Spektaklis „Vietiniai“: kodėl mes leidžiamės valdomi, kontroliuojami, stumdomi? (interviu)
Nacionalinis Kauno dramos teatras ruošiasi paskutinei 98-ojo kūrybinio sezono premjerai „Vietiniai“. Pauliaus Markevičiaus režisuojamas spektaklis pratęsia vieno skaitomiausių pasaulyje arabų rašytojo, poeto-mistiko Kahlilo Gibrano (1883–1931) kūrinių „Pranašas“, „Pranašo sodas“ ir autoriaus nespėtos parašyti dalies „Pranašo mirtis“ trilogiją, atverdamas šių dienų mūsų visuomenės ydas. Spektakliui pjesė parašė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, šiais metais apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Apie tai, ką koduoja spektaklio pavadinimas ir kuo jis yra aktualus bei išskirtinis, pokalbis su režisieriumi P. Markevičiumi.
– Spektaklio „Vietiniai“ atsiradimo istoriją gaubia įdomios aplinkybių jungtys. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
– „Vietinių“ idėja kilo radijo teatro laidos „Bilietų nėra“ metu, išvykus į Kroatijoje vykusį festivalį. Ten teko klausytis vienos transliacijos, kurtos pagal K. Gibrano „Pranašą“. Tuo metu ji man priminė „būtinų inscenizuoti kūrinių“ lentyną, kurioje kaupiu įvairius kūrybinius pastebėjimus iš gyvenimo ir kuriais norėčiau pasidalinti – vieni tampa dovanomis, kiti spektakliais, instaliacijomis. Yra ir tokių, kurie niekada nepalieka tos lentynos, nuolat keisdami vietą joje, su vis atsinaujinančiais inspiracijos degimais. Tarp pastarųjų buvo ir „Pranašas“. Kroatijoje svečiavomės su radijo laida, kurta pagal Vilhelmo Storostos-Vydūno dramą, tad vienas pranašas sugrąžino mane prie kito. Nebegalėjau trukdyti šiam jausmui, traukiančiam pakeisti K. Gibrano poziciją turnyrinėje „lentynoje“ ir plaukdamas keltu iš festivalio pradėjau galvoti apie pranašą, K. Gibraną, prabočius, Vydūną ir tą nematomą tiltą, jungiantį šiuos du filosofus, kūrėjus, nešančius atsakymus į tuos kasdieniškus klausimus: kas mes? kur mes? iš kur mes? dėl ko mes? kodėl mes? kaip mes?
Būtent pastarasis klausimas – kaip mes? – mane kamavo ir kai išlipęs iš kelto sulaukiau teatro direktoriaus skambučio ir kvietimo drauge kurti spektaklį, „turnyrinė lentyna“ mintyse buvo aiški – K. Gibranas. Manau, kad gyvenime mus supančios būtent tokios aplinkybės egzistuoja ne veltui. Dažnai pagalvoju, kodėl būtent tą žmogų lydi tam tikri, tarsi užkoduoti, įvykiai. Kodėl vienas nuolat gyvena kančioje, o kitas ją mato tik naujienų puslapiuose? Kodėl vienam nuolat byra trupiniai, o kitas tik ir tegalvoja, kur tų trupinių radus? Kodėl vieni žingsniuojame džiaugsmingai, o kiti nepaleidžiame amžino rūpesčio? Yra sakančių, jog tai priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Bet aplinkybės, kuriose tas gyvenimas vyksta, ne visuomet priklauso nuo tavęs – gimimo, pirmos meilės, netekties ir mirties vietų nepasirinksi. Lygiai taip, manau, negali iki galo nuspėti veiksmų kuriant. Gali planuoti, dėlioti vienas kryptis, tačiau aplinka, kurioje esi, žinios, kurios tave pasiekia, aplink vykstantys įvykiai dažnai nuveda į aplinkybes, nepriklausiančias vien nuo tavęs. Tokių aplinkybių grandinę atseku ir šio spektaklio atsiradime. Jis tiesiog buvo reikalingas būtent šiuo mūsų visuomenės raidos etapu, o man teko tarsi tapti jungtuku, atsiduriant tarp K. Gibrano klausimo „kaip mes?“ ir artėjančio teatro sezono. Tada galvojau, kad Birutė (dramaturgė) žino atsakymus į tokius klausimus, ir dabar taip galvoju, todėl pasiūliau jai kartu pamintyti: kaip mes po K. Gibrano?
