Nacionalinis Kauno dramos teatras

Žemė

  • Vienos dalies drama pagal Olhos Kobylianskos romaną

Didžioji scena

Premjera pasaulinio garso filosofui Emmanueliui Levinui atminti: kodėl prancūzai, ne lietuviai žino, kad jis kilęs iš Kauno

Prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas – vienas iš penkių įtakingiausių XX a. filosofų Europoje. Faktas, kad jis yra kilęs iš Kauno, geriau žinomas Prancūzijoje nei Lietuvoje. Ši išskirtinė asmenybė tapo dvi 2022 metų Europos kultūros sostines jungiančiu tiltu: Kauną ir Ešą prie Alzeto, – jo atminčiai ir filosofijai pagerbti gimė spektaklis „Veidas/Visage“. Balandį premjera prancūzų kalba įvyko Ešo teatre, o lapkričio 11-ąją jos laukiama Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Projektą įgyvendina prancūzų menininkų pora Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran. Į savo sumanymą jie sėkmingai įtraukė vaizdo menininką Milosh Luczynski (Prancūzija), muzikantą ir kompozitorių Rafal Mazur (Lenkija), lietuvių ir prancūzų aktorius bei filosofus. Beje, Lietuvą atstovaujantis ir Emmanuelio Levino (1906-1995) filosofiją tyrinėjantis filosofas Viktoras Bachmetjevas tapo šio spektaklio atlikėju Liuksemburgo premjeroje. Apie artėjančią „Veido/Visage“ premjerą Kaune kalbamės su prodiuseriu, idėjos autoriumi ir dramaturgu Vincent‘u Adelus.

 

Filosofiją perkelti ant scenos

Filosofinė pjesė yra kiek dažnesnis reiškinys nei filosofijos kategorijų ar filosofo minčių perkėlimas į teatro sceną, –„Veidas/Visage“ yra kūrinys, kuris sukonstruotas iš Emmanuelio Levino minčių ir tekstų. Vincent‘ui Adelus pavyko rasti išrašytus 80-ųjų metų filosofo radijo interviu. „Prancūzų kalba nebuvo jo gimtoji, jis išmoko jos skaitydamas Proustą ir Mallarmé, jo tekstuose esama gana keisto, neįprasto skambesio. Tai šiek tiek nauja kalba, filosofinė dimensija, rašydamas jis stengiasi būti konceptualus, o jo šnekamoji kalba yra lengvesnė“, – teigė V. Adelus. Emmanuelis Levinas gimė 1906 m. žydų šeimoje Kaune, o vėliau atvyko į Prancūziją studijuoti ir gavo jos pilietybę. Studijavo filosofiją Strasbūro universitete, mokė žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau dėstė Sorbonos universitete, rengė publikacijas, rašė knygas. Žinomiausi autoriaus kūriniai: „Laikas ir Kitas“, „Apie Dievą ateinantį į mąstymą“, „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“ , „Totalybė ir begalybė“, „Kitaip negu būtis, arba Anapus esmės“ , „Sunki laisvė“, „Etika ir begalybė“. Keletą jų galima rasti lietuvių kalba.

Spektaklis gimė, siekiant išreikšti pagarbą prancūzų-lietuvių filosofo kūrybai ir priminti, kad jis kilęs iš Kauno. V. Adelus kartu su ilgamete bendrakūrėja Isabelle Adelus & Suran turėjo filosofinių tekstų skaitymų patirtį, – nuo 1989 m. vykdė projektą  „Kėdės ir tekstas“ („Des Chaises un Texte”), paremtą dramos, poezijos scenarijais ir filosofiniais tekstais. Susidomėjimas šiuo žanru gimė skaitant filosofo Gille Deleuze’o kūrinį „Tūkstantis plokštikalnių“ („Mille Plateaux”). Vis dėlto dramaturgas pripažino, kad iš pradžių nežinojo, kaip perteikti šį autorių: „Kitaip nei Deleuze’as, kuris ima pavyzdžius, tarkim, iš popkultūros, Levinas lieka idėjų sferoje. Jis parašė nemažai darbų neįprasta kalba, jo filosofija yra sąvokų filosofija. Man kaip dramaturgui reikėjo gilaus autoriaus suvokimo, dėl to susipažinau su filosofu Bernardu Fischer’iu ir tėvu Robertu Scholtus, Metzo Šventojo Maksimino bažnyčios kunigu, kuris gerai pažinojo Leviną, kvietė jį į kelias konferencijas. Iš Lietuvos pusės sutikau filosofą Viktorą Bachmetjevą, kuris man papasakojo įkvepiančią istoriją, tapusią raktu – istoriją apie šunį Bobį“, – pasakojo V. Adelus.

Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran. Donato Stankevičiaus nuotr.

Bobio istorija

 Emmanuelis Levinas II pasaulinio karo metu tarnavo Prancūzijos kariuomenėje rusų-vokiečių kalbų vertėju. Pačioje karo pradžioje jis pateko į nelaisvę ir ketverius metus praleido lageryje Rytų Vokietijoje. Prancūzų kario uniforma išgelbėjo jam gyvybę, o jo šeima Kaune – tėvai ir du broliai – buvo išžudyti. Laimei, žmona Raisa ir dukrelė liko gyvos, nes joms per karą slapstytis padėjo Levino bičiulis Maurice’o Blanchot. Levinas netgi įkalintas nenustojo rašęs ir liudijo, kad lageryje žydų kaliniai nebuvo laikomi žmonėmis, jie net buvo kalinami atskiruose žydų barakuose, dirbo vergiškus darbus. Sargybinių ir aplinkinių akyse jie tebuvo… beždžionių būrys, nepriklausantis žmonijai. Vieną dieną į stovyklą užsuko benamis šuo ir apsigyveno kartu su kaliniais. Jį pavadino Bobiu. Būtent šuo neabejojo jų žmogiškumu, kalinys ar sargybinis, Heinrichas ar Emmnuelis, jam buvo žmogus. Vincent‘as Adelus samprotauja; „Ši istorinė situacija jam priminė Odisėją Itakėje ir Egipto dievybes su gyvūnų galvomis ant Nilo krantų. Tai graži ištrauka, prasidedanti nuo gana konkrečios patirties ir labai artima Levino filosofijai, kuri apmąsto santykį su Kitu. Tai, ką jis vadina „Veido“ sąvoka, galima paaiškinti taip: kai žiūriu į veidą, dar prieš pamatydamas fizinį individą, pirmiausia matau žmogišką būtybę. Kai tik prieš mane atsiduria vyras ar moteris, veidas, aš esu už jį atsakingas. Būtent tai verčia mane duoti monetą benamiui metro stotyje, dėl to praleidžiu kitą žmogų pirmą pro duris, dėl to padedu kitam. Tai, kad kitas egzistuoja mano atsakomybės akivaizdoje, daro mane visapusiškai žmogišku. Visa ši filosofija yra apie atsakomybę ir žmogiškumą. Iš savo tragiškos patirties Levinas semiasi minties apie atvirumą ir atsakomybę kitam. Tai yra kažkas, kas mane paliečia. Kai išgirdau istoriją apie šunį Bobį, pasakiau sau, kad Levino kūryboje galėtume rasti identiškų pavyzdžių, kuriuos galėtume perkelti į teatro sceną. Bėda, kad tokios Levino kūrybos dalis yra maža, visa kita yra veikiau abstraktu, konceptualu, tad teko ieškoti toliau“, – pasakoja spektaklio idėjos autorius.

Repetuojant. Donato Stankevičiaus nuotr.

Tarpdisciplininis filosofinis performansas

Kaune keturi aktoriai, naudodami tekstų, vaizdų, garsų ir interviu fragmentus, perkelia Levino mintis į mūsų kasdienybę. Ešo prie Alzeto pastatyme dalyvavo trys atlikėjai – du aktoriai: Jean -Louis Coulloc‘h bei Sylvie Jobert ir filosofas Viktoras Bachmetjevas. „Jis labai uždeganti asmenybė, puikus dėstytojas. Pamenu mes kalbėjomės per „Zoom“ programėlę, ir aš Viktorui pasiūliau dalyvauti projekte. Jo atsakymas buvo: „Aš greitai priimu sprendimus, bet ši kartą: „Taip!“. Tik po to jį aplankė dvejonės, tačiau mes su Isabelle neabejojome jo gebėjimu būti scenoje, charizma. Manau, kad savęs išmėginimas kitame amplua ne Lietuvoje galbūt buvo kiek lengvesnis jam. Įdomu, kad tekstas skirtas Viktorui, buvo parašytas angliškai, bet premjeros dienai jis jį kalbėjo prancūziškai. Jis labai daug dirbo ir prisidėjo prie spektaklio. Dabar Viktoras konsultuoja Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius“, – malonią pažintį prisimena V. Adelus.

