Nacionalinis Kauno dramos teatras

Žydroji paukštė

  • Spektaklis visai šeimai nuo 7 m.

Didžioji scena

Renata Valčik: autorystę teatre sunku nustatyti

Dailininkė Renata Valčik jau daugiau nei 20 metų brėžia savo kūrybinę liniją – kuria scenografijas, kostiumus bei šviesos dizainą teatrui ir kinui Lietuvoje bei užsienyje, dalyvauja meno projektuose ir parodose. Ir nors Renata mano, kad turėtume gal net atsisakyti meno autorystės, jos ir režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybą išvysime naujame Nacionalinio Kauno dramos teato spektaklyje pagal Thomo Manno pjesę „Fjorenca“, premjeriniai vaidinimai – gruodžio 8, 9 ir 17 d.

Scenografija tai – dailės, teatro ir architektūros mišinys?

Tikrai taip. Architektūra juk yra erdvinis mąstymas. Scenografija jungia architektūrą su dramaturgija. Vilniaus dailės akademijoj mūsų nemokė perskaityti pjesės, o scenografas turi būti truputėlį režisierius – juk darydamas vaizdą, turi susigalvoti, kur ir koks sprendimas bus. O režisierius turi būti truputėlį dailininkas, kad mokėtų skaityti eskizus. Dėl to siekiu būsimus režisierius ir aktorius išmokyti bent jau susikalbėti dailės kalba su dailininku, kad galėtų atpažinti gerą idėją arba sakyti, kad čia yra blefas. Lygiai taip pat scenografas turi turėt režisūrinio suvokimo.

Profesijos įvairiapusiškumas leidžia maksimaliai save išreikšti?

Taip, būtent šią profesiją pasirinkau, nes negalėjau apsispręsti, ko labiau noriu – tapybos, skulptūros ar grafikos. Čia yra ta sritis, kurioje viskas telpa: kostiumų, daiktų ar šviesų dizainas. Lygiai tiek pat yra ir tapybos, skulptūros bei instaliacinio, erdvinio meno, architektūros pagrindų. Vienu žodžiu, čia tikrai yra kur pasireikšti. Aš jau nuo 16-kos metų, kai baiginėjau keturmetę dailės mokyklą, žinojau, kur aš eisiu. Tuomet tiesiog reikėjo pasirinkti sritį, kur link norėčiau.

Ar pastebite, kad naujų scenografų teatro padangėje retai atsiranda, ir režisieriai kviečiasi vis tuos pačius? Pavyzdžiui, jus į Klaipėdą…

Iš tikrųjų šis deficitas yra fenomenalus, nes juos ruošia dailės akademija kasmet. Ir kur jie visi dingsta, aš neįsivaizduoju. Vilniuje dar dar, bet, pavyzdžiui, per tuos 4 metus, kada gyvenau Klaipėdoje, supratau, kad ten tikrai jaučiamas scenografų badas. Galbūt dėl to ir kviečia mane, nes kitiems galbūt sąlygos netinka. Garbės galbūt mažiau. Ten provincijoje, prerijose, jeigu ką nors padarai, tai niekas ir nepastebi. O Vilniuje kiekvienas judesys yra paskelbtas, aprašomas. Tie patys kritikai – jie neatvažiuoja iki Klaipėdos.

Įdomu, kad esate dukart apdovanota iki 1996 m. ir dukart iki 2015 m. Kaip manote, ar teisinga, kad beveik 20 m. jūsų kūryba liko nepastebėta? Jaučiatės įvertinta?

Aš nežinau, niekada apie tai net negalvojau. Ankstyvieji apdovanojimai gauti už grynuosius menus. Ten daugiau buvo veiklos per parodas, festivalius. Vėliau, grįžus iš Prahos, pradėjom su Valentinu Masalskiu dirbti. Tai buvo tokie pogrindiniai laikai, kai nebūdavo net spaudos konferencijų prieš premjerą. Matyt buvome tiek susikoncentravę į tą darbą, kad net nepagalvodavom, jog reikia pranešti, kad kažką darom. Jeigu už mus niekas to nepadarydavo, tai taip ir likdavo nutylėta.

