Nacionalinis Kauno dramos teatras

Fortepijono dramos

Didžioji scena

Režisierius A.Latėnas: „Svajoti reikia daug ir dideliais mastais“

Jau beveik 40 metų teatro dvasia pulsuoja režisierius, aktorius ir Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Šiandien jį lengviausia surasti Nacionalinio Kauno dramos teatro koridoriuose su amerikiečių dramaturgo Johno Patricko pjese „Mūsų brangioji Pamela“ rankose.

Apie laikotarpį, kai teatras kūrėjui atrodė nerimtas, skirtingus požiūrius, patarimus, artėjančios premjeros džiaugsmus ir baimes, teatro pajutimą ir kūrybišką požiūrį į gyvenimą kalbamės prisėdę ant scenos krašto.

2715d540d248e00bd5e51b5fd2dc5aa28b811046

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ar atsimenate tą momentą, kai teatras Jus užkabino?

Kabliukas buvo teatras, kuris atvažiavo pas mus į Zarasus iš dar mažesnio miestelio – Salakų. Tuo metu, būdamas dar mokinukas, teatru visiškai nesidomėjau. Buvau visiškas technokratas – fizikas. Mūsų fizikos mokytojas tikrąja to žodžio prasme tokius viešuosius ryšius ir reklamą darė fizikos mokslui, kad net ir nelabai mokėdami vis vien pas jį fiziką mokytis eidavo. Aš buvau jo pusėje, o tuo metu literatūra, teatras ir visi humanitariniai dalykai man atrodė labai nerimta. Dar dėmesį patraukė sportas – rankinis. Mes buvome pakviesti į respublikos rinktinę. Taigi buvome fizikai, sportininkai, o literatai atrodė tokie minkštakūniai, tokie baltomis rankytėmis.

Ką dabar galvojate apie meno žmones?

Tik dabar suprantu, kad tai yra sudėtingas ir sunkus darbas. Matai tuos poetus, pažįsti juos, tuomet kaip tik tos rankos atrodo nugrubusios nuo cigarečių rūkymo, nuo pastangų pragyventi. Jie juodą darbą dirba. Pamenu, pamačiau Joną Strielkūną: toks nedidelis žmogeliukas, toks įspūdis, kad kur sode dirba – rankos tokios nugrubusios, pypkę traukia, o iš tikrųjų tokią poeziją žmogus kuria. Atvirkščiai, pagalvoji, kaip tokiam iš pirmo žvilgsnio šiurkščiam žmogui toks subtilumas, tartum kosmoso erdvės ir sielos pajutimas. Visiškai į kitą pusę persivertė mano mąstymas.

Kaip vis dėlto atsitiko, kad pasirinkote aktoriaus ir režisieriaus kelią?

Tas pasirinkimas buvo visiškai atsitiktinis. Aš niekam nieko nesakęs nuėjau ir įklimpau. Tais laikais požiūris į teatrą buvo labai nerimtas: visi vyrai girtuokliai ir paleistuviai, o moterys iš „K“ raidės. Nors ir maniau, kad tai ne man, bet nusprendžiau surizikuoti. Tie trys turai ir tos stojimų dienos man kaip rūke. Pirmas turas: visi vaikšto aplinkui, drebėjimas, po to laukimas, drebančiais keliais eini pasižiūrėti prie to sąrašo, ar patekai. Vieni verkia, kiti klykia iš džiaugsmo. Vėl bemiegė naktis, reikia ruoštis antram turui. Vilniuje visur pilna žmonių, pamenu, negalėjau atrasti vietos, kur paskaityti poeziją, kad ją girdėčiau ir nuklampojau į Kalnų parką, ten, kur man artima – tarp kalnų, slėnių, medžių. Antras pereitas, trečias pereitas…

Kas Jus teatro virtuvėje labiausiai žavi?

Pirmiausia žavi, kad per šią specialybę atėjo supratimas, kad žmogui svarbiausia yra kūryba. Ir nebūtinai scenoje – gali ja užsiimti kur nori, turėdamas bet kurią specialybę. Gali drožti šaukštus, bet, jeigu darysi juos kūrybiškai, vis vien išgarsėsi, nes žmonės sakys: „Šito žmogaus šaukštai tai ne tie kur „biznį“ daro ir neša tuoj į Kaziuko mugę.“ Visai kitas reikalas, kai žmogus įdeda vaizduotės, kai jam rūpi, kad šaukštą rankoje būtų gera laikyti. Toks žmogus ieško ir kuria visą gyvenimą. Svarbiausia, kad žmogus atrastų kūrybą, kad į patį gyvenimą žiūrėtų kūrybiškai.

