Nacionalinis Kauno dramos teatras

Joshua Sobol

Getas

Dviejų dalių spektaklis (N-16)

Pagal J. Sobol pjesę ir dokumentinę medžiagą


Režisierius
Gintaras Varnas
Scenografas
Gintaras Makarevičius
Kompozitorius
Anatolijus Šenderovas
Vaizdo menininkas
Kornelijus Jaroševičius
Kostiumų dailininkė
Aleksandra Jacovskytė
Dramaturgijos autoriai Gintaras Varnas ir Daiva Čepauskaitė
Vaidina
Sigitas Šidlauskas (Gensas)
Dainius Svobonas (Krukas)
Mantas Zemleckas (Kitelis, SS karininkas)
Jovita Jankelaitytė (Chaja)
Liubomiras Laucevičius (Veiskopfas)
Gytis Ivanauskas (lėlininkas Srolikas)
Ričardas Vitkaitis (Desleris)
Vaidas Maršalka (Geršteinas, geto kalinys, Kaganas)
Saulius Čiučelis (daktaras Veineris, geto kalinys, aktorius, liudytojas Alfonsas)
Tomas Erbrėderis (daktaras Gotlibas, geto kalinys, aktorius, kapitonas Audronis)
Gintautas Bejeris (teisėjas, geto kalinys, aktorius, žydų policininkas, žydšaudys)
Albinas Budnikas (Rabinas, liudytojas Antanas, geto kalinys, aktorius)
Eglė Grigaliūnaitė (geto kalinė, aktorė)
Martyna Gedvilaitė (geto kalinė, aktorė)
Arnas Ašmonas (geto kalinys, aktorius, žydų policininkas, žydšaudys)
Mantas Bendžius (geto kalinys, aktorius, žydų policininkas, žydšaudys)
Deividas Rajunčius (geto kalinys, aktorius, žydų policininkas, žydšaudys)
Pijus Narijauskas (geto kalinys, aktorius, žydšaudys, muzikantas)
Liucija Rukšnaitytė (liudytoja Ona Brasokeinė, Ona Šimaitė)
Audronė Paškonytė (geto kalinė, aktorė, Mokytoja Kac)
Irena Sikorskytė, Anastasija Marčenkaitė, Rūta Jonikaitė (geto kalinės, aktorės)
Robertas Petraitis, Martynas Berulis (vokiečių kareiviai)
Berniukas su smuiku: Maksim Kobec
Muzikantai: Darius Krapikas, Asta Markevičienė, G. Krunglevičienė, Laimonas Salijus, Gintarė Kaminskaitė, Tadas Vilčinskas

Įsigykite bilietus

Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka ir Lilija Vanagienė

Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. „Getas“ – tai pasakojimas apie tuos, kurie, įkalinti Vilniaus gete, įkūrė unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu, vienintele galimybe jaustis žmogumi. Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. „Getas“ –  tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug duobių ir tiek daug atliekamų batų kaip 1941–aisiais.

Spektaklio „Getas“ ašis – Lietuvos žydų holokaustas. „Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasėkmes: steigti teatrą ar ne, dalyvauti šaudant žydus ar nedalyvauti?“, – koncepciją pristato Gintaras Varnas.

NKDT kartu su teatru „Utopia“

PREMJERA – 2018 m. rugsėjo 21, 22, 23 d.

Trukmė – 3 val. 50 min. Su pertrauka.

Didžioji scena. N-14.

Spektaklyje rūkoma.

Visi spektakliai rodomi su surtitrais anglų kalba.

Po trečiojo skambučio žiūrovai neįleidžiami!

Spektaklio sukūrimą remia LR kultūros ministerija ir Kultūros taryba.

Už spektaklio vaizdo projekcijoms suteiktus dokumentinius kadrus dėkojame

Apie spektaklį anglų kalba

Spektaklis dedikuojamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto 75-ųjų metinių likvidavimui

 

Donato Stankevičiaus nuotr.

Vaizdo menininkas Ridas Beržauskas

 

 

 

Save

Atsiliepimai

, Galinga jau pati spektaklio pradžia, kai priešais uždangą stovi Lietuvos policijos viršininkas kapitonas Audronis (Tomas Erbrėderis) ir garsiai, ryžtingai, „kareiviškai“ kalba apie rasinius skirtumus ir žydų tautos kaltes. Antisemitinį jo monologo turinį pabrėžia vokiečių ir lietuvių gretinimas; lietuviai nuo pat spektaklio pradžios rodomi kaip budelių bendrininkai. Tačiau jie visą laiką pasirodo arba įvykių dalyvių liudijimuose, arba savo būrelyje, ir niekada nesąveikauja su kitų tautų atstovais.

Karolina Matuszewska. Teatras kapinėse

, „Getas“ - didelio užmojo, titaniškų visų kūrėjų pastangų pareikalavęs spektaklis. Net ne spektaklis, o visas projektas, kurį įgyvendinant prisidėjo daugybė žmonių. Pagarbus ir taurus žingsnis. Tačiau nors ir pažadina tikruose istoriniuose dokumentuose snaudžiantį blogį jis netampa egzorcizmo seansu. Ir toliau namo grįžti su tuo nematomu svečiu, menkai daugiau tepažinęs jį ir save. Taip, visa tai tiesa, taip iš tikrųjų buvo, tai reikalauja atitinkamo atpildo, bet kas toliau? Kaip gyventi šiandien, žinant, kad ir tarp mūsų, lietuvių, būta tos piktybės apsėstų?