2015-aisiais, kai „Lėlės“ teatre kūrėme „Smėlio žmogų“, buvo fantastiška komanda. Viskas susijungė: aplinkybės, puikios sąlygos, superiniai lėlininkai, dekoratoriai, meistrai. Jie ir patys sakė, kad ten buvo tokia šilta atmosfera, kūrimas kartu, ir tai tapo tikra laboratorija. Mes visus metus, kiekvieną dieną darėm, bandėm, vėl darėm, vėl bandėm. Ir, matyt, visas tas indėlis niekur neišgaravo. Gyvuoja iki šiol tas spektaklis, dažnai gastroliuoja, ir tai yra labai džiugu.

Kokia yra komandinio darbo sėkmės formulė?

Pirma, komandos žmonės turi pasitikėti vienas kitu, turi būti psichologinis ryšys, kad galėtum suprasti, kur yra įtampa, kur jos nėra, kur gali padėt. Kad nebūtų asmeninių ambicijų. Turi atitikti pasaulėjautos. Jei sutampa skonis ir vertybių skalė – tada darbas eina. Tai panašu į lipimą per tvorą – vienas tu jos neperšoksi. Kai yra kas tau pakiša petį, paskui tu kitam pakiši, tai su trim žmonėm tu gali 20-ies metrų tvorą perlipti. Teatre neįmanoma dirbti be psichologijos žinių. Tai specifinė vieta. Visi jautrūs, dirglūs, ypatingi. Todėl dirbant su komanda reikia labai daug pasitikėjimo, supratimo. Jei matai, kad situacija įtempta, tai turi suprasti, jog įtampa skirta ne tau, o situacijai. Žmonės dažniausiai asmeniškai priima pastabas ar pakeitimus, ir tuomet iškart kyla konfliktai.

Aš niekada nebijojau savęs cenzūruoti. Man atrodo, kad visi menininkai privalo save cenzūruoti,  žinoti, kada pastatyti tašką ir baigti darbą. Cenzūra natūraliai ir neišvengiamai subalansuoja visą tą darbą. Yra buvę, kad po generalinės repeticijos daug ko net atsisakydavau, pakeisdavau, nes mačiau, kad tam tikros idėjos, nors gražios vizualiai, bet nepadeda aktoriui ir tam vežimui judėti. Svarbu nepamesti savo minties, bet kartu ir išgirsti aktorių, režisierių ir bendradarbiauti su jais.

Kai šitaip atsisakote dalies savo darbo, ar nebūna liūdna?

Ne, nes man svarbi galutinė idėja. Kai pradedi dirbti, ateina nuojauta tarytum sapnas, o kai reikia konkretizuoti, tada turi pagauti tą paukštę už uodegos. Gamybos procese imi konkretizuoti savo nuojautą. Cenzūra ima reikštis, kai viskas suvažiuoja į sceną ir prasideda magija: pasikeičia balsas, kitaip matai sceną, atstumus, atsiranda žiūrovai, ir tu stebi, kaip viskas kinta. Pamatai, kas pasiteisino, kas ne. Ir kartais turi atimti gražias idėjas, kad suskambėtų tai, ką tu turėjai omeny. Jei aš į kiekvieną mintį kabinsiuos, o bendra idėja nesuskambės, tada nėra prasmės.

Kartais rezultatai nustebina ir matai, kokia briauna pasisuko pradinė nuojauta. Kartais ne tiek nustembu, kiek pajuntu, kad tai net ne mano, kad iš aukščiau nuleista. Iš tikrųjų, autorystę teatre labai sunku nustatyti – vienas žmogus yra pasakęs: „jei tau jau kilo mintis, pats to nesugalvotum“. Šiandien pasaulyje viskas yra išrasta. Idėjų sklandymas egzistuoja. Aš kartais pagalvoju, kad gal mes turėtume reaguoti kaip aborigenai iš Naujosios Zelandijos, kurie nepripažįsta jokios meno autorystės ir mano, jog mes tik laidininkai esame.

