Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

To be continued...

Rūtos salė

R.Atkočiūnas: „Vienintelė vieta, kuri gali suburti žmones vertingam pokalbiui, yra teatras”

Ką kiekvienas iš mūsų pagalvoja išgirdęs žodį „Jeruzalė”? Sąsajų gausybė – maldininkų šventu laikomas miestas, dabarties teroro, tautinių ir religinių konfliktų apimta zona…Tačiau režisierius Rolandas Atkočiūnas savo naujausiu spektakliu „Jeruzalė” pagal šiuolaikinio anglų dramaturgo Jez Butterworth pjesę teatrine kalba ketina priminti esmines ir, atrodytų, taip puikiai žinomas mūsų būties tezes: kokie esame laikini, kaip nepaliaujamai ignoruojame vienybės bei tikėjimo svarbą, kaip pernelyg save idealizuojame ir, pagaliau, koks svarbus šiame laikmetyje teatro palaikomas gyvas dialogas, kuriantis visuotinį bendrumo jausmą…

Iki sausio 12 d. Didžiojoje scenoje pristatomos „Jeruzalės” premjeros likus kelioms dienoms kalbinu spektaklio režisierių ir šios Jez Butterworth pjesės lietuviškos adaptacijos autorių Rolandą Atkočiūną.

 

Kaip apibrėžtumėte spektaklio tematiką?

Visų pirma, suprasti šį spektaklį nėra lengva. Lietuvoje esame įpratę matyti spektaklius, sukurtus remiantis grožine literatūra. O šio spektaklio dramaturgija visiškai neliteratūriška, lakoniška ir artimesnė „gatvės kalbai”. Ji yra ganėtinai grubi mūsų romantiškam suvokimui, kuriame mes užaugome, veikiami Krėvės, Marcinkevičiaus bei Čiurlionio kūrybos. Dėl to aktoriams sunkiausias uždavinys – suvokti visiškai kitokią mąstyseną. Manau, kad tas informacijos srautas, kuris veikia dabartinį žmogaus gyvenimą, suspaudžia visą aplinką, ji lokalizuojasi. Įdomu tampa tai, kaip žmogaus sąmonė yra prisitaikiusi prie to gaunamo didelio informacijos kiekio. Iki interneto atsiradimo žmogus buvo tarsi apsaugotas nuo šios invazijos, galėjo atsiriboti nuo jį supančios aplinkos. Šios pjesės pagrindinis personažas taip pat atsitraukia į nuošalę, norėdamas apmąstyti savo egzistenciją. Tokiu būdu jis tampa objektu, kitokiu negu mes. Taigi, galime pastebėti paradoksą – bėgdamas pritrauki tam tikrą dalį žmonių, kurie neradę kažkokių atsvaros taškų, į tave pradeda žiūrėti kaip į tam tikrą Mesiją. Tave pradeda sureikšminti ir laukia iš tavęs stebuklo, patys būdami persisotinę sklindančios informacijos. Susikuria ganėtinai tragikomiška situacija. Taip pat ir spektaklyje – analizuojama problema, kuri yra komiška. Pati pjesė neparašyta dramatišku stiliumi – jai būdingas ironiškas komizmas. Kuriant spektaklį, apmąsčiau ir Izraelio bei Palestinos konfliktą, tačiau spektaklyje tai tampa tik potekste, bet ne atvirai analizuojama problema. Dramaturgas, kurdamas pjesę, be abejonės, taip pat apie tai galvojo.

 

Pats dramaturgas J.Butterworth, rašydamas šią pjesę, teigė, jog mąstė apie Angliją, bet kartu panašu, jog apmąsto ir savo paties identitetą. Taigi, kaip Jums vyko šios pjesės modifikavimas?