Šiuo metu režisuojate spektaklį „Mūsų brangioji Pamela“, tačiau taip pat esate daugybę vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius. Kas esate labiau – aktorius ar režisierius?

Čia viskas labai susiję. Aktoriaus potyriai man padeda visu savo vidumi, visu savo kailiu režisūroje. Gali pamatyti ir matai, kai aktorius nedrįsta, nes tau tokių situacijų vaidinant buvo pilna. Jeigu nebūčiau aktorius, o tik baigęs režisūrą, būčiau pusiau aklas ir nežinočiau, kaip padėti. Aišku, aš galėčiau provokuoti, nes režisierius yra viršininkas ir gali reikalauti, klykti, įžeidinėti, sakyti, koks tu artistas. O juk daug kas taip ir daro. Manau, tas aktoriaus pajutimas nekelia įtampos repetuojant. Kalbant apie aktoriaus patirtį, kai kitas režisierius stato spektaklį, tu, turėdamas režisūrinės patirties, pastebi režisieriaus gudrybes, gali jam to nesakyti, o mintyse pagalvoti: „Supratau, seni, ko tu iš manęs nori.“

Kiekvienas aktorius gali būti ir režisierius?

Manau, kad ne. Režisūra yra sunkus dalykas. Tai susiję su organizaciniu darbu, su vadovavimu. Turi sujungti visus: dailininką, kompozitorių, aktorius, apšvietėjus, darbininkus… Ne tik sujungti, bet ir „užvesti“, kad šitas laivas pradėtų plaukti. Čia viskas eina per tavo rankas ir negali sakyti, kad aš tik menininkas, nes tuomet jie visi nepadarys nieko. Nėra tokių sujunginėtojo pareigų, režisierius viską turi pats padaryti. Taigi šalia kūrybinio dalyko yra kitas labai realus vadybos pavadinimu.

Kas Jums yra gera režisūra?

Gera režisūra, kai net nereikia aiškinti nei kritikams, nei žurnalistams. Tu atėjai ir tave kaip geras džiazas įtraukia. Geras teatras yra įdomus teatras. Tai ne aiškinti protu, intelektualiais straipsniais, koks čia yra lygis ir koks didelis menas. Kaip dabar mėgsta pas mus, Lietuvoje, pasiskaito ir atveda per jėgą į teatrą: „Čia, žinok, menas, einam meno pažiūrėti.“ Atkenčia žmogelis ir sako: „Buvau aš to meno pažiūrėti, gal ten ir menas, bet jau daugiau nebeisiu.“ Pirmiausia teatras turi neatbaidyti nuo savęs.

Ar Jūs pasirenkate spektaklius, ar spektakliai pasirenka Jus?

Tų pjesių bagažas yra sukauptas nuo senų laikų. Daugelį vis naujai perskaitai. Atsiranda ir įkrenta į tą bagažą naujų pjesių. Fantazijos ateina apie vieną iš jų, pradedi galvoti vis labiau, tuomet neduoda naktimis užmigti ir supranti – reikia statyti. Jos pačios kažkaip išlenda. Man dažnai keista, kai sako: „Čia yra Vokietijos metų pjesė, reikia būtinai statyti.“ Palaukit, čia yra Vokietijos metų pjesė, gal ji ir gera, kažkas ją perskaitė ir pabalsavo, tačiau jeigu aš perskaitau ir ji nesuvirpina mano sielos, nesuvirpina mano smegenų, manęs viso, aš negaliu jos statyti, net jeigu ji ir pasaulio pjesė.

Kodėl svarbus aktoriaus ir režisierius santykis kuriant spektaklį?

Jis, be abejo, labai svarbus. Jeigu nėra supratimo, jeigu nenešama į bendrą taupyklę, gero reginio nebus. Žinoma, įmanomas formalus darinys: aš pildau, tu man duok taip, sakyk, kai reikės, aš nueisiu, aš surėksiu. Tačiau, patikėkite manimi, šis formalus darinys spektaklio metu jaučiamas. Ateini į spektaklį ir gali nujausti, jog kolektyvas dirbo ranka rankon, kaip kad dantračiai prisisuka vienas prie kito.

Dirbate su taip išsiilgta Gražina Balandyte, kuri šiame spektaklyje kuria pagrindinį vaidmenį. Kokia ji?

