Nacionalinis Kauno dramos teatras

Kaligula

  • Dviejų dalių spektaklis

Didžioji scena

Premjeros belaukiant: pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje Thomo Manno pjesė FJORENCA

Po dešimties metų pertraukos į Kauną sugrįžta šiame teatre ryškų kūrybinės biografijos tarpsnį išgyvenęs režisierius Jonas Vaitkus. Paskutinis jo darbas NKDT – Haroldo Müllerio pjesė „Visi mano sūnūs“ (2006). Būsimai premjerai režisierius pasirinko Lietuvos teatro scenoje nė karto nestatytą vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės literatūros kūrėjo Thomo Manno pjesę „Fjorenca“. „Fjorenca“ – vienintelė užbaigta Thomo Manno pjesė, parašyta 1906 m. J. Vaitkui asistuoja aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis. Premjera – 2016 m. gruodžio 8, 9, 17 dienomis Didžiojoje scenoje.

Kūrinio veiksmas vyksta XV a. pabaigos Florencijoje, 1492 m. Medičių viloje. Pagrindiniai dramos herojai – Florencijos valdovas Lorencas de Mediči (Lorencas Nuostabusis), menininkų globėjas, aistringas meno kūrinių kolekcionierius, bei vienuolis Džirolamas Savonarola. Svarbus vaidmuo tenka ir vienintelei dramos herojei – Lorenco mylimajai Fjorei. Kažkada atstūmusi Džirolamą, o vėliau tapusi Lorenco mylimąja, Fjorė yra nesutaikomo konflikto tarp šių dviejų antagonistų priežastis. Simboline prasme Fjorė – tai Florencija. Jos pasirinkimas tarp Mediči ir Savonarolos reikštų ir Florencijos pasirinkimą to, kas ją valdys…

Thomo Manno dramoje „Fjorenca“ dominuoja vitališkumo ir dvasingumo konfrontacija. Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus, autorius susipažino su Savonarolos biografija, studijavo J. Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra“. Tačiau „Fjorenca“ nėra istorinė drama, o istorinės asmenybės, veikiančios joje, autoriaus nuomone, idealiai tiko skirtingų ir prieštaringų principų reiškėjų vaidmenims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės diskreditavimo, garsus literatas kritikams atsakė, kad tokio tikslo neturėjo, ir, jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas yra renesanso kultūra, o ne katalikų bažnyčia.

Režisieriaus Jono Vaitkaus nuomone esminis dramos konfliktas – kova tarp pamokslininko Džirolamo Savonarolos dvasingumo ir pagoniško Florencijos miesto valdovo Lorenco Medičio asketizmo, kuri sugretinama su dabartyje akivaizdžia tikėjimo į žmogų ir moralę stoka. „Lorencas išsako labai aiškias mintis; jeigu žmogus nevalingas, nesugeba atsispirti jausminiams poreikiams, neturi saiko, iš esmės jis save sunaikina: „Jeigu valios dėka nestatyčiau savęs į tam tikrą rėmą, būčiau pasmirdęs ožys.“ Tai labai kategoriškas vertinimas, kurį sako tas, kuris buvo viršūnėje, rengė linksmybes ir karnavalus, ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat keliamas profesinė išdavystės, nepagarbos profesinei priesaikai klausimas. Tapyti, ką nori, apipavidalinti knygelę neskaitant, kas joje užrašyta. Tai turėtų būti svarbu, – jeigu nėra atrankos, toks menininkas tampa šiukšliadėže. Ar su tokiu žmogumi norisi bendrauti? Tai – antisanitariška būsena. Žmogus savo bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių priryjama iš visur: medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka – skanu ir gerai, “ – sako kūrėjas.

Iš vokiečių kalbos vertė Valys Drazdauskas

Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Renata Valčik

Kompozitorius – Algirdas Martinaitis

Vaidina: Liubomiras Laucevičius, Martyna Gedvilaitė, Ugnė Žirgulė, Agnieška Ravdo, Ridas Žirgulis, Sigitas Šidlauskas, Marius Meilūnas, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Vaidas Maršalka, Egidijus Stancikas, Saulius Čiučelis, Valerijus Kazlauskas, Gintautas Bejeris, Andrius Mockus, Artūras Sužiedėlis.

Tado Kozlovo ir Rido Beržausko nuotraukos 

Dekoracijų eskizas 

fjorencija-scenografija

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content