– Kuo Jums K. Gibrano kūryba atrodo aktuali šiandieniniame lietuviškame kontekste?
– K. Gibrano kūriniai „Pranašas“ ir „Pranašo sodas“ tapo inspiracija kūrybiniam spektaklio kolektyvui sukurti sąlyginę trečiąją dalį rašytojo pradėtai linijai. Apie trilogijos išpildymą galvojo ir pats autorius, tačiau trečiosios dalies „Pranašo mirtis“ jis nespėjo parašyti. Skaitydami pirmąsias dalis galvojome, kokiame kontekste jo mintys skamba šiandien, kokios rankos varto autoriaus darbus, apsuptos tiek humanizmo, tiek politinių iššūkių, kurių šiandien nestokoja pasaulis, Lietuva, norinti neatsilikti nuo pirmaujančiųjų, taip pat. Tad ir kėlėme klausimą sau, kaip atrodytų trečioji dalis „Pranašo mirtis“ šiandien. Taip atsirado spektaklio bendruomenė „Vietiniai“, lygiai tokia pat, kaip ir mes, laukiantys pranašo ir tikintys, kad jam pasirodžius mūsų gyvenimai pasikeis.
Manau, jog mūsų dvasia, lygiai kaip ir kūnas, nuolat patiria įvairių sužeidimų, nubrozdinimų, traumų, prisitrina pūslių. Kūną nešame į ligoninę, o dvasiai gali padėti pasveikti literatūra. Toks yra K. Gibrano „Pranašas“. Galbūt naivu kalbėti, jog mūsų dvasią lydi amžinosios žaizdos, nepakeičiama žemiškoji prigimtis, nuolat išbandanti mūsų žmogiškumą savanaudiškumu, aklumu, agresija… Tačiau tikiu, jei tokios mūsų ydos yra amžinos, tuomet ir suteikti šiai pusei atsvarą yra amžina užduotis.
– Jūsų kūrybiniai darbai panašūs yra tam tikrus tyrimus, eksperimentus. Regis, ypatingai mėgstate juose tyrinėti vieno žmogaus ir visuomenės santykį. Kokias išvadas pavyko prieiti?
– Taip, tokie tyrimai vyksta, tačiau negalėčiau pasakyti, jog visuose darbuose jie užima pleištines vietas idėjų veržimosi prasme. Prie tokių priskirčiau R. Granausko „Jaučio aukojimo“ inscenizaciją, vėliau šia kryptimi sekė spektaklio pagal F. Dürrenmatto „Fizikus“ pastatymas, na, ir dabar kuriamas spektaklis „Vietiniai“. Apie tai, kokiose bendruomenėse gyvename ir ką reiškia jose apskritai išgyventi. Man įdomu stebėti, kaip su kiekvienu darbu plečiasi bendruomenės žmogiškumo suvokimo ribos ir kas vyksta su tuose paribiuose atsidūrusiu individu. Išvados labai liūdnos, bet tuo pačiu ir įkvepiančios – viskas prasideda nuo mūsų pačių pasirinkimų ir sprendimų. Tokias išvadas dažnai esame linkę slėpti, kaltindami kitus ar tikėdami, jog kažkas kitas gali nuspręsti, kaip geriausia gyventi.
Julijos Kazancevaitės nuotr.
– Spektaklyje dėmesio centre atsiduria paprasti žmonės, o ne lyderiai. Kuo Jums paprasto žmogaus būtis atrodo įdomesnė?
