Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

Šią savaitę rodome

Pirmasis jaunųjų aktorių sezonas šimtmetį gyvuojančiame teatre

Nacionaliniame Kauno dramos teatre, pasitinkant jubiliejinį šimtąjį kūrybinį sezoną, dar viena šventė – po ilgos pertraukos aktorių trupę papildo visas būrys jaunųjų kūrėjų. Net trylika Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų, Vido Bareikio ir Algirdo Latėno mokinių, pradeda savo profesinį kelią senas tradicijas turinčiame teatre. Šiame interviu pirmaisiais įspūdžiais, mintimis ir lūkesčiais dalinasi Marius Karolis Gotbergas, Ieva Stašelytė, Roberta Sirgedaitė, Jurgita Maskoliūnaitė, Aistė Zabotkaitė, Saulė Sakalauskaitė ir Andrius Alešiūnas.

 – Koks yra jūsų santykis su tradicija, tradiciniu teatru?

Marius: Mano santykis su tradicija priklauso nuo to, kaip ji pateikiama. Manau, tradicijos yra svarbu ir gražu, o svarbiausia, kad jos nebūtų brukamos per prievartą, kad būtų atpažįstamos, artimos žmogui. Tiksliai apibrėžti, kas yra tradicinis teatras, nežinau, ar galėčiau. Manau, kad viskas yra gerai, kas vyksta scenoje, – nesvarbu, ar tai jau kažkur matytas dalykas, ar visiškai naujas, tačiau, jei jis pasiekia, paveikia žiūrovą, tuomet tai yra geras teatras.

Ieva: Santykis su tradicija yra glaudus, žiūrint, ką turime galvoje, įvardindami žodį „tradicija“. Tradicija reiškia istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų perdavimą. Idėjos, papročiai, perduodami iš kartos į kartą, lemia valstybės kultūros išlikimą. Šią kultūrinę tautos tradiciją labai norisi puoselėti ir saugoti, tuo labiau, kai esame pakviesti dirbti ir kurti į tradicinį teatrą, kuriame visos žinomos ir artimos idėjos yra saugomos, brandinamos. Pats santykis su tradiciniu teatru yra jautrus ir atsakingas.

Roberta: Kol kas mes specialiai nesistengiame laikytis kažkokių tradicijų – kuriame taip, kaip norime, apie tai, kas mums įdomu, svarbu ir aktualu. Taip pat mūsų diplominiuose darbuose, kurių buvo virš dvidešimt ir iš kurių kelis ketiname pristatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, nebuvo… nė vieno darbo pagal klasikinę dramaturgiją. Ne todėl, kad jos vengiame ar ji mums nepatinka, ar mūsų teatras kažkuo netradicinis, mes prie to tiesiog neprisirišame.

Jurgita: Mūsų kursas turėjo du nuostabius dėstytojus: Algirdą Latėną ir Vidą Bareikį, kurie nuolat siekė, kad išbandytume kuo daugiau dalykų. Kiekvienas režisierius turi skirtingą požiūrį į tradicinį teatrą, kitaip jį interpretuoja, tad galėjome patiri du skirtingus požiūrio taškus.

Aistė: Tradicijos man, tikriausiai kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, yra tai, kas atėję iš anksčiau ir kas daro didelę įtaką dabarčiai. Man tai įdomu. Tradicinį teatrą aš pamilau dar būdama 11 metų ir tai yra priežastis, dėl ko aš dabar esu ten, kur esu.

Saulė: Tradicija yra pagrindas! Visa kita yra bandymas arba pabėgti nuo tradicijos, arba ją pakeisti, arba sugrįžti prie jos. Mes sukuriam kažką, kas stabilu, kas patikrinta, kas turi savo taisykles, kurios vienu ar kitu būdų veikia. Ir nors tai pabosta, nes norisi kažko naujo, kas nustebintų, visada turime nuo ko atsispirti.

Andrius: Kaip tik teko sudalyvauti režisieriaus Gintaro Varno naujojo spektaklio kūrimo procese – manau, tai yra pakankamai tradicinis, klasikinis teatras. Santykis yra įvairus, priklauso nuo režisieriaus motyvacijos ir jo minčių ta tema. Jeigu jis myli tradicijos stilistiką, supranta ją ir sugeba originaliai ir savitai tai daryti, tuomet pamilstu ir aš. Vis dėlto asmeniškai man tradicinis, klasikinis teatras galbūt jau kiek išsemtas ir dabar stebina, supurto kiti dalykai, paieškos.

– Kaip jaučiatės Nacionaliniame Kauno dramos teatre? Pasidalinkite svajonėmis, norais, tikslais kuriuos trokštate įgyvendinti.

Marius: Dar nebuvo progos susipažinti su visu kolektyvu. Tačiau kiek teko teatre pabūti ir kokius žmones jau sutikau, jaučiuosi gerai ir laukių pirmųjų darbų. Kalbant apie svajones ir norus, žinoma, norisi kuo daugiau vaidinti, mokytis iš vyresniųjų kolegų. Taip pat būtų smagu pasiūlyti savo idėjų spektakliams, ką nors sukurti su savo kurso draugais. Dabar pagrindinis tikslas yra skirti visą dėmesį šiai profesijai, visapusiškai tobulėti ir naudojantis visomis teatro galimybės išbandyti, ką reiškia būti aktoriumi.

Ieva: Teatre jaučiuosi tikrai nauja, matosi, jog visas kolektyvas yra smarkiai sulipęs, dirba dėl vieno tikslo, o mes esame pakviesti būti viso to dalimi, tai be galo malonu. Yra šiek tiek jaudulio, jaučiasi startas, šviežumas, bet viskam savas laikas.

