Prieš MAIŠTO premjerą – pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi

„Man įdomu viskas, kas keičia ir koreguoja žmones. Kaip verčia keistis aplinka, statuso pakeitimas, įsimylėjimas, netektis“, – sako režisierius Agnius Jankevičius. Naujausiose premjeroje „Maištas“ pagal spalvotųjų revoliucijų scenarijų jis su bendraminčiais aktoriais bandys pademonstruoti, kaip veikia manipuliavimo mechanizmai, sukeliantys perversmus žmonių sąmonėje.

Scenografiją kuria nuolatos su A. Jankevičiumi bendradarbiaujanti dailininkė Laura Luišaitytė. Dalyvauja aktoriai Gabrielė Aničaitė, Aleksandras Kleinas, Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiūtė, Gabrielius Zapalskis,  Edgaras Žemaitis.

Kaip ir kada susidomėjote spalvotosiomis revoliucijomis?

Praėjusį pavasarį. Prisipažinsiu, jaučiu pasiją Antrajam pasauliniam karui. Žiūrėjau dokumentinį filmą apie Hitlerį „Youtube“ ir pamačiau šone vaizdelį. Užėjau ir radau filmuką apie 5 žingsnių anihiliaciją. Atsirado interesas.

Kokiais šaltiniais pasitikite?

Pasitelkiu visus šaltinius. Noriu turėti bendrą vaizdą.  Jeigu jie nesutampa, aiškinuosi, kodėl.

Tačiau nesate tikras, kad visi apmąstymai yra teisingi?

Kadangi jie neturi išbaigtumo, nes aš kaip žmogus neturiu išbaigtumo – jo ir nepamatysiu, nes mirsiu. Be to, neišbaigtumas nėra tiek įdomu, kaip pats procesas. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad man nėra aktualu teigti, kaip reikia gyventi, – be manęs yra milijonai, kurie tą daro. Man įdomu viskas, kas keičia ir koreguoja žmones. Kaip verčia keistis aplinka, statuso pakeitimas, įsimylėjimas, netektis ir kiti dalykai.

Bet  spektaklis „Maištas“  pristatomas kaip instruktažas. Tai vis dėlto bus norima perduoti tam tikras žinias?  

Pasidalyti žiniomis. Informacija, kaip vyksta spalvotosios revoliucijos, man yra svarbi. Dauguma apie tai nežino. Yra girdėję tik skambius pavadinimus: Jazminų‚ Tulpių, Oranžinė. Bet jos vyksta pagal išdirbtas technologijas, kurias susistemino amerikietis Gene‘as Sharpas. Mano tikslas –  kad žmonės susidomėtų ir pasidomėtų. Juk kuo mažiau žinai, tuo lengviau manipuliuoti.

Jeigu jus pakviestų kurti/režisuoti tikrą revoliuciją, pavyzdžiui, kalafiorų. Ar sutiktumėte?

Jeigu būtų smagu, taip.

Ar publika lengvai priims „Maištą“? Spektaklis – interaktyvus, be ketvirtosios sienos ir netgi be patogių sėdimų vietų.

Kauniečiai konservatyvesni, be to, Kaune teatro interakcijos patirtis dar menka. Spektaklyje „Šiuolaikinis tolerancijos centras“, kurį rodėme pernai Nacionaliniame Kauno dramos teatre  „Bad Rabbits“ ( plataus meninio profilio sindikatas – aut. past.), buvo tikslinė festivalio „Nerk į teatrą“ publika, tad reziumuoti publikos bendrai, negalima. Dar nesame rodę „Bad Rabbits“ gatvės spektaklių Kaune. Buvome Klaipėdoje, Šiauliuose. Viskas puikiai, publika reaguoja, priima.

Spektaklio „Maištas“ pirminiame užmanyme buvo sesers ir brolio maištas prieš tėvus. Dabar mes žinome, jog maištaujama prieš biurokratiją. Kodėl pakeitėte kryptį?

Nemanau, kad nukrypau, priešingai – viskas prasiplėte. Katalizatorius, paprastas žmogus Vaidas, yra. Istorija apie tai, kad rusai naujakuriai nusisavino jo senelių žemę.  Nepavyko atsiimti jo tėvui, nepavyksta jam – tik susikaupia daug biurokratinės makulatūros. Rezultatas – nulinis.

„Maištas“ rodomas Didžiosios scenos vaidybinėje aikštelėje. Kodėl pasirinkote šią vietą?

Daug kas priklauso nuo idėjos. Galima vaidinti ir kavinėje. Šiame spektaklyje žiūrovų skaičius nedidelis, jie migruos erdvėje ir bus animuojami. Didžiosios scenos aikštelę pasirinkau dar ir todėl, kad reikalingos techninės galimybės.

Spektaklyje skambės daug muzikos, bus dainuojama. Dainos simbolizuoja laisvę. Ar tokia šio sumanymo esmė?

Kad būtų smagiau. Be to, dainos yra viena iš sudedamųjų ir būtinų spalvotosios revoliucijos sudedamųjų dalių.

Statote spektaklius teatro dėžutėje, eksperimentuojate su gatvės teatru? Galbūt ketinate pasukti kuria nors viena šių krypčių? 

Nematau reikalo rinktis. Teatras gali būti visoks. Koks jis turi būti, pasakyti sunku. Pradėjau nuo naujosios dramaturgijos akcijų, kūriau „Menų spaustuvėje“ ir panašiai. Tik po kokių trijų keturių metų atėjau į Valstybinį jaunimo teatrą. Paskui pastačiau spektaklį Kaune. Kartais mane riboja teatrų įnoriai, finansiniai dalykai. Man reikia juos apeiti, apgauti. Tai tas pats, kaip apeiti piktą šunį, kad nesukandžiotų.  Tai atveria kūrybiškumą. Visada patiko repetuoti klube, garaže. Man priimtina estetika: „Viską pasidaryk pats“. Pereiti per konteinerius naktį, kažką padažyti, susikonstruoti, pasigaminti – taip pankiška. Tai patinka ir taip jaučiuosi geriausiai.

Spektaklio „Maištas“ premjera –  gegužės 25, 26 ir birželio 18 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Straipsnis publikuotas leidinyje „Kauno diena“ 2016 05 14 d.

Rido Beržausko nuotraukos iš repeticijų