Nacionalinis Kauno dramos teatras

Ne sau žmonės

  • Sceninė misterija

Didžioji scena

Odė gyvenimui ir motinai

Šiais metais minimos 100-osios prancūzų rašytojo ir diplomato R. Gary gimimo metinės. Nacionaliniame Kauno dramos teatre šį savaitgalį pasirodys spektaklis pagal autobiografinę knygą „Aušros pažadas“. Apie būsimąją premjerą kalbamės su spektaklio režisiere ir inscenizacijos autore Agne Sunklodaite.

Kodėl pasirinkote būtent šį R. Gary romaną – daug puikių ir pripažinimą pelniusių kitų autoriaus kūrinių? Ar turėjo įtakos tai, jog šis labiausiai susijęs su Lietuva?

Be abejo, šiame romane ryškūs epizodai iš Vilniaus laikotarpio: pirmas įsimylėjimas ir meilės įrodymo žygdarbis – suvalgytas gabalas vaikiško kaliošo, baleto, vokalo pamokos,  mados namų atidarytų 16 numeriu pažymėtame bute tuometinėje V. Pohuliankos gatvėje, kuriame gyveno su mama, atmosfera ir daug kitų detalių. Būtent tai, jog „Aušros pažade“ labai daug R. Gary vaikystės, jaunystės gyvenimo patirties epizodų, leidžia kalbėti, kaip tampama menininku,  kaip gimsta kūrėjas, kodėl jis kelia vienokius ar kitokius klausimus.

„Aušros pažadas“ į mano rankas pakliuvo dar studijuojant aktoriaus meistriškumą. Tuomet pagalvojau: „jeigu būčiau vyras, norėčiau suvaidinti R. Gary. „ Medžiaga labai viliojo, bet motinos vaidmeniui dar nesijaučiau pribrendusi, režisūrinės idėjos dar tik brendo, tad padėjau šią puikią knygą  į stalčių. Na, o šiemet, kaip tik minimos 100-osios  rašytojo gimimo metinės. Graži proga prisiminti arba susipažinti su R. Gary ir jo kūryba, kuri šiandien labai aktuali. Aplink tvyro karo įtampa, humaniškumo, sąžinės sąvokos dažnai iškreipiamos arba apie jas pamirštama, todėl atsigręžti į R. Gary kūrybą tiesiog būtina. Mūsų spektaklis neatskleis visos rašytojo  kūrybos gelmės, neišlukštens visų prasmių, nes tai – tiesiog neįmanoma. Mūsų tikslas –  iškelti kūrėjo gimimo, jo tapatybės, atsakomybės klausimus .  Ir dar: „Aušros pažadas“ – ne šiaip autobiografinė knyga. Tai ir odė motinai. Giedame ją ir mes savo spektakliu, nes R. Gary ir jo motina – neatsiejami. Juk motina jį įtikino į gyvenimą žiūrėti kaip į meno kūrinį, įskiepijo tikėjimą geresniu gyvenimu ir daugybę kitų svarbių dalykų. 

Jūs ne tik šio spektaklio režisierė, bet ir inscenizacijos autorė. Ar buvo lengva atrinkti epizodus, kuriuos norėjote perkelti į sceną?

Knyga parašyta pasakojimo forma – joje daug puikių atskirų epizodų. Pasirinkti, kuriuos naudosime spektaklyje, buvo išties sudėtinga.   Beje, man labai padėjo aktoriai. Iš pradžių aš atsinešiau pradinį pjesės variantą, o paskui daug kalbėjomės su  aktoriais Jūrate Onaityte ir Sigitu Šidlausku, diskutavome. Repeticijų metu kai kurias vietas keitėme – medžiagą prisijaukinome visi kartu.

Kokią spektaklio formą pasirinkote?

Norėjosi išlaikyti pasakojimo formą. Priešingu atveju tektų atsisakyti autoriaus požiūrio, autoironijos. Romainas Gary – labai puikus pasakotojas. Kartais svarbu, ne ką jis pasakoja, bet kaip jis tą daro. R. Gary kalba spalvingai, įdomiai ir jautriai. Manau, siužeto nepakanka. Netgi sukūrus dialogus, būtų labai sudėtinga, – prarastume didžiąją dalį autoriaus pozicijos, žavesio. Todėl veiksmas spektaklyje gimsta iš pasakojimo, iš prisiminimo. Žaidžiame atviromis kortomis. Esame teatre. Pasakojame šią istoriją, kuri mums labai patinka, nes jaudina. Nes ten mes randame ir pačius save. Teatras labai tinkama vieta, nes R. Gary motina buvo aktorė, mylėjo teatrą, įskiepijo tą meilę ir savo sūnui.  Tuo pačiu meilę menui. Pasirinkome atvirą, žaidybinį teatrą. Nenorime užsidėti perukų ir bandyti atkurti istorines asmenybes. Mums tai nėra svarbiausia, – svarbiau idėja, nei istorinis tikslumas. Linijos tarp prisiminimų, ano laiko, šiandien dienos, nusitrynusios, neryškios. Teatrinis žaidimas išplaukia iš pasakojimo.

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 

Donato Stankevičiaus nuotr.  

Akimirkos iš spaudos konferencijos: 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content