Nacionalinis Kauno dramos teatras

Sezoną pradedame su nauju akcentu darbuotojų aprangoje – dizainerės Kristinos Kalinauskaitės kurtais aksesuarais

Pirmosios premjeros proga Nacionalinio Kauno dramos teatro žiūrovų aptarnavimo skyriaus personalas publiką pasitiks pasipuošęs „Kristi Andress“ mados namų įkūrėjos ir dizainerės Kristinos Kalinauskaitės autoriniais aksesuarais. Dizainerė dalijasi savo įžvalgomis apie teatro aprangos kodą, artimą ryšį su teatru bei pristato teatro personalo aksesuarų idėją.

Kaip kilo mintis sukurti aksesuarą teatro darbuotojams? Kuo Jums svarbus šis bendradarbiavimas su teatru?

Su Nacionaliniu Kauno dramos teatru turiu stiprų ryšį, aš jame labai dažnai lankausi, seku visas naujienas, semiuosi įkvėpimo, todėl šis bendradarbiavimas man ypatingai svarbus. Džiaugiuosi, kad priėjome iki šios finišo tiesiosios ir radome būdą, kaip vizualiai maža detale išskirti personalą. Sukūriau dviejų tipo aksesuarus: apykaklę ir siaurą skarelę bei pasiūliau kelis skirtingus jų ryšėjimo būdus, taip palikdama vietos individualiai saviraiškai – kiekvienas turės galimybę pateikti save skirtingai. Atrodo, nedideliuose aksesuaruose sutalpinome visą teatro istoriją, kurią pasakojame per skirtingų laiku teatre sukurtų spektaklių plakatų grafiką. Manau, kad tai, ką mes padarėme, yra minimalus, bet tuo pačiu ir labai ryškus įspūdis – personalą pastebės tikrai kiekvienas.

Kokių aprangos etiketo taisyklių reikėtų paisyti einant į teatrą? Ar žiūrovai turėtų vadovautis nuostata, kad einant į teatrą reikia pasirinkti proginę aprangą? Ar, vis dėlto, manote, kad laisvėjant aprangos reikalavimams, galima rinktis ne vien juodą kostiumą ir tamsią kokteilinę suknelę?

Svarbiausia vadovautis taisykle, kad apranga, pirmiausia, yra pagarba. Mes savo įvaizdžiu išreiškiame pagarbą aplinkai, kurioje esame. Teatras yra iškili institucija, į kurią mes ateiname pasižiūrėti kūrybos, tikimės gauti dvasinio pakylėjimo, todėl teatras, iš esmės, yra šventė kiekvienam žmogui, tad ir apranga turėtų būti puošni ar bent jau išsiskirti nuo to, kaip mes save traktuojame kasdien. Vėlgi, tai priklauso nuo to, į kokio pobūdžio spektaklį mes einame. Jeigu tai yra premjera, vakarinis aprangos kodas būtų teisingas pasirinkimas. Bet kalbant apie vakarinį drabužį, šiandien jis yra labai išlaisvėjęs, tad vietoje ilgos vakarinės suknelės moteriai puikiai tiks ir kokteilinė ar dviejų/trijų dalių kostiumėlis, o vyrui vietoje smokingo, kostiumas. Į įprastą spektaklį galima rinktis tiesiog švarką, kuris viską sudėlioja į savas vietas. Švarkas prideda elegancijos, net jei po juo dėvimi polo marškinėliai ar jei neryšimas kaklaraištis, vyras vis tiek atrodo pasitempęs. Moters atveju visuomet puošniai atrodo suknelė, bet šiai dienai pats geriausias ir saugiausias pasirinkimas – kostiumas.

Dizainerė Kristina Kalinauskaitė.  Nerijus ir Greta nuotr.

Ar aprangos etiketo teatre turėtų laikytis ir vaikai?

Tikrai taip, nes vaikas taip pat yra svečias. Ar jis eitų į vaikų žaidimų aikštelę parke, ar į vestuves, mes vis tiek turime atsižvelgti į tai, kad jis turi reprezentuoti šeimą, kurios dalimi yra. Manau, kad nuo mažens turime mokyti, kaip atskirti aprangą pagal aplinką – tai turime diegti nuo pat pradžių. Teatras yra iškilus kūrybos pažinimas vaikui, į kurį reikia eiti iškiliai.

Ar pritartumėte minčiai, jog teatro vidaus taisyklėse derėtų nurodyti aprangos kodą, kad būtų išvengta pernelyg didelio kontrasto?

Dažnai sulaukiu klausimų ir labai daug pasimetimo dėl tarptautinių dress kodų. Atrodo, kad mes turime išmanyti, kokį aprangos kodą pasirinkti ir kaip turėtume save reprezentuoti – tai intelekto dalykas, bet daugeliui žmonių tai vis dar kelia stresą. Viena vertus, būtų tikslinga nurodyti, kita vertus, mes turėtume paieškoti lanksčių būdų tam nurodymui ir turbūt ne tarptautiniais žodžiais, o tiesiog lietuviškai aprašyti, ko tikimasi iš svečių.

