Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

To be continued...

Scenografas Arvydas Norvaišas: Kūrybinė komanda turi žiūrėti į vieną pusę

Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau šį vakarą pristatoma nauja premjera – Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime“ (rež. Valius Tertelis).

Aktoriai, režisieriai, scenografai, kostiumų dailininkai, apšvietėjai, scenos montuotojai… Visi šie žmonės kaskart vis iš naujo padeda sukurti nuostabų scenos reginį. Daugelio jų darbas vyksta už uždarų teatro dirbtuvių durų, tačiau jie įneša neatsiejamą indėlį į spektaklio sėkmę. Apie scenografijos subtilybes, iššūkius ir spektaklio „Mėnuo kaime“ gimimą pasakoja spektaklio scenografas Arvydas Norvaišas.

Un_ar-4

Gintauto Trimako nuotr.

 

Kodėl pasirinkote būtent scenografo kelią?

Aš mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o mūsų grupės vadovas Vincas Kisarauskas, kurį aš vadinu ne dėstytoju, o mokytoju (man tai skirtingos sąvokos), žiūrėdamas į mano nutapytus darbus, įžvelgė juose kažkokio monumentalumo, to, kas išeina iš tam tikrų tapybos suvokimo ribų. Tuomet jis man patarė pasidomėti scenografija ir teatro menu. Teatras mane visuomet žavėjo savo paslaptimi. Tuomet ėmiau labai daug domėtis teatru, dariau eskizus, tapiau, vartydavau mokytojo V. Kisarausko atneštus albumus ir literatūrą. Kūriau scenografiją Balio Sruogos romanui „Dievų miškas“. Tuomet scenografija mane ir užkabino.

Dar du žmonės, kuriuos vadinu savo mokytojais, nors niekuomet nebuvau su jais susitikęs akis į akį, – latvių dailininkai  Ilmars Blumbergs ir Andris Freibergs. Man yra labai artimas jų estetinis suvokimas, jų matymas ir mąstymas. O pati scenografija, taip, tai yra mano darbas, bet kiekvieną darbą reikia atlikti su meile. Taigi stengiuosi būti sąžiningas pats sau, atlikti jį profesionaliai ir įdėti jausmą.

 

Koks yra scenografo indėlis į spektaklio sėkmę?

Tai labai priklauso nuo partneriavimo, kaip kūrybinės grupės žmonės vienas kitą supranta. Pirmiausia, mano manymu, svarbus žiūrėjimas viena kryptimi. Jeigu kalbant konkrečiai apie spektaklį „Mėnuo kaime“, su režisieriumi V. Terteliu labai smagu dirbti, mes buvome susitikę dar Maskvoje ir jau tuomet pajutėme, kad tarp mūsų yra kūrybinė alchemija.

 

Kaip gimė spektaklio „Mėnuo kaime“ scenografija?

Su režisieriumi daug laiko praleidome kartu, kol aptarėme visus niuansus. Tą procesą mes vadiname idėjų generavimu. Kalbėdavomės, bandydavome argumentuoti savo sprendimus, vaizdai virsdavo žodžiais, aš paišydavausi, užsirašinėdavau į juodraštį, kad galėčiau toliau vystyti. Iš karto atsisakėme, ką rašė I. Turgenevas savo remarkose, ir norėjom padaryti savaip. Visuomet labai svarbus yra pirmasis įspūdis, nes jis dažnai būna tikras ir teisingas. Tuomet suradome spektaklio raktą – šienas –, ir viskas pradėjo rutuliotis.

Copy of IMG_8611_

Spektaklio  „Mėnuo kaime“ scenografijos eskizas

Ar jūsų kurtoje scenografijoje yra kažkas, ką visuomet paslepiate, išsakote ne iki galo, norite, kad žiūrovas pats suprastų?

Aš stengiausi daryti viską atvirai, be gilesnių poteksčių. Tokie dalykai daugiau atsiranda iš režisieriaus ir aktorių. Turiu vieną svarbų principą – scenografija neturi maišyti aktoriui, ji turi jam padėti. Aktorius neturi jausti diskomforto toje erdvėje, kurioje vaidina, noriu, kad scenoje jis jaustųsi kaip tos erdvės šeimininkas.