Perskaičius pjesę, man nebuvo sunku suprasti, kad dramaturgas rašė pats apie save. Viena vertus, jis viską suveda į vieno žmogaus teritoriją. Tačiau kita vertus, jis kalba apie globalesnius reiškinius. Prisimenant Davido Lyncho filmą „Vidinę imperiją”, netgi iškilo klausimas – kas tai yra XXI amžiaus žmogus, kur ta jo vidinė  teritorija ir kaip ji atrodo. Turbūt tai ir yra dabar pats svarbiausias klausimas. Man jau nebeįdomu analizuoti politinius, socialinius, valstybinius santykius. Man įdomiau kalbėti apie konkretų vieną asmenį, per kurį gali daug daugiau papasakoti apie pasaulį.

 

Paminėjote Linčo „Vidaus imperiją”, kurio atvirame pasakojime daug sukrečiančių epizodų. Ar turi panašumų šio filmo ir spektaklio tematikos?

Taip, tik spektaklyje nėra taip drąsiai ji išreikšta. Tiesiog kino galimybės yra kitokios – režisierius gali išprovokuoti ir užfiksuoti momentą. O juk spektaklio aktoriams ne vieną kartą teks lipti į sceną.

 

Dramaturgas, aiškindamas „Jeruzalės” atsiradimą teigė, kad jis pasijuto pervargęs nuo to ritmo, kuriuo jis gyveno. Jo siekis atsiriboti nuo aplinkos atsispindi ir spektaklyje?

Taip, per kūrinį jis tarsi atranda harmoniją savyje. Kai nesugebi jos rasti, negali komunikuoti ir su aplinka. Kuo negatyvesnis aplinkos poveikis žmogui, tuo daugiau jis ieško tos harmonijos, kadangi, vos susidūrus su aplinka, įvyksta staigus išbalansavimas. Žmogui tampa sunku atskirti juodą nuo balto. Nekalto prasidėjimo neįmanomumas turi būti paneigtas – jis prasideda tavo dvasioje, todėl jis ir vadinamas nekaltu. Pagrindinis personažas Džonis savo gimimą aiškina dar įdomiau – motina iššovė kulką, nuo kurios jis prasidėjo. Jo versija grįsta noru šiuolaikiniam žmogui paaiškinti šį reiškinį šiuolaikine kalba.

 

Teigėte, kad aktoriams nėra pats lengviausias uždavinys vaidinti šiame spektaklyje. Kodėl?

Ši dramaturgija neturi nieko bendro su ankstesne. Pastaroji buvo labai aiškiai išreikšta: yra kažkokia scena, kuri turi pradžią, kulminaciją, pabaigą. Čia to nėra. Apskritai, lietuvių teatras visada siekia viską išsiaiškinti iki galo, o tai dažnai pradeda skandinti.

 

Prieš metus, kai įvyko Jūsų spektaklio „Vedybos” premjera , teigėte, kad esate tarp dramaturgo ir aktorių. Kokią poziciją dabar sau priskirtumėte?

Tą pačią. Aš – pirmasis žiūrovas. Visų pirma, kuriu tokius spektaklius, kurie man patys būtų įdomūs, o kai tai man pavyksta, tada kreipiu dėmesį ir į aplinkinių reakciją. Jei režisierius atsižvelgia tik į publikos nuomonę, jo pozicija tampa primetama. Apskritai, mes jau turėtume būti pavargę nuo vieno kategoriško pasirinkimo. Lietuvos režisieriai pernelyg ilgai demonstravo metaforinį, simbolinį teatrą. Nepaisant to, kad tokiu būdu Lietuva daug pasiekė Europos mastu, tačiau tai nebėra priimtina šiame amžiuje. Iš avangardo mes tapom „ariargardu”.

 

Šis spektaklis labiau atspindi Jūsų nuolatinę kūrybinę manierą ar tai naujas ieškojimas?

