Nacionalinis Kauno dramos teatras

Paroda

Paštininkas ir serbentai

  • Spektaklis 6-10 m. vaikams

Mažoji scena

Spektaklių vaikams kūrėjai: „Santykiai svarbiau negu nuotykiai“

Spektaklių scenaristės, režisierės Agnės Dilytės ir teatro dailininko Artūro Šimonio kūrybinis tandemas jau skaičiuoja dešimtą bendrą projektą. Daugumą jų – skirtingų žanrų spektakliai vaikams ir jaunimui. Tad šis pokalbis skirtas padiskutuoti, kaip jiems sekasi teatro kalba bendrauti su jaunuoju žiūrovu ir ką naujo yra sumanę.

-Agne, jūs dažnai imatės originalios spektaklio idėjos, – pati sugalvojate pjesės idėją ir parašote tekstą. Šiuo keliu einate dėl to, kad turite rašytojos gyslelę, ar jaučiate poreikį?

Paskutiniu metu tenka rašyti daugiausiai vaikams, nes sulaukiu užsakymų. Ši niša dar nėra labai užpildyta Lietuvoje, o man visai neblogai sekasi tai daryti. Kartais pjeses rašau sau. Tai įvardinu kaip scenarijų arba spektaklio planą. Taigi, save mielai vadinčiau spektaklio autore.

Tiesa, spektaklius kuriame kartu su Artūru. Bandome sugalvoti tai, kas įdomu, pajausti kokio spektaklio dar nėra, ko niekas nedarė, – nesinori kartotis ar sekti, bet įnešti kažką naujo į teatrą. Dėl to domimės tuo, kas vyksta Lietuvoje ir Europoje. O spektaklis pirmiausiai gimsta mūsų dviejų pasaulyje. Tada pradedu rašyti tekstą arba dėlioto struktūrą, o Artūras eskizuoja erdvinius sprendimus ir kuria personažus. Tiesa, paskutiniame spektaklyje „Negalima“ pjesės nebuvo, – jis gimė kartu su aktoriais. Kartais išankstinis tekstas nėra būtinas. Tame ir žavesys, – kuriant čia pat, atsiranda  gyvybė, organika. Tad tokiu savitu principu mes ir keliaujame.

-Artūrai, ar jums kaip dailininkui, toks principas ir autorystė suteikia daugiau laisvės negu  klasikinių kūrinių apipavidalinimas? Juk neretai egzistuoja stereotipai, įvaizdžiai.

Laisvės yra daugiau, nes nėra stereotipo, koks spektaklis turėtų būti. Tiesą sakant, su klasikinėmis pasakomis nesu labai daug dirbęs. Klaipėdos dramos teatre teko susidurti su klasikiniu spektakliu, – turėjau užduotį jį atnaujinti. Tačiau mielai būčiau keitęs viską, pasiūlydamas visai kitokias žaidimo taisykles. Daug kas kuria spektaklius vaikams, bet nesistengia pažvelgti iš jų pozicijos, o aš stengiuosi daryti, kad vaikams būtų įdomu.

-Prakalbote apie vaikus. Kiek per savo kūrybą pavyko pažinti žiūrovą? Koks jūsų žiūrovas?

Agnė: Man ši publika labai patinka. Ryšį su publika labai vertinu. Tik pradėję dirbti, su Artūru mąstome tik apie žiūrovą, kaip jam sukurti teatrinę, estetinę, emocinę, dvasinę šventę. Tai labai svarbu, – jaučiu didelį norą duoti. Vaikų publika yra nepaprastai atvira, gyvybinga, su ja vyksta mainai. Sukūrus naują spektaklį, kelis kartus pasėdžiu salėje, – apsimetu žiūrove ir stebiu publikos reakcijas. Man įdomu išgirsti vaikų replikas, stebėti reakciją. Tai padeda pastebėti, kas jiems įdomu. Vieni sprendžia techninius klausimus, kiti tiesiog užsiburia nuo to, kas vyksta scenoje. Man labai patinka gyvybė esanti salėje, gyvos reakcijos. Jautrus, atviras santykis, – nepaprastai brangus. Vaikai labai moka atiduoti, todėl labai daug meilės gaunu atgal. Jei jiems patinka, tada aš labai laiminga. Jaučiu vaiką, ir tai, ką jis mąsto. Per įgytą praktiką pradėjau suprasti vaikų humoro jausmą ir jau žinau, kuri spektaklio vieta pralinksmins.

-Artūras: Aš taip pat stengiuosi su publika užmegzti emocinį ryšį. Labai svarbu, kiek tu pats prisimeni savyje vaiką, kiek jį turi esamu momentu. Matyt tie įvaizdžiai, kurie gilioje vaikystėje buvo kertiniai, yra kaip versmė, tad sukurtą pasaulį transliuoju per šviesas ir per formą. Nebūtinai teatras turi būti klasikinis, nebūtina sėdėti parteryje – žiūrovai gali būti susodinami ratu ar panašiai.  Akademiniame teatre truputėlį varžo tos taisyklės, kituose projektuose tu gali šiek tiek padžiazuoti.

-Agne, ir Artūrai, jūs imatės nelengvų, nevaikiškų temų, kaip antai apie netektį spektaklyje „Neklausinėk, Julyte!“, draudimus – „Negalima“. Manote, kad socialinės temos reikalingos vaikams?

