Nacionalinis Kauno dramos teatras

Ryšys

  • Mokslinės fantastikos spektaklis

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Režisierius Aidas Giniotis apie premjerą SENOS DAMOS VIZITAS (interviu)

Ne vieną aukščiausią teatro apdovanojimą pelnęs režisierius, aktorius ir bardas Aidas Giniotis balandžio 27, 28 ir 30 d. debiutuoja Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Skirtingus žanrus sėkmingai valdantis kūrėjas premjerai pasirinko Friedricho Dürrenmatto  tragikomediją „Senos damos vizitas“.

– Jau netrukus Nacionaliniame Kauno dramos teatre išleisite pirmąją premjerą. Čia dirba keletas jūsų kurso studentų, o likusi trupė jums buvo pažįstama?  

– Darbo prasme ši aplinka man mažai pažįstama. Tiesa, jaunystėje buvau didelis Kauno teatro gerbėjas ir važiuodavau beveik šimtą kilometrų, kad pažiūrėčiau Jono Vaitkaus spektaklius iš jo aukso periodo, tad su teatru buvau daugiau pažįstamas kaip žiūrovas. Šiame spektaklyje vaidina tik viena  mano  studentė – aktorė Martyna Gedvilaitė, bet dirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mačiau daug būsimųjų aktorių diplominių darbų, dėl to esu susidūrę su Pijumi Narijausku, Artūru Sužiedėliu, Sauliumi Čiučeliu. Scenoje yra tekę dirbti su Dainiumi Svobonu – labai seniai jis vaidino spektaklyje Keistuolių teatre, o prieš gerą dešimtmetį spektaklyje „Kabaretas“ Kauno muzikiniame teatre.

–Kaip rinkotės pagrindinius pjesės herojus – multimilijonierę Kler ir jos buvusį mylimąjį Ilį – įkūnysiančius aktorius?

– Pati pjesė ir du pagrindiniai vaidmenys reikalauja patyrusių, stiprių aktorių, tad ilgai rinktis nereikėjo – Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius, kaip savo profesiją išmanantys meistrai,  čia tiko iš karto.

–Spektaklis vyks Didžiojoje scenoje. Dažnas režisierius stengiasi išnaudoti kuo daugiau jos teikiamų techninių galimybių. O jūs?  

–Stebėjau Didžiojoje scenoje rodomų spektaklių vaizdo epizodus, analizuodamas, kaip scenos galimybės yra naudojamos. Išties, jos pasitelkiamos dažnai, o man norėjosi alternatyvos. Be to, teatro vadovas pageidavo, kad su šiuo spektakliu būtų galima gastroliuoti. Dirbdamas Keistuolių teatre naudoju šią specifiką – stengiuosi minimaliai išnaudoti dekoracijas ir scenos efektus. Ši pjesė nereikalauja kažko labai gigantiško. Norėjosi sugrįžti prie žaidybinio teatro, leisti aktoriams kurti vietoje, o ypatingų sąlygų tam nereikia.

–Friedricho Dürrenmatto pjesę „Senos damos vizitas“, ją įvardinote kaip benefisinę. Gal galite šią mintį pratęsti?

–Pjesė parašyta taip, kad pagrindinis krūvis tenka dviem aktoriams. O kalbant apie visumą, tai čia turbūt yra trys pagrindiniai veikėjai: į miestelį atvažiuojanti milijardierė Kler, Ilis – jos būsimoji auka ir trečias veikėjas –  visa miestelio bendruomenė. Ji labai svarbus veikėjas ir tolygus tiems dviems, tik sukonstruotas iš atskirų veikėjų. Manau, tokie dideli vaidmenys yra dovana, o Kauno teatro žiūrovai, aktorių J. Onaitytės ir L. Laucevičiaus gerbėjai, turės progą stebėti jų dominavimą pagrindiniuose vaidmenyse. Dėl to ir manu, kad  pjesę galima vadinti benefisine.

–1956 m. parašyta pjesė šveicarų dramaturgui atnešė pasaulinį pripažinimą. Ar ji pavaldi laikui? Galbūt tam tikru laikmečiu ji gali skambėti aktualiau, o galbūt ji – universali, senaties termino neturinti, pjesė?

–Ji visada skambės aktualiai pasaulyje, kuris labai rūpinasi savo materialinėmis vertybėmis, nes čia pagrindinė tema, pagrindinis klausimas yra, kiek mes galime parduoti už pinigus. Manau, kad šių dienų Lietuvai tai ypač aktualu.

–Dar šioje pjesėje yra keliamas ir kitas klausimas, ar galima už pinigus nusipirkti teisingumą?

–Klausimas yra retorinis, į kurį turbūt kiekvienas pateiktų labai skirtingą atsakymą. Vieni sakytų taip, kiti – ne. Vėlgi, nusiperkant teisingumą už pinigus, kas vyksta pjesėje, neaišku, ar mes iš esmė kažką nusiperkam. Juk nusipirkti tokias kategorijas, kaip teisingumą, laisvę, meilę ar įmanoma? Tai amžinas klausimas.

–Bilietai į artėjančią premjerą išparduoti net plačiai nepaskelbus reklamos. Ar jūsų spektaklius dažnai lydi tokia sėkmė?

