Nacionalinis Kauno dramos teatras

„Nerk į teatrą“ vasaros stovykla bebaimiams

Baimė trukdo mums nuveikti kažką svarbaus, įsigyti draugų, bendrauti, kalbėti prieš kamerą, galų gale – būti pačiu savimi. Jas reikia aptikti ir… sunaikinti. Rugpjūčio 10-14 dienomis tai sėkmingai ir kūrybingai darė „Nerk į teatrą“ vasaros stovyklautojai kartu su aktoriais Goda Petkute ir Arnu Ašmonu. Kaip jiems sekėsi?

Arnai ir Goda, pastaruoju metu intensyviai rengiate užsiėmimus vaikams. Nuo ko prasidėjo jūsų kelionės į mokyklas, kūrybinės stovyklos?

Goda: Viskas prasidėjo nuo televizijos serialo, kuriame filmavomės kartu su Arnu. Sulaukėme daug dėmesio, pradėjo plūsti žiūrovų vaikų laiškai, kuriuose jie domėjosi mūsų herojų likimu. Bandžiau atrašinėti visiems, o paskui pradėjau gvildenti mintį, kad būtų gerai susitikti. Gruodžio mėnesį visai netikėtai susilaukiau skambučio iš Kazlų Rūdos mokyklėlės prašymo susitikti su vaikais. Sutikau, atvažiavau ir pamačiau, kiek tie vaikai turi klausimų, kaip jie serga dėl mūsų su Arnu. Grįžusi paskambinau Arnui:  „Arnai, darom realius susitikimus su vaikais. Pakalbėkim su jais aktualiomis, jų temomis“. Arnas iškart sutiko. Sukūrėm skelbimą, išsiuntinėjom į kelias mokyklas ir pasipylė skambučiai bei prašymai atvykti.

Arnas: Reikia paminėti, kad mes į tas mokyklas važiavom susitikti ne tik kaip aktoriai su mokiniais, bet sukūrėm programą, galvodami, ką mes norim pranešti ir pasakyti vaikams. Kadangi mes esam kilę iš mažų miestelių, mokykloje nebuvo tokių susitikimų. O taip norėjosi.

Goda: Taip, mes norėjome tai kompensuoti. Dar labai svarbu pabrėžti, kad visų šių susitikimų tikslas – dialogas. Mes tiesiog kalbėjome apie toleranciją, apie pasitikėjimą savimi, baimes, apie patyčias, apie tai, kas vyksta mokyklose ir kaip to išvengti. Dalinomės patirtimi, kaip nebijoti būti savimi, kad nereikia bėgti nuo savęs.

Kodėl stovyklai pasirinkote būtent baimės temą?

Goda: Kai atvykau mokytis į Vilnių, aš pati buvau labai kompleksuotas vaikas. Labai pergyvenau dėl visko, kol aš supratau, kad mažesnis miestelis nėra minusas, bet pliusas – esu dabar būtent tokia, kokia esu, ir dėl to esu dėkinga tik tai aplinkai, kurioje užaugau. Tarp kitko, aš šiandien mamai pasakiau: „Mama, ačiū Tau, kad Tu mane užgrūdinai (gyvenimui).“

Arnas: Aš irgi užgrūdintas kaimo, galima sakyti, esu tikrai susidūręs su visokiomis baimėmis, kurios po to ištikdavo mieste, didmiestyje.

Goda: Mes patys išsikapstėm padedami kitų žmonių, autoritetų. Man juo buvo kurso vadovas Vytautas Anužis. Jo dėka aš daug ką supratau ir daug ką atrakinau. Dabar suprantu, kad kas buvo mano galvoje, tai buvo netiesa, Todėl mūsų tikslas – kalbėti apie tai, ką žmogus dažniausiai gyvenime būna įsiteikęs pats sau; neva jis prastesnis, bijo išsakyti savo nuomonę, nes baiminasi kritikos. Tai neturi nieko bendro su realybe, todėl mes norime, kad ir kiti nebijotų būtų drąsūs.

Stovykla vyksta teatre. Per teatrinius žaidimus mokote pasitikėjimo savimi. Pasidalinkite, kaip teatras padeda įveikti turimas baimes? Kokiais būdais jūs to siekiate?

