Pedagoginė žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako idėja iš esmės sutelpa į vieną frazę: auklėtojas turi mylėti vaikus. Sena kaip pasaulis mintis – ir tokia natūrali. Kaip paties Korčako žūtis, apvainikavusi jo teiginius.
J. Korčakas negalėjo išgelbėti savo vaikų, bet jis nepaliko jų vienų mirties akivaizdoje lygiai taip, kaip nepaliko jų vienų gyvenimo akivaizdoje.

1908 m.  Janušas Korčakas įsitraukia į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams“ ir veikiai tampa nedidelės našlaičių prieglaudos gerąja dvasia. Šitaip 1911 m. Varšuvoje buvo atidaryti nauji Našlaičių namai, kurie gyvavo tris dešimtis metų.

Vaikų namuose jis įsikūrė mažyčiame kambarėlyje pastogėje. Čia jis naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems.
Našlaičių namuose buvo per du šimtus vaikų ir tik aštuoni žmonės – aptarnaujantysis personalas, įskaitant patį direktorių. Beje, visi – netgi virėja ir skalbėja, buvo auklėtojai, palaikantys Korčako idėjas ir jas įgyvendinantys.
Našlaičių namai buvo perkelti į getą kartu su Korčaku ir jo bendradarbiais. Lenkų kilmės auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui buvo surengę pabėgimą, tačiau jis atsisakė: argi jis galėtų gyventi žinodamas, kad paliko vaikus vienus mirties akivaizdoje? Jis liko tam, kad nuslėptų nuo jų tiesą, kad iki paskutinės minutės, su meile žvelgdamas jiems į akis, sakytų, jog jie važiuoja užmiestin, į kaimą… Šitaip meluoti gali tik mirštančio vaiko tėvai.
1942 metų rugpjūčio 6 dieną Janušas Korčakas žuvo kartu su savo vaikais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje.

Trukmė – 1 val. 30 min. ( be pertraukos) Nuo 8 m.

Ilgoji salė ( Kęstučio g. 62)

Premjera – 2008  m. rugsėjo 20 d. 

Po trečiojo skambučio žiūrovai neįleidžiami!

Donato Stankevičiaus nuotr.