Tai visiškai naujas mano kūrybinis posūkis, apmąstant XXI amžiaus žmogų. Ir tai visiškai nauja dramaturgija man pačiam. Ji turi tam tikrą apokaliptinį ženklą. Vienas iš svarbiausių įvykių pasaulyje, paveikusių net ir dramaturgiją, yra Niujorko dangoraižių sprogimas. Mes pradėjome suprasti, kad esame laikini šitame pasaulyje. Ir mūsų laikas jame nepriklauso nuo mūsų pačių, negalime savęs apsaugoti netgi fizine prasme. Iš tiesų mes nematome savęs realiai, tačiau galime pamatyti tik per santykį su kitu žmogumi. Iš godumo visus Žemės resursus pavertėme materija. O Žemė atsilygina mums cunamiais, sprogimais ir t.t. „Jeruzalė” – veikiau naujos kalbos ieškojimas nei spektaklio pastatymas.

 

Pjesės pavadinimas asociatyvus, turintis daug reikšmių. Ką jis reiškia šiame spektaklyje?

Tai tam tikras kodas. Anglams jis yra vienoks, nes jie turi Blake‘o poemą „Jeruzalė”, kuri taip pat yra labai svarbi jų šaliai. Taip pat pjesėje tai tarsi mistinė, neegzistuojanti teritorija Anglijoje, kurioje vyksta veiksmas. Toje teritorijoje nėra dvasios, nėra tikėjimo. Pranašai atsiranda dėl vieno kamertono nebuvimo. Jeigu mes visi derintume savo instrumentus pagal savo kamertonus, orkestras nesuskambėtų harmoningai. Kiekvienas žmogus visada kažko ieško, nori prie kažko prisiderinti, susikurti savo religiją. Pavyzdžiui, dabar didžiausia religija – „Akropolis”. Vartojimas, pirkimas, pardavimas… Ir man tai komiška. Jeruzalė – tai vienas iš seniausių pasaulio miestų. Miestas reiškia suartėjimą, bendrumą. O kuo žmogus yra arčiau žmogaus, tuo reikalingesnės tarpusavio taisyklės tam, kad nepažeisti vienam kito teritorijos. Senasis testamentas, Naujasis testamentas, Dekalogas, Kristaus auka, prisikėlimas – visa tai gimsta Jeruzalėje. Kristaus atsisakymas savo egoizmo dėl kito žmogaus reiškia jo paties troškimų mirtį ir šviesos atsiradimą. Ir tai įvyksta ne kur kitur, o Jeruzalėje.

 

Kaip manote, ar žmogus gali tapti visaverčiu, neturėdamas kuo tikėti?

Tai palengvintų gyvenimą, žmonių bendravimą. Pavyzdžiui, jeigu tai įvyktų, mes nebijotumėme vaikščioti senamiesčio ar Vilijampolės gatvėmis vėlais vakarais. Egzistuoja elementari taisyklė – nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Užtektų tik trupučio išminties santykyje vienam su kitu ir mus ištinkančios problemos būtų išspręstos. Bet kadangi kiekvienas žmogus bando pasistatyti sau Babelio bokštą ir būti pats sau Dievu, turime virtinę nesusipratimų. Susiduriame su milžiniška problema – neturime bendro dvasinio atskaitos taško.

 

Ar galima teigti, kad spektaklyje kalbate apie amžinąsias vertybes?

Manau, kad taip. Bet jos šiandien įgauna kitokius pavidalus. Tai įvyksta dėl to, kad žmogus pametė atskaitos tašką. Spektaklio pagrindinis herojus, apsukęs gyvenimo ratą ir sulaukęs 50 metų, grįžta į savo vaikystės kiemą. Jis suprato, kad reikia grįžti ten, nuo ko viską pradėjo. Jaunystėje, būdamas kaskadininkas, jis buvo „žvaigždė”, perskrisdamas motociklu per namą, jis tarsi būdavo aukščiau pasaulio. Jis aukojo savo gyvybę vardan minios džiaugsmo, tačiau pastaroji labiau laukė mirties nei paties džiaugsmo.

 

Televizijoje  dabar matome daug tokių „atskaitos taškų”.