Kaune V. Adelus kartus su I. Adelus & Suran premjerą kuria su aktoriais Mariumi Karoliu Gotbergu, Motiejumi Ivanausku, Povilu Jatkevičium ir Artūru Sužiedėliu, kurie puikiai vienas kitą papildo. Spektaklį sudaro penkios pagrindinėmis Levino koncepcijomis paremtos dalys, pavyzdžiui, „Nemiga/Tai yra“, „Veidas“, „Atsakomybė“, „Erosas“ ir „Glamonė“. Spektaklio struktūrą sudaro sąvokų sekos, kuriose aktoriai skleidžia Levino žodį. Idėjos autorius sako, kad nebuvo tikslo atskleisti viską, bet kaip tik išgryninti keletą koncepcijų, padaryti jas suvokiamas. Svarbų vaidmenį spektaklyje vaidina garsas ir vizualiniai sprendimai, šiuo atveju gyvai projektuojamos vaizdo projekcijos. Šis spektaklis – tarpdisciplininis. „Įsivaizdavome, kad visi siužetai turėtų būti vizualūs. Paprašėme vaizdo menininko Milosho Luczynski sukurti vaizdus kiekvienai scenai. Scenografiją sudaro didžiulis 6×12 metrų dydžio veidrodis, kuris visiškai uždengia scenos rėmus, jis akcentuoja Veido idėją, atspindį ir tai, ką matau žiūrėdamas į kitą. Grindys – tai savotiška Kauno centrinio pašto, modernistinio XX a. ketvirtojo dešimtmečio pastato grindų rašto reprodukcija. Ir galiausiai, kalbant apie muziką, pirmas sumanymas buvo tradicinės lietuviškos dainos, sklindančios iš po scenos tarsi Levino lietuviškų šaknų balsas. Vėliau nusprendėme pasikvieti Rafalą Mazurą, lenkų muzikantą improvizatorių. Tiesa, lietuviškumo dalelė atsiskleidžia ir Isabelle kostiumuose – jie pasiūti iš lino audinio. Spektaklyje „Veidas/Visage“ sceninių priemonių yra labai nedaug, bet visos jos labai veiksmingos“, – vardina V. Adelus.

Aktoriai iš kairės: Motiejus Ivanauskas, Marius Karolis Gotbergas, Povilas Jatkevičius, Artūras Sužiedėlis

Vertybių filosofija nūdienoje

Pasak kūrėjo, filosofiją visada įsivaizduojame kaip abstrakčią, sudėtingą, o šiuo spektakliu norima parodyti visiškai priešingai. „Aš manau, kad filosofinė kalba yra tarsi savarankiška kalba; mes esame prancūzai, arba lietuviai ir mes naudojamės filosofijos kalba kaip kita užsienio kalba. Užsienio kalbos žinios gali siekti nuo 0 ir 100 procentų, bet nebūtina suprasti ir žinoti viską, galima pasiimti sau svarbią dalį. Manau, kad iš šio spektaklio galima pasiimti filosofiją kaip kalbą, kažkokį suvokimą, arba netgi viską kartu. Man, eiliniam žmogui, filosofija padeda mąstyti apie mano vertybes, gyvenimą, veiksmus, – ja galima naudotis kasdien. Taigi, ji yra gana konkreti. Prisimenant Atsakomybės pavyzdį, aš nesu abejingas ant gatvės parkritusiai pagyvenusiai poniai. Kodėl? Kas mane verčia jaudintis dėl jos? Filosofinės Levino nuostatos, kalbančios apie Atsakomybę, yra labai stiprios ir naudingos. Manau, kad kiekvienas, net to nežinodamas, nesąmoningai vadovaujamės savo filosofija, turime susiformavę savo vertybes“, – tikino menininkas.

Levinas daug darbų parašė išgyvenęs tragišką karo realybę, kuomet visuomenė kėlė klausimą, kaip tokia blogio ir nežmogiškumo banga nusirito per Europą, kodėl vyko Holokaustas, kodėl jis nebuvo sustabdytas staiga. Šiandien vyksta kruvinas karas Ukrainoje, žūva tūkstančiai civilių: vaikų ir suaugusių. Demokratinis pasaulis bejėgis jį sustabdyti vienu ypu ir daugeliui kyla klausimas: ką aš galiu padaryti? „Žinote, tokį siaubą išgyvenusio Levino filosofija nėra pykčio, keršto filosofija. Pagrindinis jos klausimas yra, kas mane verčia jaustis žmogišku? Šitas žmogiškumas yra svarbiausias, net kai vyksta žiaurumai. Jo filosofija atvira kitam. Levinas buvo giedras ir džiugus žmogus, jis mylėjo gyvenimą, žmoniją. Visiems, kurie gyvenime patiria tragediją, jis suteikia įrankius, kurie padeda atrasti viltį ir džiaugsmą“, – įsitikinęs V. Adelus.

Premjera – 2022 lapkričio 11, 12, 13 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre ant Didžiosios scenos.

Premjera yra – „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Bilietai

NKDT informacija

 Donato Stankevičiaus ir C. Sidrot nuotraukos

Akimirka iš premjeros Eše prei Alzeto. C. Cidrot nuotrauka 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content