Be to, ant puokščių prisegamos kortelės su aktorių pavardėmis, tad susimaišyti pavojaus nėra,“– subtilumus aiškina administratorius. O kaip su dovanomis? Pasak tvarkos salėje sergėtojo būna, kad publika dovanoja ir sūrius, ir pyragus. Yra gerbėjų, kuruos vienam aktoriui padėkoja gėlėmis po kiekvieno pasirodymo. Beje, nereikėtų nustebti, jog teatro administratoriai paprašytų parodyti, kas slepiasi dėžutėje – neramumai pasaulyje verčia neprarasti budrumo.

Amžinos bėdos: vėlavimas ir telefonų skambučiai

Panašiai, kaip žiūrint per televizorių įdomų filmą pačioje netinkamiausioje vietoje iššoka reklama, taip ir tamsoje savo vietas bandantys pasiekti žiūrovai arba netikėtai suskambę telefonai piktina ne vieną drausmingą teatro lankytoją. „Niekam nemalonu, kai žiūrovai ateina pavėlavę. Dažniausiai vėluojantys yra susinervinę, nes įstrigo kamštyje kelyje, neapskaičiavo kelionės laiko. Reikia suprasti ir tokais aplinkybes, nors taisyklės numato neįleisti po trečio skambučio. Žiūrovui galime pasiūlyti stebėti pirmą veiksmą teatro kavinėje per televizoriaus monitorių“, – kasdienybės niuansus pristato R. Štaras. Beje, publikai pravartu priminti paprastą prasilenkimo parteryje taisyklę: prasilenkiama priekiu, ne nugara, o sėdintieji turėtų atsistoti ir praleisti einančius į savo vietas. Beje, prie salės durų esantys savanoriai nurodo, iš kurios parterio pusės patogiau patekti į biliete nurodytą vietą.

Nors prieš spektaklį žiūrovus pasitinka malonus aktoriaus balsas, siūlantis išsijungti mobiliojo ryšio telefonus, tačiau kažkodėl ne visi įsitikina, ar telefonai saugiau nutildyti. „Anksčiau vyresnio amžiaus žmonės nemokėdavo išsijungti garso. Kartą viena žiūrovė atsiliepė ir atsakė: „Nekalbink, aš teatre!“, o aktorius Rolandas Kazlas per spektaklį „Palata“ yra metęs repliką žiūrovui: „Tai pasikalbėkite, pasikalbėkite“. Labai matosi, kai žiūrovai naudojasi telefonais veiksmo metu – blyksi ekranai. Nemandagu fotografuoti ir filmuoti“, – apie melodijų kakofoniją spektaklių metu sako Rimantas Štaras.

Ploti atsistojus ar ne?

Turbūt daugelis pastebėjo, kad pasibaigus spektakliui labai dažnai publika ploja stovėdama. Ši mada, jeigu taip galim sakyti, atsirado pieš keletą metų. Rimantas Štaras prisimena: „Anksčiau atsistoję plodavo tik skambant „Ilgiausių metų“ prieš sutinkant Naujuosius arba sveikinant aktorių jubiliejaus proga. Dabar nelieka pasirinkimo: jeigu publika pirmose eilėse stojasi, tuomet pakyla ir kiti. Daugelis mano, kad tokia teatro taisyklė. Taip nėra. Tikiu, kad vieną dieną tai baigsis. Mūsų aktoriai nėra linkę provokuoti publikos plojimams, netgi kuklinasi – labai greitai išbėga iš scenos. Nors yra buvę, kai žiūrovai po 1972 m. režisieriaus J. Jurašo premjeros „Barbora Radvilaitė“ aktorius, o ypač Kęstutį Genį ir Rūtą Staliliūnaitę, kvietė labai daug kartų.“

 Dominuoja moterys

Teatro publika – labai skirtinga. Čia renkasi klegančios moksleivių klasės, senjorai, poros, vaikai ir tėvelių glėbyje snaudžiantys kūdikiai. Paklaustas, kokia Nacionalinio Kauno dramos teatro publika, administratorius ilgai negalvoja: „Mūsų teatro publika solidi ir didžiumą sudaro moterys. Sykį per spektaklį „Mūsų brangioji, Pamela“ suskaičiavau, kad salėje sėdėjo viso labo apie 10 proc. vyrų.“

Į teatrą vaikštoma individualiai arba užplūsta moksleiviai, sukakčių ir švenčių paminėti renkasi organizacijos ir įmonės. „Mūsų, administratorių darbas, kad visi liktų patenkinti. Kartais žmonės atsiveda vaikus į spektaklius, kuriems priskirtas ženklas N-16, N-18. Taip nutinka dėl neatidumo renkanti bilietą. Tokiais atvejais ieškome bendro sprendimo, bet už vaikus atsako jų tėvai. Malonu, kaip po patikusio spektaklio žiūrovai padėkoja. Na, o Naujųjų metų išvakarėse atsisveikinant prieš palinki gerų metų. Linkime ir mes sugrįžti į teatrą. Ir dar ne kartą“, – sako vyriausiasis teatro administratorius.

Įdomu

Valstybės teatro gyvavimo laikotarpiu (jis jau veikė dabartiniame NKDT teatro pastate ) 1938 metais teatro bufete kvepėjo karbonadais, farširuota žuvimi ir dešromis. Teatro bufeto meniu kainoraštyje nurodoma, kad svečiams porcija lašiniukų dešros kainavusi 50 lito centų, už raugintus agurkus būtų tekę atseikėti 20, o už silkę su slyva – 30 lito centų. Prie puodelio arba stiklinės (!) kavos bufeto darbuotoja būtų pasiūliusi pasmaližiauti torto, suvalgyti pyragaitį arba babką (kepinys dar vadinamas boba, past.). Norintiems ko nors stipresnio buvo siūloma tik alaus, o atsigaivinti būtų tikęs citro ( gaivus gazuotas gėrimas, past.).

(Paruošta pagal Valstybės teatro bufeto 1938 m. kainoraštį, saugomą Lietuvos centriniame valstybės archyve ).

SKELBIMAS

Kaip kito bilietų kainos

Bilieto kaina 1924 m. – 1,2-5 litai, priklausomai nuo ložės. P.S. Tuo metu teatras buvo sujungtas su muzikiniu teatru ir veikė dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmuose.

1978-1988 m. – suaugusiems 1,2 rublio, vaikams 0,6 rublio.

Šiuo metu vidutinė bilieto kaina – vaikams 4 Eur, suaugusiems – 8 Eur.

Jolantos Garnytės-Jadkauskienės tekstas

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content