Nacionalinis Kauno dramos teatras

Režisierius J. Koceli pristato premjerą: Elektra scenoje žadins antikinę mūsų esybę

Kovo pabaigoje Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai turės galimybę išvysti tarptautinę premjerą „Elektra“ – pagal Sofoklio, Euripido, Aischilo tekstus. Trylikos aktorių trupę veda vienas perspektyviausių Slovėnijos režisierių – Jaša Koceli.

Nors teatre – dar tik parengiamosios repeticijos, tačiau susitikome su režisieriumi pakalbėti apie būsimą darbą, globalizacijos, kitų populiarių temų ir skandalų keliamus iššūkius šiandieniniam teatrui. Kaip sako režisierius, Elektra jam yra šiuolaikinės, kovojančios moters simbolis, tačiau režisierius nesišvaisto žodžiu „feminizmas“, jam įdomiau, kas istorijoje liko nutylėta.

Lukas Alsys, „Kauno diena“

Kaip jus kūrybinis kelias atvedė į Kauną?

Aš tikslingai siekiau ir siekiu dirbti bei kurti užsienyje. Slovėnijoje, savo gimtinėje, jau turiu patirties nacionaliniuose teatruose, tad dabar stengiuosi keliauti ir pajusti tarptautinį, viso pasaulio pulsą. Daug kam atrodo, kad tai kažkoks sudėtingas žygis – dirbti užsienyje, bet tiesą pasakius, viskas daug paprasčiau. Aš siunčiu elektroninius laiškus į įvairius užsienio teatrus su pasiūlymais, savo darbų pavyzdžiais – šiais laikais galime pasidžiaugti galimybe mėgautis gerais vaizdo ir garso įrašais bei nuotraukomis. Vieną dieną gavau atsaką iš NKDT ir mūsų bendravimas prasidėjo. Praėjusiais metais apkeliavau Vengriją, Serbiją ir manau, kad Europa šiomis dienomis yra labai maža, tam tikru aspektu ir šalys, kurios buvo gana uždaros, dabar atsiveria. Manau, kad turime dalytis skirtingais kultūriniais patyrimais, nes kai jie maišosi, gimsta nuostabūs atradimai ir meno dirbiniai.

Įdomu sužinoti apie kūrėjo šaknis, tautiškumą ir jų svarbą. Kaip manote, ar šiomis dienomis kūrėjas gerą kūrinį gali sukurti ten, kur jo tėvynė, šaknys, ar šiomis dienomis valstybių ribos įtakos kūrėjui ir jo kūriniams nebedaro?

Tai labai svarbu, bet pagrindinis aspektas, galintis atskirti ir riboti teatro menininkus, – kalba. Žinoma, valstybei svarbu turėti teatrą ir saugoti nacionalinį identitetą, nes vietinis teatras gali padaryti didesnę įtaką aktoriams, režisieriams, žiūrovams. Tačiau, kalbant konkrečiai apie režisierius, šie turi galimybę daugiau klajoti, išbandyti naujus teatrus, valstybes, jam lengviau prisiderinti. Bet toks režisieriaus darbas – prisiderinti prie pokyčių ir į juos reaguoti.

Jaša Koceli

 Ar sutinkate, kad aktorius labiau susietas su savo tėvyne nei režisierius?

Tai faktas. Kalba. Kalba, kuria jie bendrauja, sąveikauja su auditorija, yra jų pagrindinė priemonė, bent jau aš tai manau. Žinoma, yra pastatymų, kurie laisvai gali keliauti ir būti atliekami skirtingų tautybių aktorių, nepaisant kalbos barjero. Bet, pavyzdžiui, lietuvių ar slovėnų kalba kalbantys aktoriai labai gerai dirba ir yra paveikūs iki savo valstybės sienos, o vėliau juos keičia titrai, jei atlieka visą ar bent jau dalį darbo.

Postdraminio teatro teoretikai ir praktikai teigia, kad kalba, tekstas šiais laikais teatre nebėra ypatingos svarbos priemonė. Kaip manote, ar teatras galutinai pakis iki tokio lygio, kai kalbos bus išvis pradėta vengti, nekalbant apie klounadą, šokį ir mimus?

Aš kalbą laikau labai svarbia priemone teatre. Žinoma, tai galėtų nutikti, jei kultūrų, valstybių ribos išnyktų, o tautos susimaišytų ir taptų  vienu dariniu. Bet taip niekada nenutiks. Bent jau aš tuo netikiu. Nuo teatro gimimo kalba, kuri sklido nuo scenos, buvo gimtoji. Gimtoji kalba jungia, nes skirtingose kalbose mintis gyvuoja kitaip: jei lietuvių kalboje mintis išreiškiama vienaip, ji galbūt turės visiškai skirtingą prasmę slovėnų kalboje ir atvirkščiai. Bus panašu, bet skirtinga. Viliuosi, kad skirtingos kalbos išliks.

