Teatras kapinėse. Spektaklio „Getas“ recenzija

Autorė Karolina Matuszewska

Publikuota 2018-10-06

Spektaklio „Getas“ recenzija. Režisierius Gintaras Varnas

Nacionalinis Kauno dramos teatras

 Septyniasdešimt penktųjų Vilniaus geto likvidavimo metinių minėjimo ir Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Getas“ premjera. Joshua Sobolio kūrinį, pasakojantį apie geto teatrą, Lietuvos menininkas suvokė kaip išeities tašką apkaltinant savo tautą dėl bendradarbiavimo Holokauste. Tačiau jo šūviui pristigo smogiamosios jėgos.

 Veikalo autorius Joshua Sobolis gimė 1939 Tel Monde, dabartinio Izraelio teritorijoje, tad apie Holokausto istoriją galėjo žinoti tik iš knygų bei pasakojimų. Gana ilgai ši tema jo nedomino, stūmė ją šalin kiek įmanydamas. Tačiau vieną dieną visai atsitiktinai pastebėjo išblukusį užrašą Vilniaus gete: „Kapinėse steigti teatrą draudžiama“. Tokiu būdu aptiko teatro, kuris iš tikrųjų veikė Vilniaus gete, pėdsaką. Pradėjo studijuoti archyvus ir prisiminimus, rinko medžiagą, net neplanuodamas, kad tai jam pasitarnaus rašant teatro veikalą. Tačiau 1983 metais pasaulį išvydo „Getas“, pirmoji triptiko, paremto tikrais įvykiais Vilniaus gete, dalis.

Veikalo premjera įvyko 1984 metais Izraelyje, ji buvo sutikta gana šaltai. Lietuvoje „Getą“ pirmą kartą pastatė Jonas Vaitkus 1990 metais. Platesnei publikai ši medžiaga tapo žinoma po šešerių metų iš režisieriaus Audriaus Juzėno adaptacijos kinui. Režisierius joje visų pirma pasakojo žydų dainininkės Chajos, kuria domisi jaunas esesininkas Bruno Kittelis, prižiūrintis Vilniaus getą, istorija. Jų santykių fone viena vertus yra naikinimo akcijos, kita vertus – gyvenimo geismo kupina žydų bendruomenė, už geto sienų kurianti savo teatrą.

Kauniškiame spektaklyje Gintaras Varnas žengia žingsnį tolyn. Kartu su adaptacijos bendraautore Daiva Čepauskaite papildo Sobolio tekstą autentiškais Vilniaus geto kalinių prisiminimais. Kaip priedainis juose kartojamas motyvas apie lietuvius, bendradarbiaujančius su nacistais. Pati kolaboravimo tema Lietuvos teatre pasirodė jau prieš keletą metų Yanos Ross dėka, ji Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje sukūrė Tadeuszo Słobodzianeko dramą „Mūsų klasė“ – pristatytą kaip keturiolika pasakojimų apie mokyklos draugų lenkų ir žydų grupę, kurią tragiški XX a. istorijos įvykiai priverčia atsidurti sunkių pasirinkimų akivaizdoje, pažadina juose neapykantą vienas kitam, antisemitizmą, gebėjimą įvykdyti nusikaltimą. Spektaklis sukėlė diskusijas, tačiau leido išsaugoti tam tikrą nuotolį, nes jo herojai buvo kaimynai lenkai. Dabar sudėtingiau: scenoje pasirodo lietuvių būrių atstovai su baltais raiščiais, kurie tiesiogiai pasakoja apie savo bendradarbiavimą su vokiečiais.

Galinga jau pati spektaklio pradžia, kai priešas uždangą stovi Lietuvos policijos viršininkas kapitonas Audronis (Tomas Erbrėderis) ir garsiai, ryžtingai, „kareiviškai“ kalba apie rasinius skirtumus ir žydų tautos kaltes. Antisemitinį jo monologo turinį pabrėžia vokiečių ir lietuvių gretinimas; lietuviai nuo pat spektaklio pradžios rodomi kaip budelių bendrininkai. Tačiau jie visą laiką pasirodo arba įvykių dalyvių liudijimuose, arba savo būrelyje, ir niekada nesąveikauja su kitų tautų atstovais. Tą jų išskirtinumą dar labiau pabrėžia ir groteskiška scenų, kur girti kariai giriasi kaskart bjauresniais savo žygdarbiais, atmosfera. Jie maži ir juokingi, nekelia grėsmės, daugių daugiausia pasišlykštėjimą, todėl sunku juos vertinti rimtai. Režisierius nusprendė juos nupiešti stambiais brūkšniais, vienaprasmiškai parodydamas juos kaip grubius nemąstančius kvailius.