Roberta: Sunku pasakyti, nes praėjo dar labai nedaug laiko. Norisi su visais susipažinti, jaustis jaukiai. Džiaugiuosi, kad esu čia su savo geriausiais kurso draugais, nes taip daug smagiau ir lengviau. Tikiuosi, kad su šia komanda efektyviai išnaudosime nuostabią galimybę kurti toliau, kad bus įdomu ir galėsime parodyti žiūrovams dėmesio vertų darbo vaisių.

Jurgita: Nacionaliniame Kauno dramos teatre jaučiamės puikiai! Visi labai draugiškai mus čia sutiko. Norisi, kad šis teatras būtų kaip namai ir šeima. Tikiuosi labai daug išmokti iš vyresniųjų aktorių. O viena iš svajonių – sukurti naują darbą su savo kursu – padaryti viską patiems nuo dramaturgijos iki muzikinio takelio!

Aistė: Nacionaliniame Kauno dramos teatre jaučiuosi gerai, draugauju su kolegomis čia jau ne pirmus metus, nes teko vaidinti kurso vadovo Vido Bareikio spektakliuose „Žalgirės“ ir „Hamletas“. Jaučiuosi kaip pagrandukė – gaunu ir meilės, ir pastabų, ir patarimų. Kol kas didelių svajonių nepuoselėju. Esu žmogus, kuris didelių svajonių neturi, o tiesiog yra dėkingas ir džiaugiasi kiekviena nauja diena, nauja galimybe savo gyvenime.

Saulė: Dar sunku pasakyti, kaip jaučiuosi. Jau pradedu po truputį suprasti, į kurią pusę sukti einant koridoriumi (šypsosi). Turbūt visi daug kartojame, kad esame labai laimingi, jog visą kursą pakvietė į šį teatrą, džiaugiamės, kad mus taip gražiai priėmė. Kartojame, nes tai yra tiesa, kurią turbūt dar patys sunkiai suvokiame. Dabar labiausiai laukiu etapo, kai jau būsime įsivažiavę, kai nebebus jausmo, kad esame svečiuose. Jau norisi greičiau dirbti ir kurti šiame teatre. Žinoma, pradžioje svarbu mums kartu įsilieti į šį teatrą, prisistatyti žiūrovams. Tapti šio teatro dalimi. O svarbiausias tikslas – tapti ne atskira šio teatro dalimi, o vienu dideliu teatro kūnu.

Andrius: Jaučiuosi gerai po to, kai išleidom Gintaro Varno premjerą „Sombras“, surengėme savos kūrybos dainų koncertą teatro žmonėms, kitaip tariant, pradėjom susipažinti su komanda.

 –Palinkėjimai teatrui šimtojo sezono ir artėjančio šimtmečio proga.

Marius: Linkiu, kad visiems būtų gera dirbti, kurti ir kad į teatrą norėtų ateiti kuo daugiau žiūrovų.

Ieva: Dar trigubai ilgiau gyvuoti, tobulėti, augti ir klestėti. Lai teatro durys nuostabaus šimtmečio proga vis neužsidaro ir priima naujus kūrinius, vėjus ir publiką.

Roberta: Sveikinu teatrą su jubiliejumi. Sunku patikėti, kad teatras buvo įkurtas 1920 metais! Šį sezoną palinkėčiau daug žiūrovų, sėkmingų spektaklių bei vieningos ir susitelkusios komandos, kurioje visiems malonu dirbti kartu.

Aistė: Didelių siekių ir sėkmingo jų įgyvendinimo.

Saulė: Šimtmečio proga linkiu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip teatras augo ir užaugo. Daugybę dalykų, praėjus laikui, tampa įprasti ir net nepagalvojam, kad viskas prasideda nuo mums svarbios idėjos ir stebuklo.

Andrius: Ugnies ir augimo.

Ačiū jauniesiems aktoriams ir sėkmės kūrybiniame kelyje.

 Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas:

„Norisi palinkėti, kad šie jauni kūrybingi žmonės skaičiuotų savo sezonus Nacionaliniame Kauno dramos teatre dešimtimis. Perfrazuojant jų mintis, norisi tikėti, kad jie iš tiesų taps ne atskira šio teatro dalimi, o vienu dideliu teatro kūnu. Ir išlaikys savo kūrybinį braižą, kuris skambėtų kaip dar viena melodija gausioje kūrybinėje partitūroje.

Nacionalinio Kauno dramos teatro stiprybė – kelių kartų kūrybinę patirtį puoselėjanti trupė. Jaunasis tryliktukas teatro scenoje nesutiks išėjusių teatro legendų, tokių kaip Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Kęstutis Genys, Rūtas Staliliūnaitė, Viktoras Šinkariukas ir daugelio kitų, tačiau jų profesionalumas skleisis scenos didžiūnų patirtį ir profesionalumą perėmusių Jūratės Onaitytės, Liubomiro Laucevičiaus, Dainiaus Svobono, Sauliaus Čiučelio ir kitų draugijoje, kurie yra šiandienos teatro kūrybos veidai. Tai nuolatinė patirties pasidalijimo grandinė, kurią papildys šie jauni kūrėjai. Nuo šio rudens teatro trupėje pulsuoja nauja kūrybinė energija. Jaunųjų aktorių laukia išbandymai ir atradimai, pasiekimai ir galbūt nusivylimai, kurie, tiesą sakant, labiausiai ir augina. Bet jų startas yra unikalus, nes jie pradeda antrąjį šio teatro šimtmetį.“

Parengė Simona Gavelytė ir Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Tekstas pasirodys žurnalo „Santara” spalio numeryje

Rido Beržausko, Vismantės Ruzgaitės/ NONA  nuotraukos

Scena iš spektaklio „Bestuburiada“ pagal Ingrid Lausund pjesę

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content