Nacionalinis Kauno dramos teatras

Batsiuviai

  • Dviejų dalių spektaklis

Rūtos salė

Ne sau žmonės

  • Sceninė misterija

Didžioji scena

Tapytojas Audrius Gražys: paroda teatre – tarsi lieptas nuo rūbinės iki scenos

Tapytojo Audriaus Gražio darbai keliauja po visą pasaulį ir Lietuvą. Naujausia menininko paroda pavadinimu „Audrius Bronius Gražys Tapyba“ spalio pabaigoje atidaryta Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Ir pavadinimas, ir aplinka sufleruoja, kad joje be Audriaus Gražio darbų eksponuojamos aktoriaus, režisieriaus, kolekcininko bei tapytojo Broniaus Gražio (1934-2013) drobės.

–Kaunas – jūsų vaikystės ir studijų miestas – čia gimėte, mokėtės Stepo Žuko dailės technikume. Į jį grįžtate su naujomis idėjomis ir parodomis. Šį kartą parodoje pavadinimu „Audrius Bronius Gražys Tapyba“ eksponuojate savo ir keletą tėvo darbų. Ar tokį pasirinkimą nulėmė, tai, kad ekspozicija vyksta Nacionaliniame Kauno dramos teatre?

 Šios parodos atsiradimas Kauno teatre tikrai nėra atsitiktinis. Idėja surengti parodą kartu su tėčio darbais būtent čia kilo prieš gerus metus. Tam buvo kelios priežastys. Svarbiausia – kad Kauno teatras aktyviai ir sėkmingai dirba parodų kryptimi. Kita – šis teatras man pažįstamas nuo vaikystės, – kai mano tėvai su Klaipėdos dramos teatru atvažiuodavo gastrolių, aš, kaip savas, išdidžiai pėdindavau pro tarnybinį įėjimą. Vėliau, studijuodamas tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume, aktyviai myniau šio teatro slenkstį jau kaip žiūrovas. Labai maloniai mane nustebino ir tai, jog tardamasis dėl parodos su teatro vadovu Egidijumi Stanciku net nespėjau užsiminti apie bendrą parodą su tėčiu, o šis lyg perskaitydamas mano mintis – pasiūlė šią koncepciją. Tai buvo tikrai labai džiuginantis netikėtumas.

Audrius Gražys. Eugenijaus Macio nuotr. 

 -Ar anksčiau esate rengę jungtines parodas?

Kažkada seniai su tėčiu esame surengę bendrą parodą Klaipėdos dramos teatre ir dar vieną Vokietijoje. Puoselėjome idėją kartu kurti spektaklį – tėčio režisūra, o mano scenografija. Bet nebespėjome.

Parodoje eksponuojami darbai iš kelių ciklų: „Toliai“, „Tylios struktūros“, „Aukso amžius“. Išsivežėte tik keletą nepakabintų drobių. Tai reiškia, kad turėjote aiškų matymą, kokie darbai įsikurs Didžiosios scenos fojė, sudarydami bendrą dermę?

Be jokios abejonės. Juk ruošdamasis parodai turi paisyti ne tik erdvių ir interjero bei pačios parodos koncepcijos, todėl ir darbus renki atsižvelgdamas į tai. Tik parodų salėse eksponuoti yra paprasčiau – jų paskirtis yra tiesioginė. Teatro kontekste turi elgtis gerokai jautriau. Parodos koncepciją įtakoja ne tik menininko, bet ir interjero architektūra, spalvos, apšvietimas, detalės, ir kas, mano manymu, yra labai svarbu, suvokimas, kad ją žiūrės žmonės, susikaupę stebėti spektaklį. Šioje situacijoje turi gerokai priturėti tapytojui būdingą individualizuotą saviraišką ir tapti savotišku lieptu, jungiančiu žiūrovo kelią nuo rūbinės iki scenos, papildančiu jo potyrius, bet neišblaškančiu susikaupimo.

-Augote Klaipėdos dramos teatro aktorių Broniaus Gražio ir Nijolės Narijauskaitės šeimoje. Buvote arti scenos. Tačiau tėtis visą laiką bendravo su tapytojais, kolekcionavo meno dirbinius. Kodėl pasirinkote būtent tapybą, o ne aktorystę?

Sunku pasakyti, kas lemia pasirinkimus. Juk mūsų svetinguose namuose lankydavosi ir teatro žmonės, ir dailininkai. Jų dirbtuvėse dažnai lankydavomės su tėčiu. Bet kiek aš save pamenu, visuomet labai aiškiai žinojau, kuriuo keliu suksiu. O kadangi aktoriai dažniausia nori apsaugoti savo vaikus nuo aktorystės, mano tėvai tokiam mano pasirinkimui nesipriešino.

 -Save profesionaliai realizavote tapyboje, instaliacijų mene. Ar teatras buvo ir yra jūsų inspiracijos šaltinis?

