Sėkme ir kūrybos rūpesčiais teatralai dalijasi ir užkulisiuose

Jubiliejinio, 100-ojo, sezono laukiantys NKDT darbuotojai mintimis grįžta į kūrybinio kelio pradžią arba audžia naujo sezono viltis.

 Debiutas: jaunasis aktorius Andrius Alešiūnas

Teatre pirmąjį sezoną pradeda šį pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs aktorius kaunietis Andrius Alešiūnas. Tiesa, įsibėgėjus sezonui, prie jo prisijungs ir likę kurso draugai – artistiški, dainuojantys ir šokantys Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtiniai, įnešiantys į trupę naujos kūrybinės jėgos. Turbūt likimo nuspręsta, kad šiam jaunam kūrėjui atsiveria visos galimybės gimtajame mieste, kuriame jis pradėjo kelią į teatro pasaulį „Aušros“ gimnazijoje vykusiose režisierės Neries Akelaitienės teatro pamokose. Vaikinas baigė fortepijono specialybę Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje, sportavo, dainavo chore ir solo, grojo būgnais, o atsiradus teatrui, suprato, kad šioje specialybėje galima išnaudoti visas įgytas žinias.

Kartu su bendrakurse Aiste Zabotkaite Andrius repetuoja sezono premjeroje „Sombras“ pas režisierių Gintarą Varną. 23-ejių metų aktorius sako, kad dabar išgyvena puikų laiką. „Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai ir spektakliai man buvo žinomi – lankiausi juose vyresnėse klasėse ir studijų metais. „Biografija: vaidinimas“ yra vienas geriausių mano matytų spektaklių. Man garbė būti scenoje su Dainiumi Svobonu, Jūrate Onaityte, Liubomiru Laucevičiumi, Vytautu Anužiu ir kitais. Repetuodamas vieną sceną, turiu galimybę stebėti Anužio monologą ir klausytis režisieriaus jam sakomų pastabų. Tai yra geriausia mokykla – matyti kaip dirba profesionalai. Bet kurioje profesijoje reikia pabūti šalia profesionalų, – žaisti futbolą ar pokerio partiją, kad suprastum, kaip tai reikia daryti“, – tvirtina jaunasis aktorius.

Andrius teatro scenoje – ne naujokas. Jis jau yra sukūręs vaidmenų profesionaliuose spektakliuose „Pasirinkimai“ pagal Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, kurį dar pirmame kurse režisavo Vidas Bareikis, „Voicekas“ (rež. Antanas Obcarskas) ir „Apsėdimas“ pagal F. Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“, kurį pastatė Povilas Makauskas.

„Kai „Voiceką“ rodėme šio teatro scenoje, jaučiau, kad viskas kitaip nei įprasta: jauku, suprantama. Netgi pagalvojau, kad būtų gera čia vaidinti. Ir tada sužinojau, kad esame kviečiami prisijungti prie Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės. Abu kurso vadovai mus labai palaikė. Daug žmonių, kuriais mes tikime, sakė, kad negalėjo nutikti geriau negu nutiko, – baigus akademiją gavome galimybę dirbti teatre, matyti, kaip dirba geriausi Lietuvos aktoriai. Kiti, baigę mokslus, laukia, kad pakviestų. Kažkoks natūralus tėkmės jausmas – baigei ir toliau mokaisi, dirbi. Džiaugiuosi, kad esu čia dabar. Šis sezonas teatrui šimtasis. Kiek čia kurta, kiek minčių, idėjų… Ir man tenka būti viso to dalimi“, – pakiliai sako A. Alešiūnas.

A. Alešiūnas. Modesto Endriuškos nuotrauka

Patirtys: grimuotoja Alina Nėniūtė

Teatro grimuotoja Alina Nėniūtė šį rudenį pradeda 45 sezoną. Tiesa, meistrė teatro kolektyvą buvo išgąsdinusi pareiškimu, kad rudenį ketina palikti teatrą, tačiau po pokalbio su direktoriumi E. Stanciku, įtikinta, kad dar labai reikalinga teatrui, persigalvojo.

Iš tiesų grimuotojos darbas labai atsakingas ir Alina Nėniūtė jaučia pareigą palikti stiprią pamainą. Moteris jau rami dėl jaunosios kolegės Valdonės Vaičaitytės – mergina ne tik gera specialistė, bet ir jaučia teatrą, jo žmones. Dar viena grimuotoja mokosi teatro grimo specifikos, tad Alinos priežiūra yra būtina. Specialistų kaita teatre dabar didelė, o juk ji pati su kolege Rima Jonaitiene išdirbo net 38 metus!

