Sezonas, skirtas prieinamumo didinimui
99-asis Nacionalinio Kauno dramos teatro sezonas išsiskiria ne tik premjeromis, kūrėjais, trupės aktorių pristatymu, tačiau ir prieinamumo didinimu. Per šį sezoną parengta dešimt spektaklių kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, iš jų – dvi naujausios premjeros – J. Sobolio „Getas“ bei F. Diurenmato „Senos damos vizitas“. Rudenį spektaklis „Balta drobulė“ pagal A. Škėmos romaną „Balta drobulė“ sulaukė žiūrovų su regos negalia – rodytas su garsiniu vaizdavimu. Žiūrovai su vežimėliais Didžiojoje scenoje laukiami kasdien.
Dar turime erdvės tobulėjimui ir mokymuisi –gruodžio mėnesį Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykę Kaunas 2022 Auditorijų plėtros programos mokymai, skirti prieinamumo kultūros organizacijose didinimui, paskatino dar labiau įsiklausyti ir įsigilinti į poreikius. O tuo tarpu malonu pasidalinti Kauno menininkų vaizdo siužetu ir žurnalisto Alvydo Valento straipsniu.
Girdėti vaizdą, matyti žodį – audiovizualinio vertimo dabartis ir perspektyvos
Spalio mėnesį akliesiems kino teatruose parodyti du filmai su garsiniu vaizdavimu. Lapkričio viduryje Nacionalinis Kauno dramos teatras juos pakvietė į spektaklį „Balta drobulė“ pagal visiems gerai žinomą to paties pavadinimo Antano Škėmos knygą. Daugiau filmų su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems šiais metais pamatė ir kurtieji. LR Seime jau įregistruotas Nacionalinio Lietuvos radijo ir televizijos įstatymo pakeitimas, įpareigojantis Nacionalinį transliuotoją tam tikrą savo kuriamo turinio dalį pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms. Tai paskatino plačiau pasidomėti garsinio vaizdavimo, vertimo į gestų kalbą ir subtitravimo kurtiesiems ir neprigirdintiems dabartimi ir ateitimi.
Lyderis – Kauno dramos teatras
Nacionalinis Kauno dramos teatras – ne pirmasis, pakvietęs regėjimo ir klausos negalią turinčius žmones į jiems pritaikytus spektaklius, bet per pastaruosius keletą metų jis pelnytai gali būti vadinamas akliesiems ir kurtiesiems draugiškiausiu teatru. „Apie audiovizualinį vertimą sužinojome iš Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojos Lauros Niedzviegienės, – pasakoja šio teatro atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Garnytė-Jadkauskienė. – 2015 m. parodėme pirmą spektaklį su garsiniu vaizdavimu suaugusiesiems, o gruodžio mėnesį – ir vaikams. 2016 m. vasario mėnesį į spektaklį su vertimu į gestų kalbą pakvietėme klausos negalią turinčius žmones. Nuo to laiko prasidėjo intensyvus mūsų teatro bendradarbiavimas su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), Kauno kurčiųjų organizacijomis, Kauno gestų kalbos centru.“ Per kelerius metus spektakliai su garsiniu vaizdavimu tarp aklųjų ir silpnaregių sulaukė didelio populiarumo. Jų žiūrėti atvykstama iš visos Lietuvos: spektaklį „Aš Moljeras“ reikėjo rodyti net du kartus ir kiekvienąkart jį žiūrėjo daugiau kaip 200 žmonių. „Balta drobulė“ rodyta vieną kartą, ją irgi žiūrėjo per 200 aklųjų ir jų asistentų. „Susidomėjimas teatro menu tarp aklųjų ir silpnaregių akivaizdžiai auga, nebesutelpame jau ir į sales, – sako LASS respublikinio centro kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnienė. Į