Nacionalinis Kauno dramos teatras

Dorianas

  • Vienos dalies spektaklis Oscaro Wilde‘o gyvenimo ir kūrybos motyvais

Didžioji scena

Tarp rekordo ir žaidimo. Pokalbis su „Kaunas Wi-Fi“ kūrėju

Tąvakar, nebūdingai šiam vasariui, lijo. Su Nacionaliniame Kauno dramos teatre reziduojančiu režisieriumi iš Izraelio Arieliu Sereni Brownu turėjome susitikti teatro fojė. Pagrindinis įėjimas buvo jau užrakintas, tad keletą minučių tiesiog lūkuriavau, per durų stiklą stebėdama visai neseniai nurimusią teatro erdvę. Ir tada prieblandoje kažkas sujudėjo. Vaiduoklis? Zombis? Žinoma, tai buvo Arielis, kiek užtrukęs spektaklio „Kaunas Wi-Fi“ repeticijoje. Jam šiaip ne taip išsivadavus iš pastato kiek paėjome Laisvės alėja – pasirodo, režisierius laisvo laiko beveik neturi ir, be teatro, Kaune per porą mėnesių ne tiek ir daug spėjo pamatyti. Į mūsų miestą Arielį, beje, pakvietė teatro direktorius Egidijus Stancikas, pernai lapkritį Izraelyje susižavėjęs jo spektaklį „A-hole Fuckin Loser“ („Efes Omo Maniac“).

Pagaliau įsikūrus, prieš įjungiant diktofoną, dar spėjau sužinoti, kad iš tiesų turėjau kalbėti su dviem menininkais, bet Arielio kolega Asafas Schouten kaip tik tuo metu buvo trumpam grįžęs į Izraelį. Ką padarysi. Apie zombius mes visgi pakalbėjome. Kaip ir apie tai, kiek eksperimentų šiuolaikiniame teatre yra riba. Anot Arielio, kai keista ir nesuprantama nuo pradžių iki galo, tai nebūtinai yra gerai. Jis teatre visų pirma ieško sąlyčio taško, kuris padėtų atskleisti slaptas reikšmes. Ir yra maloniai nustebęs tuo, kiek daug žmonių Kaune lanko spektaklius.

Spektaklį „Kaunas Wi-Fi“, kurį izraeliečiai kūrė su kauniečių pagalba, Nacionaliniame Kauno dramos teatre galėsite pamatyti kovo 9, 10, 12 ir 13 dienomis. Scenoje (ar tarp jos ir auditorijos) bus ir „Minecraft“ elementų, ir zombių, ir didžėjus. Tai – interaktyvaus teatro festivalio „Nerk į teatrą“ programos dalis. Kovo 17 d. festivalio programoje – jau minėtas spektaklis „A-hole Fuckin Loser“. Daugiau apie festivalį skaitykite čia ir būtinai panerkite iki ausų, o dabar – pažintis su Arieliu.

Papasakok apie savo santykius su teatru.

Jie užsimezgė dar mokykloje. Ją baigęs dvejus metus tarnavau armijoje, o baigęs tarnybą grįžau prie teatro – su bičiuliais iš mokyklos laikų kūrėme pasirodymą Tel Avive vykstančiame fringe (liet. pakraštys, riba) festivalyje. Vėliau teko dirbti su „Habait“ teatro meno vadovu Jason Danino Holt – jis man atvėrė duris į performanso pasaulį. Performansas „Confessions“ („Išpažintys“) du kartus vyko jo namuose. Viskas truko septynias valandas, į namus ateidavo vis nauji žmonės ir, susėdę už stalo, dalinosi išpažintimis.

Vėliau metams išvykau į kelionę. Jos metu galvojau apie teatrą, bet ne visą laiką. Pradėjau kelionę Lenkijoje, per Lietuvą, Latviją ir Estiją vykau į Rusiją, tada Mongoliją, Kiniją, Hongkongą, vėl Kiniją… Laosas, Tailandas, Birma – iš Birmos į Indiiją pirmąkart teko skristi, iki tol sėkmingai keliavau traukiniais, autobusais, autostopu.

Grįžęs nusiunčiau projekto eskizą, kurį parašiau kelionės metu, į rezidencijos „Habait“ teatre konkursą. Ši rezidencija skirta būtent jauniems menininkams, dar neturintiems realios patirties teatre – jos metu kūrėjams padedama procese į pirmąjį spektaklį. Po rezidencijos su bičiuliu sukūriau dar vieną pasirodymą „Acco“ fringe festivaliui. Ir štai aš čia – Kaune kuriu trečiąjį savo spektaklį.