Taip, bet ar jie sujungia kažką? Ar jie gali suvienyti didesnę žmonių dalį? Jeigu tai yra neteisingas atskaitos taškas, prasideda išsigimimai. Svarbu, kiek žmogus gali būti protingas, turėdamas tokią dovaną kaip mąstymas.

 

Pagrindinis veikėjas Džonis taip pat tiki savo pasauliu kaip ir Andrejaus Tarkovskio filmo herojus Stalkeris. Kokie dar žinomi personažai galėtų būti jam prilyginami?

Džonis turi panašumų su Baronu Miunhauzenu, taip pat Don Kichotu. Visus juos veikiantis mechanizmas yra tas pats, kadangi juos vienijanti idėja yra pirminė. Jie nori pakeisti  mąstymą, bando vienyti žmones ir kalbėti apie kitokias kategorijas. Jie teigia, kad regimasis pasaulis dar nėra pabaiga – už mūsų sąmonės, už mūsų penkių pojūčių egzistuoja dar kažkas, nuo ko mes esame priklausomi. Tai nebėra naujiena – jau net mokslininkai yra įrodę, kad už materijos egzistuoja labai didelė energija, kuri mus veikia. O kaip ją pavadinsi, Dievu ar kažkaip kitaip, priklauso nuo tavęs. Tavo tikėjimo objektas yra tavo paties pasirinkimas.

 

Kaip Jūs manote, šiame spektaklyje analizuojamos šiandieninio žmogaus pamatinių vertybių problemos, daro Jūsų spektaklį  įdomesniu ir aktualesniu publikai?

Žinote, sukūriau penkiasdešimt spektaklių, ir man jau nebeįdomu, ką mano publika. Nepakenčiu pataikavimo jai. Tiek kasdieniame gyvenime, tiek televizijoje to apstu. Vienintelė vieta, kuri galėtų suburti  žmones vertingam pokalbiui, yra teatras. Teatras yra pokalbis. Tačiau kurdamas spektaklį, galvoju apie tai, kokiai publikai jis skirtas. Pavyzdžiui, jei kurčiau „Jeruzalę” Tel Avive, jis būtų visiškai kitoks.

 

Kuo Tel Avive pastatymas skirtųsi nuo pastatymo Kaune?

Pavyzdžiui, Jeruzalės gyventojų kalbos objektas yra Dievas. Jie turi apie ką ginčytis, dainuoti, vardan ko šokti ar švęsti. Ir tai juos vienija. O vienybės jausmas yra itin svarbus. Aš net Nobelio premiją įteikčiau Abraomui, sukūrusiam vienybės dėsnį. Jeruzalėje žmonės tiesiog kitokie, su kitokiomis vertybėmis ir santykiu su religija. O tai ir sąlygotų kitokį spektaklio pastatymą.

 

Manote, mums trūksta vieningos temos, kurios dėka įvyktų reikalingi ginčai?

Taip, nes ta  vieninga tema yra neišsemiama. Joje telpa fizika, chemija, psichologija ir filosofija. Kai manęs klausia, ką man reiškia Šventasis Raštas, atsakau – tai  žemėlapis apie mane. Nuo pradžios iki galo parašyta apie mane. Ne apie mus, bet apie kiekvieną iš mūsų atskirai. Tai pats geriausias psichologijos vadovėlis. Viskas, kas literatūroje išleista po jo, nepasako nieko naujo. Tai absoliutus atskaitos taškas, atskyręs dieną nuo šviesos. Kas tai yra? Pavyzdžiui, kai atsibudęs ryte tu supranti, kas yra gerai, o kas ne. O po to kiekvieną dieną seka savęs, kaip žmogaus, kūrimas. Kai guli -tu akmuo, pradėjęs judėti – augalas, pusryčiaudamas – gyvūnas, o po to tavo elgesys parodo, ar esi žmogus, ar taip ir lieki gyvuliu. Daugiau ten nėra nieko parašyta. Žmogaus sutvėrimas yra jo paties darbas, tik žinant tam tikrą dėsnį.

 

Kalbino Rugilė Pukštytė

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content