–Keistuolių teatras taip gyvena jau trisdešimt metų. Mums sako, kad reklamų nemato, nežino, bet žiūrovai susirenka. Manau, kad paveikė ir mano įdirbis bei pavardė, pagrindinių aktorių Jūratės Onaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus pavardės. Prisipažinsiu, kad  žinodamas, jog scenoje išvysiu šį duetą, nedvejodamas eičiau į spektaklį. Medžiaga, jeigu kas domisi dramaturgija, taip pat yra gan intriguojanti. Negaliu skųstis, kiek esu dirbęs „Atvirame rate“, Keistuolių teatre, Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno muzikiniuose teatruose, mano spektakliai būdavo lankomi ir gyvuodavo gan ilgai. Ar aš stengiuosi tai specialiai daryti? Ne. Turbūt Keistuolių teatras turi savo braižą, kuris traukia žiūrovus. Galiu tik pasidžiaugti, kad Kauno publika myli  Keistuolių teatrą ir ,,Atvirą ratą“.

–Ar pasitaiko, kad jus vis dar tapatina su senaisiais keistuoliais? Prieš keletą metų mūsų teatre rodytame spektaklyje „Pyp pyp!“ dalis publikos tikėjosi išvysti jus, Iloną Balsytę ir kitus keistuolius.

–Taip, dar būna. Gerai,  kai atsimena ir mini geruoju, bet žmonės, prisimindami, kas buvo seniau, nežiūri to, kas sukurta dabar. Tas pats spektaklis ,,Pyp pyp!’’ nenusileidžia legendiniam „Aukštyn kojom“. Aš kartais pasižiūriu senus įrašus – ten labai daug energijos, labai daug grožio, bet kai kurie  mūsų šiuolaikiniai spektakliai man patinka daug labiau.

–Jūs ne tik režisierius, bet ir aktorius. Kuris vaidmuo ar vaidmenys jums pačiam svarbūs?

– „Kas nužudė Šekspyrą’’, kuriame atlikau kelis vaidmenis. Režisavau aš, o scenarijų kūrėme keliese. Net pusę metų klijavome skirtingų Williamo Shakespeare‘o pjesių tekstus. Labai brangus šis spektaklis. Dabar tyra toks keistas spektaklis „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“, kuriame skamba mano muzika, sukurtas scenarijus. Vaidinu W. Shakespeare‘o ,,Dvyliktoje naktyje“’ Malvolijų ir man ten smagu. Aš nesu tikras aktorius, truputį kažkoks kitoks – man ne vaidmuo svarbiausia – jei spektaklyje gera komanda ir mums gerai sekasi bendrauti bei sukurti tam tikrus dalykus, tada man labai gera. O, ar aš vaidinsiu kačiuką, peliuką ar Hamletą, nematau skirtumo. Patinka kurti mažus vaidmenis, patinka būti procese. Jei spektaklis visus veža, ko daugiau reikia

–Režisūra nuo aktorystė atrodo labai nutolusi. Kaip manote jūs?

–Tai visai kita profesija. Aišku, kažkiek naudojiesi aktorine patirtimi. Manyčiau to privalumas – tik vienas – galėjimas suprasti aktorių iš vidaus, o minusas –  bandymas  „įstatyti“ save  į aktoriaus vietą.  Aš visą laiką bijau tokių režisierių, ir pats bijau tai daryti. Kai pradedi aktoriui rodyti, sakyti, kaip turėtų vaidinti, nes pats tą vidiniai jauti, tai turbūt esi režisuojantis  aktorius, o ne režisierius. Profesijos skirtumas yra didžiulis, – režisierius turi galvoti apie spektaklio visumą, kaip atskleisti dramaturgiją, kaip pateikti temą žiūrovui pakankamai aiškiai.

–Repetuodamas šią premjerą bendraujate net su šešiolika aktorių. Kaip sekasi suvaldyti tokį būrį?

–Neseniai Valstybiniame Šiaulių teatre išėjo mano režisuotas ,,Revizorius“, kuriame vaidina didžioji trupės dalis. Aišku, paprasčiau dirbti su penkiais arba šešiais aktoriais, nes turi daugiau laiko, o aktoriai – daugiau  sceninės erdvės. Gali daugiau dirbti su kiekvienu atskirai – patogesnis ir net gal, sakyčiau, lengvesnis procesas. Priešingu atveju, turi išdalinti save didesniam žmonių skaičiui ir, aišku, laiko kiekvienam skirti mažiau. Jei scenoje yra daug žmonių problemos nematau. Beje, masuotę  (masinę sceną, – aut. past.) dramos scenoje gali sukurti 6-8 aktoriai, o Muzikiniame teatre reikėtų daugiau žmonių.

–Artėjant premjerai stebinate jaukia ramybe ir šypsena. Kaip jums tai pavyksta?

Reikia palaukti, nežinau kaip toliau seksis (šypsosi). Su kiekvienu spektakliu ateina patirtis. Patirtis yra ir blogas, ir geras dalykas. Gerai, kad tu jau žinai, kur nereikia be reikalo stresuoti, – stresuoji praktiškai dėl visko, o paskui tu tiesiog supranti, kas yra svarbu, kas svarbiau, o kas –  svarbiausia. Blogai tai, kad kartais būtent ir trūksta to nervo, kuris įskeltų kūrybinę ugnį. Kai repetavau Šiauliuose, savaitę prieš premjerą sakiau, kad rėksiu, bet neteko. O dabar dar nežinau (juokiasi).

Taip pat spektaklyje vaidina Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Ugnė Žirgulė, Eugenija Bendoriūtė, Dovydas Pabarčius, Dovydas Pabarčius, Audronė Paškonytė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Ridas Žirgulis, Gintautas Bejeris. Scenos apipavidalinimu ir kostiumais rūpinasi dailininkė Laura Luišaitytė, muziką kuria kompozitorius Ignas Juzokas.

Jolantos Garnytės-Jadkauskienės tekstas

Publikuota „Kauno dienoje“ 2019-04-19

Kamilės Asadauskaitės nuotr.

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content