 Esate jaunas režisierius. Ar teko patekti į stereotipines situacijas, kai jums vyresni teatro žmonės priekaištaudavo dėl jūsų sprendimų ar pasirinkimų, argumentuodami jūsų amžiumi, nepatyrimu?

Žinoma, tačiau tų stereotipų nėra tiek daug, galbūt jie sunyko. Aš dažnai sakau, kad žmonių lūkesčiai būna labiau stereotipiški nei galimi rezultatai. Teatre nėra laiko gilintis į tokius dalykus, teatre reikia sukurti laisvą erdvę kūrybai ir darbui. Žinoma, aš pradėjau dirbti su savo kartos aktoriais, bet vėliau, kai teko galimybė dirbti su vyresniais, dalytis patirtimi, buvau labai patenkintas. Mūsų visų požiūriai skirtingi, mes skirtingai vertiname ir vieni iš kitų galime labai daug ko pasimokyti. O jei ir pasitaiko stereotipinių, kandžių, galbūt nemalonių situacijų, jos gana greitai dingsta, nes mums reikia dirbti kartu.

Labai įdomu sužinoti, kaip jūs vertinate Slovėnijos teatrą?

Vertinu kaip tokį, kuris turi labai gilias ir senas teatro tradicijas. Istoriškai mes net susisaistę su germaniškos kultūros teatru. Mūsų teatrą riboja gyventojų skaičius… Tačiau mūsų sostinė yra tikras teatro židinys. Liublianoje veikia beveik pusė šalies teatrų.

Ar Slovėnijoje teatrų skirtumai labai ryškūs?

Labai ryškūs, žinoma, regioniniai teatrai negali eksperimentuoti dėl suprantamų priežasčių, bet jei kalbėtume apie teatro formas, žanrus, tai Slovėnijoje galėtume rasti juos visus. Yra net dešimt valandų trunkantis spektaklis…

Vienas lietuvių filosofas yra pasakęs, kad mano laisvė priklauso nuo kito laisvės, tad noriu paklausti: kada ir kokią suteikiate laisvę aktoriams?

Reikia apsibrėžti, apie kokią kūrybinę laisvę mes kalbame. Aš aktoriams mėgstu suteikti fizinės raiškos laisvę, bet idėja, žinutė ir kontekstas priklauso nuo režisieriaus. Tai negali pakisti, nes jei aktorius pradės interpretuoti ar improvizuoti režisieriaus siekiamomis idėjomis, galutinis rezultatas pakis ir tai nebus mano siektas tikslas, tad aš stengiuosi neriboti jų raiškos mano nurodytose aplinkybėse, kurių jie keisti negali.

Kaip jūs renkatės aktorius, kuriuos matote pirmą kartą visai kitoje šalyje?

Aš stengiuosi pamatyti juos gyvai kiek įmanoma daugiau. Manau, kad esi nuoširdžiai apsisprendęs pasirinkti, jei aktorių pamatei bent penkis kartus skirtinguose kūriniuose. Kalbant apie Kauną, besiruošiant spektaklio „Elektra“ repeticijoms, aš visus aktorius mačiau gyvai – kai kuriuos daugiau, kitus mažiau. Bet tai yra kaip apdovanojimas man – dirbti su aktoriais, kurių nemačiau ir nepažįstu. Manau, toks kūrybinis procesas yra visiems įdomus, vien ta mintis – kas nutiks, kai mes pradėsime dirbti ir koks bus rezultatas?

Kaip manote, ar populiarios temos: globalinis atšilimas, moterų teisės, grupinis engimas daro stiprią įtaką teatro pastatymams?

Kai kuriems atskiriems pastatymams ar žanrams, gal net ideologijoms, manau, daro tiesioginę įtaką. Man asmeniškai, žinoma, šios ir kitos karštos temos yra svarbu, bet, manau, yra didesnių ir svarbesnių istorijų, kurios dengia ir apima šias temas. Bet esminis klausimas – kiek teatras turi tai reflektuoti, ko siekti savo refleksijomis? Svarbiau matyti, kas vyksta, o ne berti druską ant žaizdos.