Tai ne pirmas kartas, kai dirbu su Gražina. Pirmiausia pažįstu ją kaip teatro fanatikę. Gražiną pakviesk – ir ji, rodos, bet kada, net ir naktį iš lovos šoks ir važiuos kurti naują spektaklį. Toks jausmas, kad pati pjesė parašyta tokiai asmenybei kaip Gražina. Ji savimi, savo buvimu, kad ir kur būtų, šiame spektaklyje ar teatre, suteikia kažką tokio… Juk ji savo laidą rengė beveik iš nieko, tiesiog savo bute. O laida išsilaikė beveik dešimt metų, prisidengdama tuo metu užplūdusių virtuvių laidų šleifu. Ji kviesdavosi tokias asmenybes, kad būdavo laida ne apie maistą, ne apie virtuvę, o apie žmones. Jauniems žmonėms reikia daug ką pasiimti iš jos…

Koks yra šiandienis mūsų pasaulis? Kokią vietą jame turi menininkas?

Mūsų laikas labai sudėtingas, ypač jauniems žmonėms. Sudėtingas savo pragmatiškumu. Netapti tais, kurie dažniausiai mirga viešojoje erdvėje ir daro neigiamą įtaką. Meno žmonės nustumti. Iš jų pusės mažai laidų, mažai nagrinėjama, kad yra dar ir kitas pasaulis, kuris virš realybės. Visi poetai, rašytojai nešė savo idealo pradmenį. Dabar nebeliko idealo gerai gyventi. Kada mes gerai gyvenom? Niekada mes gerai negyvensim. Jeigu net turėsim kalnus dešros, sūrio, vis tiek mūsų siela ne dešromis yra soti. Yra kitas – ne dešrų, ne kumpių gyvenimas, žmonės turi išmokti išgirsti, išmokti kalbėti vienas su kitu. Išmokim prakalbinti savo šalį, savo tautą, kurią mes užmiršom. Menininkas, kūrėjas turi turėti savo viršuždavinį ir juo nespekuliuoti. Jeigu tu negalvoji, kad darymas – kartu ir davimas, tuomet geriau nedaryk. O kažkur važiuoji, skaitai ir pamatai sužavėtas akis, pajauti, kad gal ir ne veltui tas darbas.

Koks yra teatras Lietuvoje?

Kiek atsimenu, sako, mūsų teatras visada krizės būsenos. Tik toje krizėje Jaunimo ir Mažasis teatrai klestėjo, o koks buvo gražus J. Miltinio teatras. Apskritai Lietuvos teatras, ačiū Dievui, dar labai profesionalus ir dar yra vadinamieji valstybės teatrai, kuriuose menininkai, dailininkai, kompozitoriai, režisieriai už mažas algas vis dėlto dirba ir tobulėja.

Koks, Jūsų manymu, yra valstybės požiūris į teatrą?

Valstybė turi suprasti, kad yra dvasingumas. Valstybė užmiršo, bet iš inercijos susirinkę kai ką pašneka, ir tos bangos dar ateina: „Šitiems teatrams veltui pinigai leidžiami, tik jie mums trukdo gyventi.“ Prieš kelerius metus buvo pasakyta, kad tik panaikinus teatrus Lietuva suklestėtų. Susirinkę jie bando šnekėti, bet tose partijų programose apie kultūrą pusė žodžio, daugiausia – vienas. Dabar jie paėmę viską į savo rankas.

Spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“ yra komedija. Kaip galvojate, ar lengviau prajuokinti, ar pravirkdyti žiūrovą?

Keistas darosi mūsų gyvenimas, išnyko tos žanrų ribos. A. Čechovo visos pjesės yra komedijos, o žiūri ir galvoji, kad verkti nori, kai Treplevas pabaigoje nusišauna. Manau, jis teisingai žiūrėjo, kad mūsų gyvenimas tarsi tragikomedija. Šiandien aš jau neskirstau teatro žanrų, jie visi turi susiplakti ir būti šalia. Komedija, sako, yra lengvasis žanras, tačiau jis pats sunkiausias. Prajuokinti žmogų talentingai, su skoniu, be to lietuviško komedijų supratimo, ne šiurkščiai, ne užpakalį atkišus pavaikščioti, yra labai sunku, ir tai didelis profesionalumas. O jo yra labai mažai. Kažkodėl ir pati publika pasiduoda visiškai neskoningam juokinimui. Šis spektaklis daugiau farsas.

Jūsų manymu, ką iš šio spektaklio išėjęs žiūrovas išsineš ir pajus?