 

Ar iššūkis kurti scenografiją šiam spektakliui?

Manau, kiekvienas stenografinis sugalvojimas yra iššūkis. Man buvo labai įdomu, nes tokio dalyko, kur dekoracijos transformuojasi, kyla, verčiasi dar neteko daryti. Buvo svarbu, kad režisierius visame tame mato didžiulį stimulą, nes ši scenografija padeda jam ieškoti naujų režisūrinių sprendimų. Buvo daug svarstymų, kaip viską techniškai išpildyti. Dekoracijos juk nėra lengvos, taigi labai svarbus ir saugumo faktorius. Techninės problemos neturi pakišti kojos spektaklio vizualiniai estetikai. Kita vertus, žiūrovas juk paprastai mano, kad lengvai čia viskas vyksta, tad norėjome, kad jis taip galvotų ir šįkart. O iš tikrųjų, kad būtų lengvumas, reikia įdėti daug pastangų. 

 

Spektaklis sudarytas iš kelių veiksmų, kurie vyksta skirtingose erdvėse. Kaip tai apsunkina scenografo darbą?

Mes nežaidėme, tokio žaidimo, kad veiksmų metu scenoje atsiranda kažkas papildomai. Viskas pateikiama ganėtinai atvirai. Nesinorėjo žiūrovo apkrauti papildoma informacija. Norėjome, kad žiūrovas turėtų psichologinį, dvasinį ir vaizdinį komfortą  Dažnai kurdamas scenografiją pastatau save ir į aktoriaus poziciją, iš dalies ir į režisieriaus, kad geriau suprasčiau savo sprendimus, kad nekiltų pačiam neaiškumų. O vėliau pasilieki prie pirmo pajutimo ir tuomet augini spektaklį, vystai jo keitimąsi. Jeigu pirmame veiksme dekoracija daugiau horizontali, patogi akiai, tuomet antras veiksmas kitoks, dekoracija vertikalėja. Man taip pat svarbus estetinis švarumas, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą ir nebūtų nereikalingų, kad neatrodytų kaip sandėlis.

 

Pjesės veiksmas vyksta carinės Rusijos aplinkoje, XIX a. Ar scenografijoje stengėtės ieškoti modernumo, o galbūt čia jo visai nereikia?

Apie tai buvo šnekėta labai daug. Dabartiniame kontekste, modernumą aš suvokiu ne medžiagų pasirinkime – ar tai bus plastika, metalas, kurios yra ant kiekvieno kampo… Aš jokiu būdu nepeikiu kitų dailininkų sprendimų. Žinau, kad šienas skamba gana senoviškai. Pamenu, per maketo pristatymą visiems buvo šokas – kodėl pasirinktas būtent šienas, juk jis primena kaimą ir tarybinius laikus. Tačiau aš motyvavau,  kad šienas visais laikais yra šienas ir ant jo vyksta daug įvairių dalykų. Juk ant šieno užgimdavo ir meilė, kas labai svarbu šiam spektakliui, nes meilė ir išdavystė pagrindiniai spektaklio motyvai. Taigi šienas dabartiniame kontekste, kuomet dažnai naudojamos tokios medžiagos kaip plastikas, metalas, turėtų kaip tik suskambėti moderniai.

Žinoma, labai svarbus yra apšvietimas, kuriam spektaklyje ir skyrėme daug dėmesio. Nors scenoje už šieno kupetos yra projekcijos ekranas, mes jos atsisakėme ir nusprendėme viską išspręsti apšvietimu. O jeigu būčiau kūręs pagal Turgenevo remarkas, tuomet aš tapčiau labai nesąžiningu sau ir padaryčiau didžiulę klaidą. Tai ir būtų labai banalu ir nemodernu.

Menuo_kaime_20130409_0115

Donato Stankevičiaus nuotr.

Ar kurdamas scenografiją šiam spektakliui atradote kažką naujo ir netikėto pačiam sau?