Agnė: Mes labai rizikavome statydami spektaklį „Neklausinėk, Julyte!“, bet reikia kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis su vaikais. Jiems kyla daugybė klausimų, vaikai mato, kas vyksta aplinkui, per save filtruoja įvairiausias patirtis. Apie tas patirtis ir norisi kalbėti. Juk gyvename iš tikrųjų, o ne pasakoje. Aš esu linkusi kalbėtis rimtai. Kai buvau vaikas, H. K. Anderseną skaitydavau be paliovos. Pabandykime jį paskaityti dabar – labai gilu ir labai rimta. Visi žino „Undinėlę“, bet pažiūrėkime, kiek joje skausmo, kokios dramos ir transformacijos ten vyksta.

Artūras: Statant tokius spektaklius atsižvelgiama ir į konkretų vaikų amžių. Mažiausiems surandama vienokia pateikimo forma, mokyklinio amžiaus – kitokia. Nekuriame spektaklių apskritai vaikams, mes labai aiškiai nustatome, kokiam amžiui jis skirtas. Jaučiame, kas bus įdomiau mažesniam, kas didesniam. Bandome pateikti gyvą dialogą, be abejo, norisi interaktyvumo. Neužtenka, kad aktoriai tik pavaidintų, o publika paklausytų ir paplotų. Vaikų teatre interaktyvumas privalomas, tik tada yra gyvybė. Spektaklis duoda pažinimą, tai žaidimo forma. Mano manymu, tai geriausias mokymosi principas.

-Naujausias jūsų darbas – pačių kūrybos Šiaurės pasaka „Solė ir močiutės“, kurio premjera  pasirodys spalio pabaigoje Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tiesa, kad ši istorija gyveno idėjos lygmenyje ir labai greitai sugulė į dramos tekstą bei spektaklio eskizus?

Agnė: Panašiai. Solę sugalvojau labai seniai, prieš kokius 6-7 metus. Solę, kažkokiame Šiaurės pasaulyje su eskimais, pūkuotais baltais padarais… Niekaip neradom jai vietos. O kai su teatru pradėjome kalbėti apie konkretų spektaklį vaikams, su Artūru per vieną dieną,  sugalvojome keistų šamanių močiučių pasaulį. Norėjosi sukurti moteriškus personažus, kurios yra amžinos, nemirtingos, magiškos, gaivalingos. Fėjos ir laumės Šiaurei netiko, be to, jos labai matytos, girdėtos. O šamanės – įdomus ir naujas personažas vaikų spektakliuose Lietuvoje.

Artūras: Šamanizmas toks paslaptingas, traukiantis – galima žaisti etnografiniais dalykais, kostiumais. Konkrečiai rėmėmės inuitais – eskimų tautinės grupės atšaka. Padėjo ir tai, kad prieš metus teko statyti poetinį kūrinį Kazachstane, kurio viena iš kertinių temų taip pat buvo šamanizmas.

– Tačiau šioje šiaurietiškoje istorijoje gražiai atsiskleidžia ir šeimos santykiai, meilė, pagarba…

Agnė: Spektaklio istorija paprasta. Norėjome akcentuoti trijų seserų tarpusavio santykius, kaip jos bendrauja, pykstasi, taikosi. Yra noras kalbėtis su vaikais apie bendravimo kultūrą. Artimi santykiai yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių temų žmogaus gyvenime. Norisi, kad šie nuo pat mažens pradėtų apie tai galvoti, pastebėti, atpažinti. Galbūt tai padės ateityje. Spektaklyje akcentuojami  santykiai, atmosfera, sceninis buvimas, žaidimas. Norisi, kad tai nebūtų vien tik techniškai papasakota istorija, bet kad prasivertų kitas, platesnis sluoksnis.

Artūras: Dar prieš keletą metų atkreipėme dėmesį, kad šiuolaikinei vaikų kartai santykiai yra svarbiau negu nuotykiai. Vaikai labai įžvalgūs.

-Dažnai kuriantys vaikams apgailestauja, kad nesulaukia deramo dėmesio. Galbūt turima omenyje, kad teatro kritika nelabai domisi, nepastebi, nepristato. Ar jūs šitą jaučiate, ar jūsų darbo motyvacija kita?

Agnė: Pats svarbiausias dalykas teatro menininkui – dėl ko tu kuri ir kam. Jei kurdamas mąstai apie pinigus, šlovę, apdovanojimus, tada taip – tas nepasitenkinimas bus. Bet, kai galvoji apie savo žiūrovą, užplūsta pasitenkinimas, nes tai pati dėkingiausia publika, kuri visada „ačiū“ pasako ir  reaguoja per spektaklį. Mes kuriam išskirtinai žiūrovui, tai ir yra svarbiausia.  Motyvacija yra meilė žiūrovui, meilė kūrybai. Vėl prisiminiau Anderseną, – jis norėjo tapti romanų rašytoju, bet jam nesisekė, tai jis rašė tai, kas sekėsi jam geriausiai – pasakas. Koks buvo jo motyvas, aš nežinau.

Artūras: Pasikartosiu ir aš, kad kuriame žiūrovui.

-Agne, jūs valdote žodį, mintį, netgi kuriate eilėmis, o Artūras puikiai piešia. Galbūt turite planų  išleisti knygą vaikams?

Agnė: Svajojame apie tai. Esu prirašiusi pjesių net nebe vienam rinkiniui. Turim daug idėjų ir originalios prozos vizualioms knygelėms. Mums reikia leidėjo!

Artūras: Galvojame ir norime!

Interaktyvaus spektaklio vaikams „Solė ir močiutės“ premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre – spalio 24, 25 d. Rūtos salėje.

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Šis straipsnis publikuotas www.lrytas.lt 2015-10-19

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content