Sakyk žmogui, kad tu geras, sakyk, kad tu nuostabus, vis tiek susimąstys. Sakys: „Palauk kaip čia yra, kad užmiršau šitą žodį, pasidariau kaip plėšrūnas, nes mane išmokė tik dėl savęs kovoti alkūnėmis.“ Ir jeigu jam pasakai, iš pradžių sutrinka, paskui susimąsto, supranta, kad galima ne tik sau kelią skinti alkūnėmis, bet ir kitam duoti kažką gražaus.

Ką Jums reiškia spektaklio premjera?

Premjera yra toks sudėtingas dalykas, kai aktoriams reikia vaizduoti, kad čia mes laisvai dirbam, čia mums lengvai, piršto pamojimu viskas pavyksta. O iš tikrųjų jie gi mediniai nuo įtampos. Tikra buratinų kompanija. Po dešimties spektaklių viskas atsistoja į savo vietas: ir lengvumas, ir žavumas atsiranda. Premjeros metu šito beveik nebūna.

Ar skaitote kritiką, atsiliepimus apie savo spektaklius?

Jeigu ji būtų, tai gal ir… Man kritika yra tas pat, kas režisierius. Režisierius pasižiūri, po spektaklio kviečiasi aktorius ir tuomet išsakomos pastabos: to nepadarei, apie tai kalbėjom, buvo gražių paskatų, bet kažkodėl pusiaukelėje sustojai, dar įtrauk savo vidines jėgas. Svarbu neužmiršti, kas yra virš viso spektaklio, virš uždavinių, dėl ko mes renkamės. Režisierius gali net įžeidinėti, norėdamas išprovokuoti, bet tu niekada ant režisieriaus nepyksti. Jis nestovi aukščiau ir neniekina tavęs. Kažkodėl mūsų kritika, ypač teatro kritika, yra tokia iš aukštai niekinanti, viską žinanti: „Jūs čia bluselės, beverčiai dar bandote kažkaip kapstytis.“ Per visą savo gyvenimą aš tik kelis kritikus esu atradęs per gastroles. Jie rašė tik vieną kartą matę spektaklį, o atrodo, kad sėdėjo visame kūrybos procese. Kritika yra analitinis menas, ir jis tau padeda, o ne įžeidinėja. Pas mus dažnai kritikai nori pasakyti vienintelį dalyką – nėra Lietuvoje teatro, visi banalybėmis užsiima: „Jūs maži, neišprusę, dirbantys tik publikai, pataikaujantys jai, nėra to „aukštojo“ kažko.“ O jie mat sėdi „aukštajam“! Kaip tu gali pasišnekėti su žmogumi, jeigu jis iš viršaus į tave žiūri.

Koks Jūs savo sukurto spektaklio metu, kai jį stebite?

Ligonis. Pakeisti nieko nebegali. Iš kitos pusės sakytum, jeigu negali, tai eik pasivaikščioti, sėdėk sau, gerk kavą, rūkyk.Bet ne, kažkas tavyje verda, pulsuoja, putoja. Norisi kaukti, urgzti. Keiki visus, klyki viduje, jeigu neišeina, idiotais, kretinais vadini. Juk tiek repetuota, kaip tu nesupratai, kodėl nedarai to šiandien.

Koks geriausias patarimas, kurį esate gavęs per savo gyvenimą?

Besifilmuojant „Riešutų duonoje“ aktorius Leonidas Obolenskis vaidino mano senelį. Buvo repeticija, pirmas darbas: „Kaip jie neįsimena, kaip nefiksuoja, negi proto neturi.“ Obolenskis man sako: „Ko tu čia purkštauji, aktoriai pirmiausia mąsto ne protu, o liaukomis.“ Kol nesusigulės, kol nepajusi, protas bejėgis.

Koks yra Algirdas Latėnas, kai nerežisuoja, nevaidina?

Teatras visada tavo galvoje: ar tu sėdi kaime, sodini obelis, eini žvejoti, vaikštai po mišką, po pelkes braidai, visuomet nežinia iš kur, iš to pjesių sandėlio, viena iš jų ateina ir pradeda suktis tavo galvoje. Visada ta teatro mašinėlė dirba. Jeigu žinotum, jog to realizuoti nebus galima… Nors aš manau, jeigu galvoje viskas prisisuka, žmogus tikrai nori ir sako, kad vis vien tai padarys, tai jis ir padaro. Jeigu tu matai realiai tuos vaizdinius, jie realizavosi tavo mintyse, kad tu vaikštai po Niujorką, tu ir vaikščiosi. Reikia nebijoti svajoti. Svajoti reikia daug ir dideliais mastais. Tuomet didelė bus ir šeima, ir Lietuva bus didelė.

Kalbino Sandra Gerdauksaitė

Bernardinai.lt

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content