spektaklius, pritaikytus klausos negalią turintiems žmonėms, susirenka mažiau žiūrovų, bet vien todėl, kad teatras juos rodo dažniau, bent kartą per mėnesį. Anot J. Garnytės-Jadkauskienės, ir vieni, ir kiti žiūrovai jiems skirtus spektaklius labai vertina, todėl, jeigu tik bus poreikis, teatras juos rodys ir ateityje. Pašnekovė prisimena, kad pirmąjį spektaklį į gestų kalbą vertė bene keturi vertėjai. Buvo reikalingas specialus apšvietimas, kad žiūrovai rodomus gestus galėtų matyti. Tapo aišku, kad toks spektaklių pateikimo būdas pernelyg brangus, reikalaujantis daug žmogiškųjų resursų. „Pasaulyje plačiai taikomas spektaklių surtitravimas, šiuo keliu nusprendėme eiti ir mes. Pasitelkęs privačias lėšas teatras įsigijo reikalingą įrangą. Virš scenos kabinami ekranai, kuriuose surtitrai ir rodomi.“
Daugėja, bet lėtai
Produktų su garsiniu vaizdavimu Lietuvoje daugėja. Didesnė ir jų žanrinė įvairovė. Po truputį atsiranda ir televizijoje. „Su nacionaliniu transliuotoju ateinančiais metais planuojame parodyti akliesiems pritaikytą didesnės apimties kūrinį“, – sako audiovizualinio vertimo Lietuvoje pradininkė daktarė Laura Niedzviegienė. Ji pastebi, kad šalyje nėra nė vieno etatinio darbuotojo, kuris tiesiogiai užsiimtų garsiniu vaizdavimu. Jeigu būtų tegu ir nedidelė, bet nuolat dirbanti komanda, poslinkių sulauktume daug greičiau. Kultūros produktams su garsiniu vaizdavimu parengti dažnai reikia papildomų lėšų, o kalbant apie televiziją – techninių galimybių. Bet ne viskas ir ne visada sprendžiama vien pinigais. „Šalies ekonominė situacija, žmonių pragyvenimo lygis – dar ne rodiklis, – sako L. Niedzviegienė. – Turime sektiną pavyzdį Lenkijoje. Garsinis vaizdavimas randa palankią dirvą ne tik gretimos šalies televizijoje, bet ir teatruose, muziejuose.“ Jos kolegė Audiovizualinio vertimo studijų programos dėstytoja Jurgita Astrauskienė pastebi, kad daugumoje Europos valstybių jau nebediskutuojama, reikalingas garsinis vaizdavimas ir vertimas į gestų kalbą, ar nereikalingas – jo būtinumą daugelis valstybių yra reglamentavusios įstatymu. „Įvairiose šalyse skiriasi regos ir klausos negalią turintiems žmonėms pritaikyto televizijos turinio dalis, – sako J.Astrauskienė, – bet vidurkis yra maždaug 10 proc. akliesiems ir silpnaregiams ir 20–30 proc. – turintiesiems klausos negalią. Kai kur reikalaujama, kad nacionalinio transliuotojo kuriamas televizijos turinys būtų subtitruojamas visu šimtu procentų.“ Pasak J.Astrauskienės, kol kas nacionalinėje televizijoje yra tik vienas filmas su garsiniu vertimu – A. Žebriūno „Gražuolė“, kurio garsinį vaizdavimą neatlygintinai atliko docentė L. Niedzviegienė su studentų komanda. Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ pernai parodyti 5 filmai su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiems, šiais metais jų jau dvigubai daugiau. Festivalis ėmėsi iniciatyvos ir į kino teatrą pakvietė akluosius ir silpnaregius, kurie galėjo mėgautis išskirtiniu, paties režisieriaus Mindaugo Survilos kurtu garsiniu vaizdavimu dokumentiniam filmui „Sengirė“. Iš visuomenės iniciatyva yra, reikia tik kultūros valdininkų, įstatymų leidėjų dėmesio.
Skaityti visą www.lrytas.lt
Donato Stankevičiaus nuotraukos