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinis grimuotojų darbas yra grimuoti aktorius, paruošti šukuosenas, perukus, juos uždėti, tačiau ši pareigybė reikalauja ir didelių psichologinių žinių. „Reikia žinoti, kada kalbėti, kada patylėti. Su vienais aktoriais galima prieš spektaklį bendrauti, kitų geriau nekalbinti. Pamenu prieš spektaklį „Mūsų brangioji Pamela“ grimavau Gražiną Balandytę ir nusprendžiau netrukdyti – nekalbinti, pasakydama keletą mandagių žodžių. Bet pamenu, po kokių dešimties minučių Gražina sako: „Tai tu ant manęs pyksti, Alina?“ Pasirodo, jai patinka, kai kalbina ir visai netrukdo. Netgi patys spektakliai lemia nuotaikas grimo kambaryje – jeigu komedija, grimo kambarys tiesiog ūžia, o per sudėtingus – priešingai, tvyro ramybė ir tyla. Per ilgus metus perpratau visus aktorius“, – sako teatro grimuotoja.

Paprašyta įvardinti įsimintiniausius spektaklius dėl jų sudėtingumo, grimo ypatumų, meistrė vardino ne vieną: „Tik atėjus į teatrą buvo Jono Jurašo „Barbora Radvilaitė“, kurio įvaizdį kūrė dailininkė Janina Malinauskaitė. Geras krikštas –„Amerika pirtyje“ su kuriuo išvažiavau į gastroles. Perukų daug ir juos reikėjo stipriai prisegti. Daug sudėtingų spektaklių: „Nora“, „Paskutinieji“, – tuomet buvo perukų ir šukuosenų spektaklių laikas. „Venecijos pirklyje“ vaidino 17 vyrų aktorių su perukais. Prisimenu G. Varno režisuotą „Gedulas tinka Elektrai“. Dažėme aktorių plaukus, buvo įdomūs grimai. Jaučiasi tarpsniai – tai daug perukų, tai režisieriai nori natūralių plaukų. Dabar daugiausia perukų naudojame spektaklyje „Aš – Moljeras“, dauguma jų siūta mano rankomis darbe ir netgi namuose. Praėjusį sezoną pirmą kartą teko susidurti su peruku, kurio plaukai – dredai. Jį segame Jūratei Onaitytei per spektaklį „Senos damos vizitas“. Gal dar ką netikėtą atrasiu šį sezoną?“ – svarsto teatro profesionalė.

Prasidėjus spektaklių generalinėms repeticijoms, Alina stebi aktorius galinėse parterio eilėse – privalo įsitikint, ar bendras vaizdas yra geras, o pačius spektaklius žiūri rečiau, nes jų matyta tiek daug, gal net per daug – norisi grynumo.

„Atėjus į teatrą buvo minimas Kauno dramos teatro 55-metis. Tai man buvo kažkoks stebuklas. Aktorė Monika Mironaitė, Kipro Petrausko žmona ir kitos legendos buvo labai pasipuošusios. Susirinko tiek žvaigždžių, kurias galėdavai pamatyti tik atvirukuose. Per savo darbo metus mačiau visą teatro garsenybių plejadą: Mackevičių, Raubaitę, Varnaitę, Barčą… Visų net neišvardinsiu. Tikiuosi, kad ir 100-asis sezonas bus įdomus ir kūrybingas – jeigu scenoje gimsta geras rezultatas, tai ir mums smagu dirbti. Viskas teatre kaip didelis siūlų kamuolys – jeigu scenos aikštelėje aktoriams sekasi, tai ir pas mus sekasi“, – vertina ilgametė teatro darbuotoja.

Grimuotoja Alina. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka

Atsidavimas: šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas

„Šviesa – spektaklio rūbas, kaip aš jį aprengsiu, taip jis atrodys“, – sako 38 metus teatro šviesų dailininku dirbantis Vladimiras Šerstabojevas. Per tuos metus, tiksliau dešimtmečius, apšvietimo technika labai pakito. Tiesa, nuo 1981, kai Vladimiras pradėjo dirbti šviesų bare, iki paskutinės rekonstrukcijos 2007-iaisiais, buvo naudojamas senutėlis pultas, prožektoriai. Dabar gi viskas nauja, modernu ir galimybės kitos.