G. Varno spektaklis „Getas“: neįvykęs istorijos egzorcizmo seansas

, R. J.: Manau, kad be papildomos dramaturgijos šiandien Sobolio pjesė būtų pernelyg sterili, apsiribojusi vien Vilniaus geto įvaizdžiu kaip tam tikru mitu, apie kurį žinome tik iš atsiminimų (jais remiamasi ir pjesėje), kurie neišvengiamai yra interpretacijos, o spektaklyje atsiranda ir tų interpretacijų interpretacijos. Tad galų gale visa tai pavirsta vien fikciniu literatūros ir teatro kūriniu, labai apribotu vienos temos. Varnas su Čepauskaite apaugina pjesę, siūlo naujas temas ir, tikriausiai, taip siekia sukelti diskusijas. Dar prieš premjerą buvo galima numanyti, kad lietuvių žydšaudžių tema bus provokuojanti, erzinanti, ir, kaip matome vienoje iš recenzijų, tikriausiai žeidžianti. Šios scenos praplečia dramaturgiją, sukuria tam tikrą spektaklio ritmą.

Iš Gintaro Varno „Geto“. 7 meno dienos

, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Sigitas Šidlauskas, spektaklyje „Getas“ sukūręs Jakobo Genso vaidenį: „...Nes juk nebūna taip, kad neapykanta kitam užsiplieskia per vieną akimirką. Tas baisiausia. Juk ir nacistinėje Vokietijoje viskas prasidėjo ne 1940-ais metais, o daug anksčiau. Ir...tu šiandien toleruoji kažkokį lengvą nusižengimą „kitokio“ atžvilgiu arba lieki jam abejingas, rytoj – tai dvigubėja, poryt – geometrine progesija viskas pradeda augti ir staiga mes jau žiūrim – Paneriai... Norėtųsi, kad žiūrovas sau užduotų klausimą – ką padaryti, kad taip niekada daugiau nebebūtų.“

Aktorius Sigitas Šidlauskas apie vaidmenį spektaklyje „Getas“. Radijo laidos „Avanscena" įrašas. Autorė Karina Metrikytė

, ą tik nuskambėjusi premjera, pradėjusi teatrinį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre – Joshua Sobolio „Getas“, – be abejonės, yra neeilinis įvykis ne tik teatro, bet apskritai visos lietuviškos scenos istorijoje. Tai skausmingas, atviras, žiaurus ir šokiruojantis pasakojimas-atvėrimas apie Lietuvos žydų tragišką likimą – masinį jų naikinimą nacių okupacijos metais. Nežmoniškas nacių projektas, sukuriant rafinuotą sadistišką žudymo sistemą, visų pirma izoliuojant getuose žydų tautybės žmones, tiek vietinius, tiek atgabentus iš kitų okupuotų kraštų, ir juos palaipsniui likviduojant, tampa vienu iš garsiosios pjesės leitmotyvų.

Gintaro Varno apreiškimas. Salto mortale Kauno scenoje. Gediminas Jankus.www.kaunorasytojai.lt

, Iš tikrųjų sudėtinga G. Varno „Getą“ vertinti vienareikšmiškai – spektaklyje romantika susipina su ironija ir žiaurumu, praeitis – su dabartimi, dominuojanti medijų (vaizdo projekcijos, Chajos žydiškos dainos) ir įtampų (meilės, skausmo ir susvetimėjimo) įvairovė kuria vientisumą. Žiūrovui nelengva susitapatinti su herojais, kuomet ryški ironija parodo tikrąjį šiandienos veidą, t. y. požiūrį į žydus ir jų kultūrą. Juk spektaklyje geto gyventojai pasirenka kurti teatrą, kuris išgelbėtų jų gyvybes. „Gete“ dominuoja stiprus optimizmas, kuris suteikia perzonažams viltį ir džiaugsmą. Parodo, kad niūrioje kasdienybėje yra vietos ir meilei. Vis dėlto išlieka aktualus nuolat kartojamas klausimas: ar kultūra išgelbės žmogų? To meto žydai, kūrę individualų teatrą, tikėjo šviesesniu rytojumi. O ar mes juo tikime?

Tapti geto dalimi. Astijus Krauleidis-Vermontas. 7 meno dienos

, Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“. Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis?

Apie fantominį skausmą. Ina Pukelytė. 7meno dienos

Apdovanojimai

2019m. Festivalio Lietuvos teatrų pavasaris, Kaunas 2019  žiuri prizas – geriausias festivalio spektaklis

2018m. Auksinis scenos kryžius aktorei J. Jankelaitytei už Chajos vaidmenį

2018m. Auksinio scenos kryžiaus nominacija už muziką kompozitoriui A. Šenderovui

2018m. Auksinio scenos kryžiaus nominacija aktoriui Mantui Zemelckui už Kitelio vaidmenį

2018m. Fortūnų statulėlė  kūrybinei spektaklio komandai, Fortūnų statulėlės aktoriams Jovitai Jankelaitytei ir Mantui Zemleckui

Į puslapio viršų

Repertuaras

G

Mes taip nesitarėm

EN

Getas

Pavojingi ryšiai

G

Šokio simfonija iš Šiaurės Jeruzalės

Lė-kiau-lė-kiau

Visas repertuaras

Teatras onl1ne

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content