Augau teatre kaip tikriausiai tuo metu, augo daugelis teatralų vaikų. Gastrolės, užkulisiai, repetuojantys tėvai, teatro šventės. O kur dar scenos šviesos, kvapas, dekoracijos ir, galiausiai, užkulisiuose stovintis, tik ką tave kalbinęs, bet lyg akimirksniu virtęs personažu tėčio kolega, – jau nugrimuotas ir vilkintis sceninį kostiumą. Nepaisant buvimo arti teatro virtuvės, jis vis tiek buvo ir liko magiškas ir įkvepiantis.

 Jūsų biografijoje randu ir užuominų, kad esate kūręs scenografiją. Kuomet dailininkas imasi juodos scenos dėžės apipavidalinimo, nėra retas reiškinys, – daugelis teatro scenografų yra dailininkai, pavyzdžiui, Gintaras Makarevičius, Arvydas Norvaišas, Artūras Šimonis bei kiti. Gebėjimas aprėpti monumentalius kūrinius, erdvinis mąstymas neretai dailininką atveda į teatrą ir rečiau sugrąžina į parodų sales. Jums taip nenutiko. Kodėl?

Taip, iš tiesų esu sukūręs scenografiją Dalios Tamulevičiūtės režisuotam Michailo Bulgakovo „Moljerui“ ir kartu su vaizdo menininku Henriku Gulbinu miuziklams „Tadas Blinda“ ir „Pasakų medis“. Niekuomet negalvojau dirbti tik scenografu – greičiausiai dėl asmeninių savybių. Juk teatras – kolektyvinis menas, kur turi atsižvelgti į visos teatro kūrybinės grupės užmanymą. o tapyboje esi tik tu ir drobė. Būtent tokia laisvė man yra pati svarbiausia. Geriau pagalvojus, gal ir pasukau tapybos, o ne teatro keliu būtent dėl šios priežasties. Bet kartais tikrai labai įdomu kurti komandoje.

-Prieš keletą metų jūs kartu su kolega dailininku Mindaugu Juodžiu Kauno senamiestyje įsteigėte improvizuotą galeriją, nes ją pristatėte tuščioje nebeveikiančioje avalynės parduotuvėje. Šios erdvės durys neužsidarydavo iki vėlumos, skambėjo muzika jūs patys priiminėdavote lankytojus. Teatre nerengiate parodos atidarymo, tarsi leisdamas darbams užmegzti dialogą su lankytojais savarankiškai. Ar taip?

Iš tiesų, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, galiu drąsiai pasakyti, kad su Mindaugu Juodžiu sukūrėme Lietuvoje unikalią interaktyvią parodą, gal greičiau vyksmą. Toje erdvėje dialogas su žiūrovais buvo labai aktyvus ir net viršijo lūkesčius. Teatro erdvė yra įpareigojanti – žiūrovo čia negalima trikdyti, nes jis būna pasiruošęs spektakliui. O abstrakcijos žanras yra labai paslankus interpretacijoms – jis nesiūlo jokio regimo siužeto, neužduoda tiesmukų klausimų ir neteikia akivaizdžių atsakymų. Kartais atrodo, kad bet koks žodis gali sugadinti individualią žmogaus percepciją. Todėl teatre geriau palikti šį dialogą atviru.

-Esate sakęs, kad jūsų kūryboje vyrauja skirtingi ciklai. O koks ciklas dominuoja jūsų dirbtuvėse šiandien?

Prieš gerą pusmetį atsirado poreikis grįžti prie klasikinės lietuvių tapybos, pastozinio (tiršto) potėpio, kolorito tradicijos. Naujausiuose darbuose atsiranda labiau apčiuopiamas figuratyvas, nauji iki šiol nenaudoti motyvai.

 AUDRIUS GRAŽYS gimė 1963 06 14 Kaune. 1982 m. Baigė Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. 1989 m. – Vilniaus dailės akademiją, tapybą. Dailininkų sąjungos narys nuo 1993 m.

Tapytojas, scenografijų bei instaliacijų autorius surengė daugiau nei 50 personalinių ir 70 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. Keletą metų praleidęs Belgijoje bei Prancūzijoje gyvena ir kuria Vilniuje. 2016 m. apdovanotas aukščiausiuoju Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimu – auksiniu ženkliuku už meninės kūrybos įvairiapusiškumą ir refleksyvumą.

BRONIUS GRAŽYS (1934-2013) aktorius, poetas, režisierius, kolekcininkas. Nuo 1968 Klaipėdos dramos teatro aktorius, o vėliau – ir režisierius. Daugiau nei pusantro šimto vaidmenų teatre ir kine, penkios poezijos knygos , meno kolekcija ir tapybos darbai – neįkainojamas plačios visa apimančios asmenybės dvasinis palikimas.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Publikuota laikraštyje „Kauno diena“

Parodos autoriaus nuotr.

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content