Minėjai, kad jau lankeisi mūsų šalyje. Ar su Lietuva tave sieja šeimos istorija?

Ne, tiesiog taip keliavau į Rusiją. Sustojimai Baltijos šalyse tuomet buvo labai trumpi.

Galbūt dabar, jau kiek laiko praleidus Kaune, tenka tapatintis su žydiškąja Lietuvos istorijos dalimi? Nebūtinai asmeniškai, gal kaip menininkui?

Žinai, manau, nemažai jaunų izraeliečių – ketvirtoji karta po Holokausto – yra jau kiek pavargę nuo jo istorijų. Tiesa ta, kad gyvename labai patriotiškoje šalyje. Apie Holokaustą mums pasakoja nuo vaikystės. Bet tai ne tiek susiję su žmogiškąja kančia, kiek su priežastimis eiti į armiją. Mano tėtis amerikietis, didžioji šeimos dalis – iš JAV. Mano šaknų samprata nėra pagrįsta religija.

Atvykęs į naują vietą mėgstu susipažinti su vietiniais gyventojais, kurie man rodo tai, kas jiems patiems įdomu. Manau, nuostabu, kad žmonės skiria man laiko. Ir tai tikrai neturi būti susiję su žydiškąja kultūra.

Gerai, papasakok daugiau apie „Kaunas Wi-Fi“. Ar spektaklio idėją atsivežei iš Izraelio?

Atvykau švaria galva. Na, šį tą importavau, bet tai daugiau vaizdiniai, nei konkrečios idėjos. To, ką kuriame čia, man nėra tekę daryti. Trumpa rezidencija tam tikra prasme išlaisvina – laiko neturėjimas leidžia sprendimus priimti intuityviau.

Valentino dienos proga sukvietėte būrį kauniečių į Jono Jablonskio gimnaziją. Apie ką buvo tos dirbtuvės? Kaip suradote jų dalyvius?

Teatras pakvietė per feisbuką – netrukus turėjome 110 žmonių sąrašą. Galiausiai atėjo apie 60, bet tie, kurie persigalvojo ir negalėjo, buvo tokie malonūs, kad apie tai mus perspėjo.

O dirbtuvės buvo… na, apie zombius! Kūrėme pjesę. Siekėme vienos pjesės autorių skaičiaus pasaulio rekordo. Manome, kad Gineso rekordas galėtų padėti parduodant pjesę ateityje. Tai nėra site-specific (įvietintas) projektas, greičiau site-conscious (jautrus vietai). Manau, galėtų tapti tam tikru pjesių kūrimo formatu. Pats procesas šiek tiek primena žodžių generatorių. Prieš dirbtuves su Asafu apmąstėme personažus ir aprašėme kai kurias scenas, o visa kita gimė susitikus su kauniečiais. Buvo labai smagi naktis.

Tai pabaigėte pjesę per vakarą?

Taip, 140 puslapių. Teko netgi patrumpinti. Dirbome lyg klasikinės graikų dramos šešėlyje – žinai, paimi tekstą ir dekonstruoji jį iki matematinės formulės. Taip randasi trukmės, emocijų atsiradimo ir kitos sąlygos.

Kokie žmonės dalyvavo dirbtuvėse?

Daugiausiai jaunimas, bet smagu, kad prisijungė ir vyresnių kauniečių. Man atrodo, dalis atėjo dėl to, kad juos domina zombių tema apskritai. Kitiems tiesiog buvo įdomu pamatyti teatro procesą iš vidaus. O treti, galbūt, į tai pasižiūrėjo kaip į progą nestandartiniam Valentino dienos pasimatymui.

„Kaunas Wi-Fi“ pristatomas kaip 3D projektas. Kame tas 3D?

 Na, tai paslaptis.

Teks ateiti ir pamatyti. Pabaigai dar papasakok, kaip tau apskritai sekasi šioje rezidencijoje ir dramos teatre?

 Puikiai. Viskas labai profesionalu. Tuo pačiu teatro darbuotojai draugiški ir atviri naujoms idėjoms. Daugiau iš rezidencijos ir negalėčiau tikėtis. Apskritai manau, kada man pasisekė, nes Izraelyje su naujomis idėjomis ir formomis profesionaliojo teatro sceną patekti gana sudėtinga.

Kotryna Lingienė © Kaunas pilnas kultūros

Donato Stankevičiaus nuotraukos

Belaukiant „Kaunas Wi-Fi“

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content