Kur kas spalvingesni personažai, priklausantys žydų bendruomenei. Jie visų pirma veikia, kovodami už išlikimą, jie turi asmeniškai pasirinkti. Tačiau jų sprendimai susiję ne tik su jais pačiais – pasekmes jaučia ir kiti. Ir niekas čia nėra vienareikšmiškai teisus, visi yra vienaip ar kitaip kalti. Artistė Chaja (Jovita Jankelaitytė), matydama Kitelio (Mantas Zemleckas) jai rodomus jausmus, atstumia jį ir pabėga į mišką, pas partizanus, tuo savo kolegas iš teatro pasmerkdama tragiškam savo pasekmėmis esesininko pykčiui. Žydų policijos viršininkas Jakubas Gensas (Sigitas Šidlauskas) mėgina išgelbėti keik įmanoma daugiau žmonių, nors jo vaidmuo didžiąja dalimi susijęs su žmonių pasmerkimu myriop. Siuvėjas Weiskopfas (Liubomiras Laucevičius) susitaria su vokiečiais ir gete atidaro uniformų siuvimo fabriką, taip išgelbėdamas daugelį žydų, tačiau dėl ekonominių priežasčių mėgina sumažinti darbuotojų skaičių iki būtino minimumo. Galiausiai Hermanas Krukas (Dainius Svobonas), bibliotekininkas ir Vilniaus geto metraštininkas, autentiška figūra (kaip ir kai kurie kiti, tarp jų Kittelis ir Gensas), kuriam esame skolingi už išsamius tų laikų liudijimus, nesileidžia į susitarimus su vokiečiais, o tuo pat metu kritikuoja žydų aktorius ir muzikantus, kad jie nori vaidinti.

„Nelaikas galvoti apie teatrą, kai Paneriuose žūva tūkstančiai žydų“ – pilvakalbio Sruliko (Gytis Ivanauskas) balsu kalba lėlė. Tačiau žmonės nori gyventi: ne tik egzistuoti, bet taip pat dainuoti, šokti, linksmintis, kad nors akimirkai pamirštų juos supančias kančias. Artistai taip pat nori dirbti, todėl iš pirmo žvilgsnio beprotiškas sumanymas gete įkurti teatrą tampa sėkme. Varno spektaklyje žydų aktorių pasirodymai yra vienintelės aiškios vietos, kai veikėjai gali bent trumpam atsikvėpti. Tačiau žiūrovui jų dainuojamos dainelės – dalis jų yra autentiški kūriniai, kurie buvo atliekami gete – yra lyg nevilties šauksmas, liūdesio kupinas skundas dėl žiaurios lemties, prarastos laisvės ir numylėto miesto – Vilnos – ilgesio išraiška.

Ir vis dėlto būtent tos dainos man leidžia suvokti, kodėl nepaisant savo temos spektaklis manęs nesukrečia. Premjeros metu šalia manęs sėdėjo Izraelio ambasadorius, kuris vienu metu pradėjo tyliai niūniuoti dainelę jidiš kalba drauge su aktore, dainuojančia scenoje. Žinojo tekstą, tikriausiai dėl to, kad tai jo paveldo dalis, kuri man yra kažkas svetimo, galbūt atsisakyto. Kaip žiūrovė jo neturėdama, iš šio spektaklio negaunu beveik nieko, kas man emociškai padėtų prisiliesti prie šios tragedijos. Nes čia daugiausia yra žodžių – ir nors tai tiesos žodžiai, spektaklyje, kuris remiasi „teatro teatre“ motyvu, būtent to teatro labiausiai ir trūksta.