– Kurdami „Vietinius“ lyderių atsisakėme sąmoningai. Personažus, nuo kurių mūsų istorijoje priklauso bendruomenės likimas, paliekame užribyje, taip rinkdamiesi nagrinėti likusius tarp sprendimų, įtikėjusius jais, ar besipriešinančius. Pasaulį savo įpročiais ir pasirinkimais keičia masės. Jei jos sąmoningos, tuomet vyksta tobulėjimas ir joks sprendimas „iš viršaus“ to nepakeis. Tačiau jei masė nesusikalba tarpusavyje ir tampa padrika, tuomet vadovams ji tampa puikiu įrankiu valdyti ir pildyti savo užgaidas. Tad man įdomu, kodėl mes leidžiamės valdomi, kontroliuojami, stumdomi?
– Ar, Jūsų nuomone, šiandien reikalingi herojai, išgelbėsiantys mus?
– Herojais esame kiekvienas, tik nežinome kokiame žingsnyje ir kam jais tampame. Kasdien sutinku herojų mažose gyvenimiškų situacijų pergalėse, tai skatina dirbti, tobulėti ir nepasiduoti sunkiais momentais. Didžiųjų herojų, tikiu, yra visuomet, kurie laukia momento, kada bus reikalingi.
– O ar teatras gali būti pranašu?
– Žiūrint, ką reikia pranešti. Teatras dažnai analizuoja dabarties būklę ir jo užduotis nėra iškelti pranašiškas mintis, numatyti ateitį, ar duoti atsakymus. Veikiau teatras yra ramybės drumstimo vieta gyvenantiems patogiai ir nusiraminimo vieta ieškantiems. Spektakliai, kuriuos kuriu kol kas yra labai skirtingi tiek savo forma, tiek idėjomis, erdvės ir technologijų įveiksminimu. Taip pat sau patvirtinu, kad jis gali būti visoks, jei yra gyvas, jaudinantis, įtraukiantis. Manau, kad teatras signalizuoja apie būtį, kokioje esame tam tikru momentu ir palieka erdvę žiūrovui mąstyti, ką daryti, jei jis nori tokią būtį keisti.
– Kaip vertinate šiandienos lietuvišką teatrą?
– Seniai buvau spektaklyje, iš kurio būčiau išėjęs nusivylęs. Gal čia sėkmės dalykas. Džiaugiuosi darbais, kuriuos turiu galimybę pamatyti, ypač jaunųjų kūrėjų ir grupių darbais, drąsiais ėjimais išbandant formas, žiūrovą. Teatras yra savo vietoje, su plačiu diapazonu įvairiems skoniams.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte spektaklio kūrybiniame procese? Nacionaliniame Kauno dramos teatre spektaklį statote pirmą kartą.
– Taip, šiame teatre dirbu pirmą kartą. Man viskas čia nauja – darbas su cechais, vaidybinės erdvės pažinimas, su aktoriais taip pat susitikau pirmą kartą, dabar ir gyvenu Kaune, tad turiu daug geografinių iššūkių… Man šis spektaklis yra „klasiškiausias“ iš visų kol kas kurtų, tad man tai ir yra išskirtinė forma.
– Kokiems žiūrovams skiriamas spektaklis?
– Spektaklis artimas naratyviniam, pasakojamajam, verbatim teatrui, tad yra skirtas mėgstantiems istorijas.
– Ką norėtumėte jiems palinkėti?
– Visada linkiu geros sėkmės!
„Vietinių“ kūrybinė komanda: režisierius Paulius Markevičius, scenografijos ir kostiumų dailininkė Bartė Liagaitė, kompozitorius Andrius Šiurys, aktoriai Jūratė Onaitytė, Algirdas Pintukas, Eugenija Bendoriūtė, Artūras Sužiedėlis, Goda Petkutė ir Andrius Gaučas.
Premjera – birželio 1, 2, ir 7 d., NKDT Mažojoje scenoje.
Parengė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