Tai jūs sutiktumėt, kad scenografija – ne atskiras meno kūrinys, o spektaklio dalis?

Tik taip, nes tai yra spektaklio dekoras, kaip eglutės žaisliukas. Jis vienas nieko neneša, bet visoje kompozicijoje staiga suskamba. Kaip mizanscena: aktoriai, kostiumai, dekoracijos, pauzės… O šiais laikais atsiranda ir penktasis elementas – kvapas. Tai tarsi keli ingredientai, kurie sukuria skonių magiją. Ir jeigu vienas kažkuris sušlubuos, aktoriai ar grupės technika, ar dar kas, stebuklų neįvyks. Bet jei jie viską surepetavę ir suvokia ką daro, tada įvyksta magija.

Kiekvienas žiūrovas gali tai pajusti?

Labai gerai atsimenu savo profesorę Nan Hoover, kuri sakydavo, kad meno kūrinys yra kaip akordas, jei išgauni švarų, gražų garsą, pataikai į mintį, jis rezonuoja kiekviename. Jį išgirs kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, geografijos, išsilavinimo, lyties, nieko. Tada ir močiutė supras, ir vaikas. Čia yra kažkokie sielos dalykai. Mums visiems būdingas ilgesys, įgimtas harmonijos pojūtis, abstrakti idealo nuojauta. O gyvenime tik ieškome ir atpažįstame. Scenoje mes stengiamės atkurti bent jau kažką panašaus.

Kūrybos galima semtis iš bet ko?

Įkvepia viskas, kas mus pakylėja, kas ištraukia iš materialaus kūno. Kartais atrodo, kad siela eina lauk. Kartais inspiruoja netgi toks paprastas dalykas kaip šviesos spindulys arba paveikslėlis, tema arba pati idėja. Arba žmogus, kuris sužavi.

Apie sėkmingą darbą su režisieriais esate pasakiusi: „Tada galima labai aukštai užkopti. Kartais net nuostabu, kad kartu nueinama iki labai tolimų idėjų“. Ar toli nuėjote su Jonu Vaitkumi?

Dar anksti kažką sakyti, bet per repeticijų laikotarpį aš likau sužavėta tuo, kaip jis viską sprendžia. Atrodo prieinam akligatvį, bet Jonas su turimais įrankiais moka greit viską išspręst. Jis savo srities meistras. Bet kuriuo atveju, tai yra stambiausias mano darbas, jei žiūrėsim į apimtį. Ir esu dėkinga režisieriui, kad pasitikėjo. Tiesiog atėjo tinkamas laikas – amžius ir patirtis, noras dirbti.

Režisierius jumis pasikliovė ne tik kaip scenografe, bet ir kaip kostiumų kūrėja. Jautėte kūrybinę laisvę?

Šįkart ypač daug laisvės turėjau. Iš tikrųjų buvo labai baisu, nes tai įpareigoja. Todėl net kelis variantus siūliau. Staiga supratau, kad kaip pasirinksiu, taip ir bus. Režisierius laukė. Aš pasiūliau vieną idėją, bet po to delsiau, kol supratau, kad darau dar ne taip. Atrodė, padarysime gerą renesansinio periodo vizualizaciją, bet gali atsitikti, kad tai nebus susiję su pjesės mintimi. Lyg žiūrėtum per stiklą: gražu, bet manęs tai neliečia. Tam, kad prisibelstum iki žiūrovo sąmonės, reikia imtis gudrybių ir viską galbūt pasukti kita linkme.

Domėjotės visų istorinių veikėjų biografijomis, kad sukurtumėte tikslius kostiumus?