Vienas recenzentas po „Geto“ premjeros Poznanės Naujajame teatre rašė, kad „žmonių tragedijos nesileidžia pasakojamos, reikia surasti adekvačias teatrines priemones, kad žiūrovas bent akimirkai tą patirtų“. Varno kūrinys pernelyg pasitiki žodžiu ir sukrečiančia pasakojimo galia – tai didelė žala visumai, nes Sobolio tekstas meniniu požiūriu nėra ypač vertingas. Jis liečia svarbias ir neakivaizdžias temas, tokias kaip atsakomybė už žmogaus gyvenimą, moralinis pasirinkimas arba artistų požiūrio dviprasmiškumas, tačiau reikalauja iš režisieriaus ne tik didžiulio jautrumo, bet ir teatrinės vaizduotės, kuri užpildo spragas, sustiprina dramatinius konfliktus tarp herojų ir tuo pačiu nepaverčia visumos muzikine banalybe. Kauno „Gete“ yra tik viena tokia scena: Jakubas Gensas skaičiuoja vaikus žydų šeimose – jei jų daugiau nei du, atskiria juos nuo tėvų ir pasmerkia išvežimui. Muzikiniame ir choreografiniame epizode Gensas stovi viduryje ir kartoja kaip mantrą: motina, tėvas, vaikas, vaikas; gilumoje aktoriai laiko už rankų medines lėles, kurios netrukus pakabinamos ant plieninės konstrukcijos kablių – lėlės, stumiamos į kitą pusę lyg skerdykloje, galų gale be jokio gailesčio krenta žemyn. Žiaurus ir galingas, sukrečiantis savo bedvasiu automatizmu vaizdas yra visame spektaklyje ko gero labiausiai sujaudinanti scena – norėtųsi, kad tokių būtų dar daugiau.

Vietoj to matome subtiliai apšviestą sceną, kažkur gilumoje pripildytą senais skarmalais (scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė), kuriuos iš vienos vietos į kitą dėlioja žydai-aktoriai, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kuris jiems iš tikro priklauso. Kiek daugiau turi bibliotekininkas – jo knygų kaugės yra hiperrealistiškai didelės, virš žemės kabantys milžiniški tomai džiovinami po potvynio. Tam tinka lyriška muzika, kuri remiasi žydiškais motyvais (Anatolijus Šenderovas). Tačiau visa tai drauge kuria juodai pilką paveikslėlį, kuris kažkokiu stereotipiniu, lyg dirbtinu būdu perteikia apleistos, sugriautos patalpos atmosferą. Juo labiau kad kostiumai, kuriais apsivilkę vaidina aktoriai, atrodo visai padoriai, ir niekas, išskyrus jų koloritą, nebyloja apie jų turėtojų vargą. Patys aktoriai, išskyrus scenas su lietuviais, stengiasi savo herojams suteikti daugiau spalvų ir įvairovės. Ypatingo dėmesio nusipelno Mantas Zemleckas – esesininkas, bedvasis nusikaltėlis, kurį jaudina muzikos grožis, Jovita Jankelaitytė – šiek tiek pasyvi mergina, savo charakterį perteikianti su dainavimo pagalba, ir Sigitas Šidlauskas, kurio policininkas mėgina prisiimti atsakomybės už tautiečių gyvenimą naštą.

Nepaisant trūkumų, „Getą“ pamatyti verta – jis daug kalba apie tai, kas daugelį metų buvo sušluota po kilimu, ir nors pastaruoju metu šiuo požiūriu juntami šiokie tokie pokyčiai, visuomenė per menkai mąsto apie lietuvių atsakomybę už Holokausto nusikaltimą bei gyvenimą Vilniaus gete. Visų pirma šioje byloje trūksta kuklių, tačiau ir išmintingų balsų – tokių, kurie išvengtų klaidų, padarytų kad ir Rūtos Vanagaitės, kuri tiesą sakant pagarsino šią temą už istorikų ir archyvarų kabinetų sienų, tačiau tai padarė taip, kad viešoji nuomonė didžiąja dalimi kaltinimus atmetė. Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl tokie spektakliai Lietuvoje labai reikalingi.

Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius

Scena iš spektaklio. Donato Stankevičiaus nuotr.