Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Šiuolaikinio Baltijos šalių teatro panorama: kas mus jungia?

Praėjusią savaitę Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau antrąją kartą vyko trijų Baltijos šalių teatrų festivalis. Tradiciją rodyti išskirtinai nacionalinės dramaturgijos spektaklius jau kuris laikas keičia tos šalies, kurioje vyksta festivalis, įdomiausių pastatymų panorama, tačiau nacionalinės dramaturgijos klausimas išlieka vienu svarbiausiu teatro specialistų ir praktikų diskusijoje.

Prioritetų panašumai

Šiųmečio festivalio šūkis – „Mus jungia teatras!“ labai tiko kiekvienos šalies teatro panoramą, dramaturgijos klausimus ir problemas keliančioms diskusijoms. Jų buvo trys – po vieną kiekvienai šaliai. Susitikimuose dalyvavo ir pranešimus skaitė teatro kritikai, dramaturgai praktikai, teatrologai iš Latvijos ir Estijos. Iš viso delegacijas sudarė 19 teatro profesionalų, kurie pamatė vienuolika skirtingų festivalio programos spektaklių.

Festivalio diskusijas moderavo Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos ir Menotyros katedros specialistai. Lietuvos teatro pristatymui skirtoje konferencijoje pranešimus skaitė teatro kritikai Kristina Steiblyte ir Andrius Jevsejevas.

Taip jau sutapo, kad delegacijos pamatė latvių kūrėjų dueto – dramaturgo Jānis Balodis ir režisieriaus Valters Sīlis spektaklį „Miškinis“, rodomą Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuomet diskusijos moderatorius Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis svečių iš Latvijos paklausė, kokį įspūdį paliko šis spektaklis – latviško ar lietuviško, šie nedvejodami pripažino, kad latviško. Beje, šis spektaklis tiek tema, tiek išpildymu buvo labai teigiamai priimtas ir Estijos teatralų. Kodėl? Veikiausiai svarbi ne tik bendra istorija, bet ir teatro kalba – tiek šiuolaikinis Estijos ir Latvijos teatras (negalima išskirti ir Lietuvos) orientuojasi į šalies istoriją, ateitį, politinę situaciją, socialinius reiškinius.

Vakuumas – tik laikinas

Pačioje pirmojoje diskusijoje, skirtoje Estijai, doc. dr. Edgaras Klivis, pastebėjo estiškos dramaturgijos vakuumą  Lietuvos teatruose: „Gaila, bet Lietuvoje nėra statomi estų autoriai, nors Estija gali pasigirti gera dramaturgijos mokykla.“ Bet yra vilties, kad padėtis pasikeis. Estijos teatro agentūros atstovės Kirsten Siimo teigimu, jau vykdomas projektas, kuris leis šiuolaikines estų dramaturgų pjeses versti į lietuvių kalbą. Tuo tarpu Estijos atstovai pasidžiaugė, kad nuo šį pavasarį Talino miesto teatre įvykusios premjeros, jų publikai rodomas spektaklis apie šiuolaikinio žmogaus migracijoje išgyvenamas problemas pagal mūsų autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ (est. Väljaheitmine ehk Ühe õuna kroonika). Beje, šis kūrinys 2014 m. pastatytas ir Rygos Dailės teatre Latvijoje. Štai ir jungtis: tiek estams, tiek latviams ir lietuviams artima ši tema ir socialinė tikrovė.

Kalbant apie bendradarbiavimą su latvių menininkais derėtų prisiminti ir vieną garsiausių Latvijos režisierę Marą Kimelę, kuri režisavo spektaklius net keletoje Lietuvos teatrų, taip pat legendinį pantomimos trupės įkūrėją Modrį Tenisoną, ir kitus. Visai neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesės „Gyvūnas“( Ku kū) premjera.
Kalbant apie ateitį, žinoma, kad artimiausiu laiku, 2017-2018 m. sezone Nacionalinaime Kauno dramos teatre sulauksime žinomo jaunosios kartos latvių režisieriaus Vladislavs Nastavševs pastatymo. Taip pat vedamos derybos su Europinio garso latvių režisieriumi Alviu Hermaniu. Jo atvykimo laukiama 2020 metais.