Taip, aš netgi radau daugybę personažų, filmų su įvairiomis istorijomis. Įdomu, kad renesanso laikais atsirado toks fenomenalus dalykas, kaip jaunieji kavalieriai, kurie diktavo madas. Nebeliko kanonų, ir geras tonas reikalavo būti kitokiam. Tai laisvamaniškumas, kai pats pradedi paneigti tasykles ir statyti naujas. Ir atrodo, kad tu esi šaltinis, nuo kurio viskas prasideda, o ne kažkokios sistemos dalelė.

Kaip jūs interpretavote mistiškiausią personažą Fjorę?

Tai net ne moteris, o įvaizdis. Tai valstybė. Florencija arba moteris-meilužė. Ji turi begalę moteriškumo, plazdėjimo. Ji kaip Himera. Taip atsirado spalva, medžiagos plazdėjimas ir durklelis ar šešėlis. Plakate atsispindi du svarbūs ženklai – plaukai ir kryžius. Kai plakatą kūrėme, aš galvojau, kas yra kūnas. Juk galima jį ir nuogą rodyt. Bet esu dėkinga režisieriui, kad jis vis tylėjo ir aš staiga supratau, kad nuogas kūnas – per daug plokščia ir įskaitoma. Tada suvokiau, kad nieko nėra meniškiau už plaukus. Juose viskas. Ir šventumas, ir gašlumas. Kūno ir žmogaus. O kryžius yra tik kaip tikėjimo ženklas.

Šiuolaikiška scenografija pasirinkta kaip konfrontacija su tekstu, ar tai tiesiog priimtina dabartiniam žiūrovui?

Ne, tai tiesiog atitikmenys. Tai spalvų psichologija – tik kontrasto būdu mes galime parodyti spalvas, tam tikrus bruožus. Mes patys nežinojome, kaip gali būti, nes pasiėmėme senovinį tekstą, o visa estetika – lyg ir šiuolaikiška. Dabar viskas sukasi truputį neutraliau ir man tai patinka: spektaklis įgauna to, ko nesitikėjai. Juk mūsų vaizduotė yra ribota, o kai tu pamatai, ko nesitikėjai, atrodo, kad galimybės yra platesnės, nei tu gali suvokti. Žiūrovai suvoks dar kitaip. Bus įdomu, kas ką pamatė ir kokį poveikį suteikė šis kokteilis.

O kokią temą jūs pati radote Thomo Manno pjesėje?

Joje yra amžina tema – kas dvasinga, kas ne. Man atrodo, kiekvienas pagalvoja, kas yra leistina, kas neleistina ir prieš užmigdamas mintyse kuria tą ataskaitą.

Rugilės Pukštytės tekstas 

DUALHEAD nuotrauka

Renata Valčik 1998 m. baigė scenografijos magistrantūrą Vilniaus Dailės Akademijoje, 2002 m. -magistrantūrą DAMU (Teatro ir Muzikos menų akademijoje) Prahoje. Sukūrė scenografiją daugiau nei 50 spektaklių. Nuo 2004 m. Dailininkų sąjungos narė, 2007-2012 m. scenografų sekcijos pirmininkė. Apdovanojimai: 2015 m. –  Auksinis scenos kryžius kūrybinei spektaklio „Smėlio žmogus” grupei, 2013  m. – Dalios Tamulevičiūtės premija spektakliui „Paukštyno bendrabutis”, 1996  m. – Grand Prix už videofilmą „Vaizduotė neatstoja rojaus”,  1995 m. –  Grand Prix už video filmą „Portretai”.

Naujausi spektakliai su Renatos Valčik kurta scenografija – „Ilgoji pertrauka” (režisierė Olga Lapina, Keistuolių teatras), teatrinis žaidimas „Kodas: Hamlet” (režisierė Olga Lapina, Lietuvos rusų dramos teatras), „Voro vestuvės” (režisierius Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras), „Rusiškas sąsiuvinis” (režisierė Olga Lapina, Lietuvos rusų dramos teatras), „Šauktiniai” (režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras). 

florenca_20161206_0396

Donato Stankevičiaus nuotrauka 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content