Witkacy „Batsiuviai“ skverbiasi į sceną

Rūtos salėje režisierius Antanas Obcarskas ir kūrybinė komanda pilna koja pasinėrę į spektaklio pagal Stanisław Ignacy Witkiewicz, kitaip žinomo kaip Witkacy,  pjesės „Batsiuviai“ repeticijas. Darbai vyksta, o premjeros datą ir formą nulems karantinas.

Šis pastatymas – tai NKDT ir teatro „Utopia“ koprodukcija. Taip pat pastatymas realizuojamas kartu su Lenkų kultūros institutu Vilniuje bei Adomo Mickevičiaus fondu.

Stanisław Ignacy Witkiewicz, kitaip žinomas kaip Witkacy, viena spalvingiausių lenkų kultūros asmenybių – filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, tapytojas. Galime jį mąstyti kaip XX a. menininko etaloną – nesuvaldoma energija, nuolat griūvantis gyvenimas, susidūrimai su mirtimi, vienatvė, neišsemiami kūrybiniai užmojai, pamišimas, depresija, narkotikai ir ištisas lobynas literatūros bei vaizduojamojo meno kūrinių. Witkacy lemtis, deja, tragiška – 1939 m. įsibėgėjant Antrajam pasauliniam karui savanoriškai pasirinko pasitraukti iš gyvenimo ir nelaukti ateities, nes jo manymu ji negali būti niekaip geresnė.

Pjesė „Batsiuviai“ laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė „Batsiuviai“ tą puikiai atskleidžia.

„Batsiuviai“ yra tarp realybės ir absurdo balansuojantis spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš tolimųjų Rytų, ir, panašu, kad pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia – kaip kokios atgyvenusios profesijos ar pagyvenusio žmogaus. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų? Pagrindinė spektaklio tema yra visuomeninių situacijų ir individo asmeninės būklės pasikeitimai prieš ir po revoliucijų – kai batsiuviams nebereikia siūti batų, jie įvykdo revoliuciją ir paima valdžią. Jie buvo engiami ir nebereikalingi, o dabar yra valdantieji, bet ar jie gali ką nors pakeisti? O gal taip pat susirgs savo engėjų dvasios ligomis? Nepaisant revoliucijų, Witkacy diagnozuoja žiaurią tiesą – vieninteliai nesikeičiantys dėmenys kasdienybėje yra nuobodulys bei nepasitenkinimas esama situacija. Dabarties pasaulis panašus į Witkacy „Batsiuvių“ pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

„Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo bei ironijos elementų. Norisi akcentuoti ne tamsą, o šviesą“, – sako režisierius A. Obcarskas.

Lietuvoje bandymų perkelti į sceną šio autoriaus sudėtingus tekstus nebūta daug. Jos įgyvendinimą palengvina ir dabartiniai Irenos Aleksaitės vertimai  – „Batsiuvių“ ypač sudėtingas ir naujadarų pilnas tekstas, įgavo savo unikalų skambesį lietuvių kalba.

Režisierius – Antanas Obcarskas;

Dramaturgas – Laurynas Adomaitis;

Scenografė– Lauryna Liepaitė;

Kostiumų dailininkas – Juozas Valenta;

Kompozitorius – Rolandas Venckys;

Videomenininkė – Saulė Bliuvaitė,

Režisieriaus asistentas – Deivydas Valenta.

Vaidina: Gytis Ivanauskas,  Saulius Čiučelis, Deividas Breivė, Mantas Bendžius, Augustė Šimulynaitė, Tomas Erbrėderis,  Egidijus Stancikas, Marius Karolis Gotbergas, Saulės Sakalauskaitė, Aistė Zabotkaitė.

Spektaklio sukūrimą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

NKDT informacija

Roko Tenio nuotraukos