Kokią aprangą siūlytumėte pasirinkti asmenims, neturintiems galimybės einant į teatrą persirengti po darbo?

Net jeigu darbo aplinkoje vyrauja casual stilius ir jums įprasta kasdienoje keliauti su džinsais, tą dieną geriau pasirinkite tamsiai mėlynus lygius džinsus, marškinėlius keiskite klasikiniais marškiniais, džemperį – klasikiniu lengvu švarku ir viskas atrodys puikiai. Moteriai gali būti taikomas toks pats derinimo būdas arba rinkitės vienspalvę ar labai minimalistinio rašto suknelę.

Naujos aprangos detalės. S. Baturos nuotraukos

Kaip manote, kokią aprangą reikėtų pasirinkti einant į spektaklius, kurie rodomi netradicinėse erdvėse?

Pirmiausia, reikėtų galvoti apie pačią erdvę: jei tai yra lauko renginys, tai rengiamės atsižvelgdami į orą, į aplinką. Pats geriausias sprendimo būdas – išsikelti aukštesnę kartelę nei įprastai pasirinktum tai aplinkai. Reikia galvoti, kad jeigu čia lankyčiausi įprastai, atrodyčiau taip, bet kadangi vyksta spektaklis, aš turiu truputėlį savo įvaizdžio kartelę pakelti.

Norime pasidžiaugti, kad esate dažna viešnia Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ir tuo pačiu pasiteirauti, ar pastebite kokius nors skirtumus skirtingų miestų teatrų lankytojų aprangose? Galbūt skiriasi kuri viena esminė aprangos detalė, o galbūt teatrui pasirinkta apranga nesiskiria beveik niekuo?

Iš tikrųjų, lankydamasi premjerose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir pagrindiniuose teatruose, labai džiaugiuosi. Visą laiką manęs klausia, iš kur mados namuose yra tokių elegantiškų klientų ir kur jie visi slepiasi, nes mieste jų nepamatysi. Visuomet atsakau, jei norite pamatyti labai elegantiškai atrodančių žmonių, eikite į didžiųjų teatrų premjeras ir suprasite, kad elegancijos Lietuvoje nestinga, – žmonės tikrai apgalvoja, kaip save reprezentuoti – iš to labai daug įkvėpimo gali pasisemti kūrybingi žmonės. Bet tikrai jaučiamas didžiulis skirtumas lankantis komerciniame teatre. Nesu didelė jų gerbėja, bet, vienaip ar kitaip, teko susidurti. Mano nuomone, komercinio teatro lankytojai atrodo prastai, todėl jaučiamas didžiulis skirtumas tarp didžiųjų miestų teatrų, kurie reprezentuoja mūsų šalį, ir tarp mažųjų – ta atskirtis yra labai didelė.

Naujos aprangos detalės.  S. Baturos nuotraukos

Viename iš savo interviu minėjote, kad „kiekvienam akcentui reikia nutylėjimo, […] poilsio akiai“, todėl įdomu, ar ir teatro darbuotojams kuriamoje aprangos detalėje dominuos kuklus, minimalistinio rašto, bet savotiškas dizainas?

Tai neveikia aksesuaruose. Jeigu bendrame įvaizdyje turime absoliučią „tylą“ nuo galvos iki kojų, tuomet išskirtinumą turime atskleisti per aksesuarą. Jis yra viso įvaizdžio akcentas, todėl turi būti ryškus. Ta „vyšnia ant torto“ personalo aprangoje ir bus šis aksesuaras, kuris juos kartu ir suvienys, ir išskirs.

Paskutinis klausimas būtų – kas Jus labiausiai motyvuoja tęsti darbą šioje srityje, vis ieškoti naujovių, kurti?

Mane labiausiai motyvuoja žinojimas, kad tai, ką darau, yra ne veltui, ir kad tai labai daug duoda žmonėms. Karjeros pradžioje išgyvenau krizę ir galvojau, kad mano sritis yra nereikšminga visuomenei, nes nesu gydytoja, negelbėju Afrikos vaikų ir nedarau nieko tokio labai didingo, bet paskui supratau, kad, iš esmės, aš dovanoju gebėjimą žmonėms jaustis geriausiai kaip įmanoma savo kailyje ir kad kai žmogus jaučiasi geriausioje įmanomoje savo versijoje, tuomet jis gali siekti savo užsibrėžtų tikslų, gali tobulėti. Mano credo yra augti – per savęs auginimą savo kūryba galiu auginti kitus ir tikiuosi, kad galbūt kuris nors iš mano klientų, būdami geriausia savo versija, parašys knygą, taps prezidente/prezidentu ar apgins mokslinę disertaciją. Per tai aš realizuoju save. Man itin svarbus dvasinis tobulėjimas, aš labai tikiu energetiniais dalykais, todėl mes dažnai sakome, kad turime ne tik mados namus, bet ir tarsi savotišką bažnyčią, kurioje kiekvienas pasijaučia šį tą gavęs. Tad mano išraiška yra per drabužį, bet ne paviršutiniška, o gilumine prasme.

Kalbėjosi Kamilė Daujotytė

Naujos aprangos detalės.  S. Baturos nuotraukos 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content