Taip, kiekviename darbe atrandi kažką naujo. Aš negalėčiau įvardinti konkrečiai, ką aš atradau būtent šiame spektaklyje. Pirmiausia, įgijau patirties. Aš visuomet stengiuosi į visus dalykus žiūrėti pozityviai. Žinoma, nervų būna ir tai normalu, nes tai kūrybinis procesas. Man svarbiausias pozityvus požiūris į save, į aplinkinius, į savo kolegas. Svarbu visus dalyvaujančius žmones pažaboti bendram darbui, kad visiems būtų gera tai daryti, o finale sakytų, kad mes padarėme tai kartu ir mums pavyko. Galbūt vieni sakys per saldu, kiti – labai gražu, juk kiek žmonių, tiek nuomonių ir visos jos svarbios, tik reikia mokėti išklausyti.

 

Ar būna, kad atsikėlęs kitą rytą sugalvojate visiškai kitokį sprendimą?

Kalbant apie „Mėnuo kaime“, kai mintis jau susikristalizavo, kai sudėjome atskaitos taškus ir pagrindinius štrichus, dvejonių nebebuvo ir daugiau nebesimėtėme. Dėl savo idėjos aš buvau ramus ir užtikrintas. O dvejonės ateina dėl medžiagų parinkimo, techninių išpildymų, meninių sprendimų. Dvejonė nėra blogai, ji įpareigoja, nes aš perfekcionistas.

 

Kuomet žiūrite spektaklį, kurio scenoje stovi Jūsų dekoracijos, jaudinatės ar vis dėlto atsipalaiduojate ir leidžiate sau pabūti žiūrovu?

Kaip sakoma, tik kvailiai nebijo. Pirmiausia, jaudiniesi ne tiek dėl savo darbo, nes darbas kaip ir padarytas, jaudiniesi už tuos žmones, kurie yra scenoje ar dirba tuo metu: aktoriai, šviesų dailininkai… Visai kitaip yra žiūrint spektaklį, prie kurio rankų nekišai. Tuomet aš išjungiu savo požiūrį ir stengiuosi žiūrėti be išankstinių nuostatų.

 

Kur dingsta scenografija, kai spektaklis būna „nurašytas“? Kaip Jūs, spektaklio scenografas, jaučiatės?

Kiekvienas spektaklis turi savo gyvenimą ir savo pabaigą. Kai spektaklis numiršta, kaip mes sakome, yra „nurašomas“, net nesidomiu, kur viskas dingsta. Jeigu spektaklis savo atgyveno, tiesiog labai natūraliai tą dalyką priimi kaip kūrybinį procesą ir labai nesureikšmini. Visai kas kita su spektakliais, kurie ką tik prasidėję numiršta. Dirbai prie jo, dėjai pastangas, bet eigoje spektaklis dėl vienų ar kitų priežasčių „nesusiklijavo“. Tai kaip žmogus, kuris vos pradėjęs gyvenimą turi iš jo pasitraukti.

Dėl šio spektaklio nekalbėsiu, nenoriu užbėgti įvykiams už akių, bet aš savo darbu džiaugiuosi.

 

Ar scenografai  turi tą didžiąją svajonę – spektaklį ar teatrą, kuriame norėtų kurti?

Kaip aktoriai nori suvaidinti Hamletą arba Ofeliją? Aš tokio spektaklio, kuriam norėčiau sukurti scenografiją, neturiu. Manau, daug svarbiau yra su kuo dirbi, kas kūrybinė grupė, koks režisierius. Gali būti labai gera medžiaga, bet jeigu neįvyksta tas kibirkščiavimas tarp režisieriaus, dailininko ir visos kūrybinės grupės, tuomet neįvyks ir tolimesnė eiga. Komanda turi žiūrėti į vieną pusę. Tai tavo kūrybinė šeima. Žinoma, kaip ir tikroje šeimoje, visko būna, bet tai normalu, juk menininkai garsėja paaštrintu jautrumu. Mums nėra svarbu pataikauti žiūrovo skoniui, svarbiausia – išreikšti savo meninę poziciją. O žiūrovai turi prisijaukinti spektaklį arba spektaklis žiūrovą.

 

Kalbino Sandra Gerdauskaitė

 

 

 

 

 

 

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content