DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU… – aktorės R. Staliliūnaitės 80-mečiui (papildyta)
Sausio 21 d. 15 val. Rūtos salėje vyko teatralizuota poetinė-muzikinė kompozicija „Diemedžiu žydėsiu….“ , skirta aktorės Rūtos Staliliūnaitės 80-ojo gimtadienio paminėjimui. Programoje dalyvavo poetas Robertas Keturakis, solistai Rita Preikšaitė ir Mindaugas Jankauskas, smuikininkė Ilona Klusaitė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir aktorius Egidijus Stancikas.
Žinoma aktorė, literatūrinių programų rengėja paliko ne tik didelį vaidmenų palikimą, tačiau visą gyvenimą rašė laiškus. Praėjusių metų vasarį išleista jos rankraščių ir laiškų knyga „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“. Rinkinį sudarė ir archyvinėmis nuotraukomis iš aktorės gyvenimo pasidalijo bibliotekininkė Dainuolė Kazlauskienė.
Šios teatralizuotos programos ašimi pasirinkti jos ir publicisto, poeto bei dramaturgo Stasio Santvaro laiškai sugulę į minėta knygą, o taip pat eilėraščiai iš neseniai išleistos S. Santvaros rinktinės „Atidari langai“. Laiškų vertę atskleis poetas Robertas Keturakis, juos ir S. Santvaro eiles skaitys Egidijaus Stancikas. Tekstus lydės solistų Ritos Preikšaitės ir Mindaugo Jankausko, smuikininkės Ilonos Klusaitės, pianistės Šviesės Čepliauskaitės atliekami kūriniai.
Paprašytas prisiminti ilgametę bičiulę, aktorę Rūtą Staliliūnaitę, poetas R. Keturakis sakė: „Kalbėdamas apie aktorių darbus ir gyvenimą Juozas Miltinis pabrėžė: gyvenime viskas ateina savaime. Tuo tarpu aktoriui viską reikia sukurti ne tik per žodį-mediumą, bet ir per veiksmą. Teatre veiksmas ir žodis turi būti gilesnis, įtaigesnis negu kasdienybėje. Rūta Staliliūnaitė tai žinojo, suprato ir saugojo. Bet jinai be Miltinio imperatyvų žinojo daugiau – greta sudėtingo pasaulio yra ir tyras pasaulis, be kurio netampi žmogumi, nesubrandini savęs brangiausia ištikimybės ir pasiaukojimo kaina. Tai liudija ir knyga „Nejaugi tai buvo“.
Kauno dramos teatro scenoje per 30 kūrybos metų aktorė sukūrė įsimintinų, brandžių vaidmenų, kurie tapo ryškiais įvykiais Lietuvos kultūros panoramoje bei pripažintais teatro istorijos ženklais. Tarp jų Kleopatra (W. Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, rež. H. Vancevičius, 1966), Jurga (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, rež. S. Motiejūnas, 1966), Barbora Radvilaitė (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, rež. J. Jurašas, 1972), Nora (H. Ibseno „Nora“, rež. L. Kutuzova, 1972), Ūbienė (A. Jarry „Karalius Ūbas“, rež. J. Vaitkus, 1977), Merė Popins (P. Travers, „Merė Popins“, rež. G. Žilys, 1978), Fru Solnes (H. Ibseno „Statytojas Solnesas“, rež. J. Vaitkus, 1980), Eleonora (W. Shakespeare’o „Ričardas II“, rež. J. Vaitkus, 1985), Ulijona (A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, rež. J. Jurašas, 1990) ir kiti.
1993 m. išėjusi iš Kauno dramos teatro, R. Staliliūnaitė tapo laisva menininke: rengė poezijos vakarus, kūrė nedidelius spektaklius ir su jais apkeliavo visą Lietuvą.
Aktorė gimė 1938 metais Šiauliuose. Mokėsi Kauno J. Gruodžio technikume, vėliau – Lietuvos konservatorijoje. Kauno dramos teatro aktore tapo 1963– aisiais. 1970 metais jai suteiktas nusipelniusios artistės vardas, 1973 m. aktorė apdovanota valstybine premija, 1980 paskelbta liaudies artiste. 1998– aisiais jos talentas bei nuopelnai valstybės kultūrai įvertinti „Kristoforo“ prizu, Vyriausybės meno premija ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. 2001 m. aktorė tapo Įsimintiniausia Kauno menininke. 2004 m. R. Staliliūnaitei suteiktas Kauno miesto garbės pilietės vardas. 2008–aisiais jai įteiktas II laipsnio Santakos bei Kauno apskrities viršininko garbės ženklais, menininkė apdovanota Nacionaline Kultūros ir meno premija. 2011 m. už kūrybos nuopelnus pagerbta Auksinių scenos kryžių padėkos premija.
NKDT informacija
Renginio akimirkos
Karolio Lapačinsko nuotr.