Goda: Teatras yra apskritai puiki terpė susitikti su savimi, nes kol tu savęs neišlukštensi, mano nuomone, tol scenoje nieko nepadarysi. Jeigu nebūsi nuoširdus ir atviras, tavimi niekas nepatikės. Tam tikri vaidybiniai etiudai, užduotys, praktika, išlaisvina. Šios stovyklos programoje įtraukėme ir  savianalizės, psichologijos, kuri yra artima aktorių profesijai. Tai yra nauja darbo su vaikais patirtis. Pirmąją stovyklos dieną ne visi norėjo eiti į sceną, žinoma, buvo keli labai drąsūs vaikai. Vaidyba ir scena tam tikra prasme leidžia susikoncentruoti veiksmui, o jį darant, dingsta baimė, lyginimasis su kažkuo, visos žmogiškos savybės, kurios dažnai mums trukdo priimti gyvenimiškus sprendimus.

Atsimenu, Instagrame pasidalinote vaizdo įrašu, kuriame minėjote, kad vaikai bijo aktorių. Kaip manote kodėl? Ir kokios keisčiausios baimės, kurias esate iki šiol išgirdę?

Goda: Vedėme baimių statistiką (juokiasi). Vaikų prašėme, kad jie surašytų ant lapelių savo baimes, o juos po to susirinkdavome. Baimių tendencijos kartojasi. Kas buvo keista ir mus nustebino, kad vaikai bijo mirties, nors atrodo, kad vaikas net neturėtų apie tai galvoti. Kita labai dažna – viešas kalbėjimas, o ši baimė kyla būtent iš to, ką pagalvos kiti. Susitikimų metu jie tikriausiai šiek tiek išsigąsta mūsų, galvoja, o jei ko paklaus, lieps ką nors daryti, pakvies ant scenos… Bet kai kalbi jų kalba ir paaiškini, kad taip pat kažko bijai, tad išgristi: „A, tai jūs aktoriai? Jūs nesate kažkokie stebuklingi, dirbat šį darbą ir jūs bijot? Geras!“

Arnas: Mes dalinamės savo istorijomis, kad mums irgi būna baisu viešai kalbėti, baisu eiti į sceną. Kai pasidaliname savo baimėmis, vaikai pradeda į savo baimes žiūrėti kitu kampu.

Stovykloje naudojote filmavimo kamerą. Tai labai stipri priemonė, kelianti nejaukumo pojūtį, ypač susiduriant su ja akis į akį. Ką ji duoda jūsų užsiėmimams?

 Arnas: Kada vaikas būna nuoširdus? Būdamas vienas. Prašome, kad vaikai kuo nuoširdžiau bandytų pasikalbėti ne šiaip su kamera, bet su savimi, kad garsiai papasakotų, ką jie atrado, ką jie sužinojo savyje, kas juose pasikeitė.

Goda: Kamera tarsi apnuogina, atveria žmogų. Tai nelengva. Labai gaila, kad yra tik penkios dienos ir tie pokyčiai nėra tokie dideli, bet užkabinti ir apčiuopti pokytį tikrai galima. Stovykla skirta savianalizei, kad jie suprastų save, nesvarbu kiek jiems yra metų. Manau, tos penkios dienos bus jiems naudingos.

Ką sau patartumėt, jei grįžtumėt į 10-14 m amžių. Kokį patarimą sau duotumėt?

Arnas: Tiesiog nebijok, imk ir daryk, o tada žiūrėk, kas vyksta su tavimi. Žiūrėk, ar tai yra gerai, negerai, pažink. Jei tu nedarysi, nežinosi, kas galėjo būti.

Goda: Kalbėk apie tai garsiai, nelaikyk savyje. Kai tu garsiai kalbi, baimė nebetenka galios. Kuo daugiau ištempsi ją į dienos šviesą, tuo greičiau nugalėsi. Svarbu garsiai kalbėti.

Ko jūs patys bijote?

Goda: Bijau jaustis nereikalinga.

Arnas: Godos žvilgsnio (juokiasi), o jei rimtai, tai likti vienam.

Kalbėjosi  ir fotografavo Inga Samoškaitė

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content