Profesionalas įsitikinęs ir praktiškai patyręs, jog meninį apšvietimą galima sukurti ir minimaliomis priemonėmis. „Duok Vladui du prožektorius ir jis padarys apšvietimą!“. Toks posakis sklando režisierių tarpe. Ar tikrai šviesų meistrui užtenka 2 prožektorių? „Priklauso nuo veiksmo, vietos – svarbiausia išlaikyti spektaklio atmosferą. Dabar madinga pasikabinti pora šimtų prožektorių ir kurti efektą“, – šypteli V. Šerstabojevas.

Kalbant apie šią eiliniam žiūrovui mažai suprantamą profesiją, kyla ir kitas klausimas – ar šviesų dailininkas sprendžia, kokią šviesą kurti spektakliui savarankiškai? „Mano subjektyvia nuomone teatre savarankiškos kūrybos nelabai gali būti. Spektaklis yra režisieriaus mintis, ką jis nori įgyvendinti scenoje – kiti gi prisideda prie tos minties įgyvendinimo. Dėl to, kai jau yra dalis dekoracijų, mizanscenų, aš pirmiausia pažiūriu, kas vyksta scenoje, kad galėčiau sukurti apšvietimą, atitinkantį spektaklio emociją ir režisieriaus mintį. Spektaklio šviesa – elementas, kurio žiūrovas neturi vertinti: „O koks gražus apšvietimas!“. Žiūrovas turi matyti aktorių, ką jisai vaidina ir sekti režisieriaus mintį, o ne vizualinius efektus. Šviesą jis turi priimti pasąmonėje – sceninės šviesos tikslas yra paruošti žiūrovą tam, kas bus ar vyksta scenoje“, – vardina profesionalas.

Vladimiro Šerstabojevo darbo praktikoje – daugiau nei 100 skirtingų žanrų spektaklių. „Jeigu peržiūrėčiau spektaklių sąrašą, tai galėčiau pasakyti, koks apšvietimas buvo kiekviename iš jų“, – sako vyriškis ir priduria: „Myliu ir prisimenu visus spektaklius – kiekvieno kūrimo procesas yra skirtingas, nebūna, kad vienoda. Na, gal toks įsimintinesnis „Mūsų miestelis“ ir jo premjera Vilniuje 1982 – pirmąsias premjeras rodėme gastrolėse! Išsiskiria Gintaro Varno spektakliai – juose daug kūrybos. Širdžiai labai mielas spektaklis šeimai „Žydroji paukštė“,  manyčiau, kad Lietuvoje dar tokio spektaklio nėra“, – omeny turėdamas paties kurtas įspūdingas vaizdo instaliacijas ir šviesas užbaigia pašnekovas.

Paklaustas, kokiomis mintimis pradeda teatro šimtąjį sezoną, Vladimiras sako, jog reikia džiaugtis, kad teatras yra, gyvena, nežiūrit į visokius povandeninius akmenis: „Darau viską, kad jis gyvuotų. Buvo momentas, kada dirbome tik dviese su kolega Dmitrijumi Bojarinu ir atlaikėme galingą repertuarą, o buvo laikas, kai likau vienui vienas. Tuomet gastroliavome Paryžiuje, veikė „Sriubos teatras“, Didžiojoje scenoje buvo rodomas „Nusikaltimas ir bausmė“, kiti sudėtingi spektakliai. Žinojau, kad turiu padaryti viską, kad teatro spektakliai būtų rodomi.“

Šiandien Vladimiras Šerstabojevas vadovauja keturių apšvietėjų komandai ir šito kolektyvo nenorėtų keisti – visi gabūs, išmano darbą, susidoroja su ekstremaliomis sąlygomis stacionare ir išvykose. „Išvykę į kitą sceną, mes šviesų neišsivežame. Dekoracija scenoje ta pati, muzika skamba taip pat, o šviesas sukuriame iš naujo, nors laiko tam turime nedaug. Mes šimtajam sezonui esame pasiruošę“, – teigia šviesų meistras.

Vladimiras Šerstabojevas ir Gintaras Varnas

Jolantos Garnytės-Jadkauskienės tekstas

Publikuota „Kauno dienoje“ 2019 08 17