Įvaizdinė foto. Elektra. Aut.–  D. Stankevičius

 Feminizmas – viena populiarių temų įvairiuose kontekstuose – apipintas įvairiais stereotipais. Feministinę ideologiją palaikančių judėjimų daugėja, kartais jie radikalėja. Kaip manote, ar, prisidengus kova už moterų teises, kūriniai nėra auksinis bilietas į sėkmę? Ką manote apie feminizmo temas teatre?

Nenoriu švaistytis žodžiu „feminizmas“, nes šį žodį visi interpretuoja skirtingai. Feminizmas man yra kova už lygias teises ir moterims, ir vyrams. Tai ne moterų kova su vyrais. O teatre mane, kaip režisierių, labiau domina istorijos. Nes paprastai mes istoriją galime vertinti kaip vyrų istoriją – jų sprendimų, karų, knygų, dokumentų, darbų ir pasirinkimų kanoną. O mane domina tai, kas buvo nutylėta. Kokios tos nutylėtos moterų istorijos, tos, kurios buvo visų istorijos knygose nugulusių įvykių kontekstuose? Kokia ta paralelinė istorija, kuri buvo nutylėta? Moterys istorijoje – šešėliai, jos neištrintos, bet nutylėtos. Kirba mintis, kad galbūt garsių vyrų darbai, kūriniai ir pergalės iš tiesų yra šalia buvusios moters pasiūlyta mintis, o gal net ir jos sukurtas šedevras… Tai mane domina. Aš nesiekiu laimėti populiarumo šių temų kontekste. Man tiesiog įdomu. Kaip ir artėjančioje premjeroje – Elektra siūlo nužudyti, bet ji negali pati to padaryti. Ir istorijoje žudike tapo ne ji, nors tai buvo jos mintis. Galios pakeitimas – štai kas įdomu ir paslaptinga. Jokios politikos ar spekuliacijų – tik noras sužinoti ir pabandyti pamatyti, kas buvo nutylėta ir kaip būtų pakeista mūsų istorija.

 Kokia bus pagrindinė naujausio jūsų darbo „Elektra“ žinutė žiūrovui?

Nežinau. Niekada neturiu konkrečios žinutės žiūrovui. Aš mėgstu palikti terpę interpretacijoms, niekada neprimetu savo žinučių, idėjų, jas atsirinkti palieku žiūrovui. Bet galiu išduoti, kad šiame spektaklyje Elektra pati atlieka savo pasiūlymus. Ji ne tik kalba, bet ir veikia. Kas nutinka, kai ji pradeda veikti? Atsakymų vis dar pats ieškau repeticijų metu. Laikausi nuomonės, kad spektaklio žinutė turi pasklisti erdvėje, o kokia trajektorija ji judės, priklauso nuo žiūrovo. Aš noriu save nustebinti, nes jei mano darbas stebins mane, tai nustebins ir žiūrovą.

Premjera jau šį kovą, tad kodėl šiandieniniai žmonės turėtų rinktis antika grįstą spektaklį?

Atsakysiu amerikiečių poetės Hildos Doollittle mintimi: „Tu sau gali būti nepanašus į graiką, tu gali būti nepanašus į graiką kitiems, bet tas, kuris susiduria su vienatve ir galėtų mirti dėl grožio, yra ir privalo būti mano broliu.“ Juokaujame dirbdami, sakome, kad mes visi esame graikai – kažkur giliai… Visa tai rezonuoja su šiuolaikine teatro estetika, mūsų ryšiu su namais. Juk galų gale tai spektaklis apie šeimą ir jos likimą.

Kūrybinė komanda

Režisierius – Jaša Koceli, scenografas – Darjanas Mihailovičius Ceraras, kostiumų dizainerė – Branka Pavlič, kompozitorius – Miha Petric, choreografė – Tajda Podobnik, fotografė – Mankica Kranjec, teksto redaktorė – Daiva Čepauskaitė. Aktoriai: Greta Šepliakovaitė, Povilas Jatkevičius Deividas Breivė, Kamilė Lebedytė, Jurgita Maskoliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, Ieva Stašelytė, Aistė Zabotkaitė, Roberta Sirgedaitė, Jūratė Onaitytė, Daiva Rudokaitė, Tomas Erbrėderis, Ričardas Vitkaitis.

Premjera: kovo 25, 26 ir balandžio 4 d. Didžiojoje scenoje.

Bilietai

Laimio Steponavičiaus portretinės nuotr.

 

Grįžti atgal

Teatro Rėmėjai

Kūrybinė
agentūra

Teatro
Spaustuvė

Teatro Partneriai

informacininiai rėmėjai

Skip to content