Jaunųjų kelias į sceną

Jauno dramaturgo padėtį Latvijoje taikliai pristatė Latvijos dramaturgų gildijos atstovė Anna Zvaigzne – neretai dramaturgijos studijas baigusį kūrėją (Latvija gali pasigirti turintį tokią studijų programą, ko nėra Lietuvoje) palaiko ir įkvepia tik viltis, kad kas nors jo pjesę pastatys. Tačiau viltis gali likti viltimi, mat teatrai ir režisieriai nelabai pasitiki jaunais, niekam nežinomais kūrėjais. Ta pati situacija Estijoje ir Lietuvoje. Norint palaikyti šiuolaikinę nacionalinę dramaturgiją, visose šalyse vyksta įvairūs dramaturgijos konkursai. („10 minučių šlovės“, „36 valandos” Latvijoje, nacionalinis dramaturgijos konkursas „Versmė“ Lietuvoje).

Dramaturgas praktikas Paavo Piik iš Estijos pastebėjo, kad netgi paskelbus dvidešimt geriausių Estijos šiuolaikinės dramaturgijos autorių, paprastai premjera džiaugiasi vos vienas iš jų. Tačiau ne viskas taip tragiška – neretai dramaturgai ir režisieriai bendradarbiauja, vieni kitus atranda dar studijuodami. Ši tendencija būdinga visoms trims šalims. Lietuvoje puikiai žinomos dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir režisieriaus Oskaro Koršunovo, dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus ir Klaipėdos jaunimo teatro režisieriaus Valentino Masalskio tandemas.

Neretai šiuolaikinės dramaturgijos pastatymai rampos šviesą išvysta nevalstybiniuose teatruose. Andriaus Jevsejevas, apžvelgęs nacionalinės dramaturgijos padėtį valstybiniuose mūsų šalies teatruose, pateikė tai įrodančių faktų: vos vienas du grynos nacionalinės dramaturgijos spektakliai. Panaši statistika Latvijoje ir Estijoje. Nepaisant to teatro kritikės Ievos Rodina nuomone, penkios įdomiausios paskutinio sezono premjeros buvo būtent nacionalinės dramaturgijos – iš penkių net keturios įvyko nepriklausomuose teatruose. Kristina Steiblytė taip pat šiuolaikinio Lietuvos teatro pavyzdžiais pasirinko nepriklausomų trupių pastatymus ( trupės iš Klaipėdos „459“ spektaklį  „Meile, don’t stop“  ( jis rodytas festivalyje), režisierės Karolinos Žernytės Pojūčių teatro spektaklį „Akmuo. Vanduo. Geluonis“,  operą „Geros dienos!“ (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė ), šiuolaikinio šokio trupės iš Klaipėdos „Padi Dapi Fish“ performansą „Dior ir Moscow“, taip pat jų  šokio spektaklį-ekskursiją „Keliaujančios bažnyčios“ bei kolektyvą „Stage Strangers“ (Paulius Tamolė, Mantas Stabačinskas, Sigita Ivaškaitė).

Naujo proveržio laukiama Estijoje, kur įgyvendinamas valstybės finansuojamas projektas, skirtas Estijos nepriklausomybės minėjimo 100-mečio programai. Tuo tikslu didieji teatrai pasirašė sutartį bendriems projektas, o jų pasekoje gims net dešimt naujų pjesių.

Sektini pavyzdžiai

Pabaigai dar kartą apie jungtis. Iš savo kaimynų estų galėtume pasisemti politinio teatro – geriausias to pavyzdys garsusis „NO99“ teatras, iniciavęs netgi politines akcijas ir virtęs politine partija. Estų publikai neblogai žinoma, kad teatre sprendžiami pakankamai svarbūs ir sudėtingi klausimai, o pas mus vyksta tik pavieniai pasirodymai. Iš latvių mes perėmėme istorinio/dokumentinio teatro modelį, kuomet pirmiausia atliekamas tyrimas, renkami faktai, o tik po to sukuriama pjesė. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanės Jurgitos Staniškytės už tai reikia dėkoti būtent Valters Sīlis Silis ir Jānis Balodis, kurie Lietuvoje debiutavo spektakliu „Barikados“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Na, o ką daryti, kad nacionalinė dramaturgija rastų deramą vietą teatruose – tiek valstybiniuose, tiek nepriklausomuose, vertėtų įsiklausyti į svečio iš Estijos Paavo Piik siūlymą į kultūros biudžetą įtraukti bent poros nacionalinės dramaturgijos pastatymų finansavimo eilutę. Tačiau jau dabar trijų šalių tendencijos, sėkmingi šiuolaikinės dramaturgijos pavydžiai suponuoja, kad bręsta reiškinys – Baltijos šalių teatras.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

“Kauno diena” 2016 11 25

Donato Stankevičiaus nuotraukos

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Skip to content