Nacionalinis Kauno dramos teatras

Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset

  • Teatrinis nuotykis jaunimui nuo 13 m.

Parketinė salė

„Mūsų miestelis“: legendiniam spektakliui – 40

Prieš keturis dešimtmečius daugeliui teatro žiūrovų amerikiečių dramaturgo T. Wilderio išgalvotas Amerikos Grouvers Kornerso miestelis buvo tapęs savu ir jaukiu – jie gausiai lankė režisieriaus G. Padegimo spektaklį „Mūsų miestelis“. Pjesėje aprašomas 12 metų dviejų miestelio šeimų gyvenimo tarpsnis, kuris kaip laiko smiltis prabėgdavo scenoje. Spektaklis gyvavo ilgiau – net septyniolika metų.

Režisierius Gytis Padegimas pastatė keletą amerikiečių dramaturgo Thorntono Wilder‘io pjesių, bet būtent „Mūsų miestelis“ buvo pirmoji. „Prisipažinsiu, kad „Mūsų miestelis“ – vienintelė pjesė, kurią perskaičius mane ištiko kūrybinis katarsis. Ją man pasiūlė vertėja Lilija Vanagienė, – mes kartu dirbome tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Pjesę skaičiau traukinyje „Vilnius-Kaunas“, – skaitant man sruvo ašaros, prašviesėjimo ašaros. Pradėjus ją statyti, susidūriau su sunkumais, nes daugeliui aktorių ji atrodė tokia padrika ir neveiksminga, sudaryta iš atskirų scenelių – kasdienio gyvenimo nuotrupų, akimirkų, kurios atrodytų neturi reikšmės. Bet nepamirškime, kad Leonardo da Vinci yra pasakęs, kad didžiausią prasmę turi tai, kas atrodytų neturi jokios reikšmės, kas nepasveriama, neįkainuojam, nenuperkama… Tokia ir yra šito spektaklio prasmė – žmogaus gyvenimo akimirkos nuo gimimo iki mirties. Jame sutalpinta labai plati emocija: nuo didžiulio džiaugsmo iki šviesaus liūdesio, kaip tikrame gyvenime“, – sako legendinio spektaklio režisierius.

A. Masiulis ir R. Staliliūnaitė  

Režisieriaus vaidmenyje

Mačiusieji spektaklį veikiausiai pamena, kad režisierius Gytis Padegimas per „Mūsų miestelį“ pasirodydavo scenoje… režisieriaus rolėje. Jis, kaip ir spektaklio aktoriai, rengdavosi kostiumą, grimuodavosi tik, skirtingai nei aktoriai, improvizuodavo tekstu. „Kai šį vaidmenį repetavau kartu su aktoriumi Valentinu Masalskiu, buvau pakritikuotas, bet žinojau, kad autorius jį numatė ne tik kaip personažą, bet ir dokumentinį kadrą spektaklyje: žiūrovų akyse režisierius šį spektaklį kuria, keičia scenas. Dabar mes vartojame terminą „interaktyvus teatras“ , o tuomet ne, bet spektaklis toks ir buvo: kalbėdavausi su žiūrovais, kviesdavau juos į sceną suvaidinti sceneles. Nepatikėsite, bet „vaidino“ ir Vytautas Landsbergis, ir Arvydas Sabonis. Veiksmo metu pranešinėdavau svarbių „Žalgirio“ varžybų“ rezultatus – įpindavau į spektaklio audinį. Buvo tokia žiūrovė, jau šviesaus atminimo ponia Veverskienė, tuomečio režisieriaus padėjėjo mama, kuri tvirtino, kad matė visus spektaklius Kaune. Buvo ir dar ne vienas dešimtis kartų apsilankęs spektaklyje gerbėjas. Netgi dabar, po 40 metų, žmonės mane gatvėje stabdo ir dėkoja už spektaklį. Jis, prisipažinsiu, man tapo ir savotiškais spąstais, – sulaukdavau klausimų, kada bus antrasis „Mūsų miestelis“. Po to stačiau Wilder‘io „Ilgą Kalėdų vakarienę“ ir daug kitų spektaklių, bet „Mūsų miestelis“ liko vienintelis ir nepakartojamas“, – pasakoja G. Padegimas ir intriguoja, kad turi įdomią Wilderio pjesę, kurioje yra personažas autorius, ir kuri įprasmintų jo kūrybos penkiasdešimtmetį šį lapkritį.

Scena iš spektaklio

Esminė žmogaus ir laiko tema

Režisierius G. Padegimas pabrėžia, kad jo kūryboje visada svarbiausią vietą užima žmogaus ir laiko tema:  „Pamenu, vaidinome Sąjūdžio išvakarėse. Pradidėjo naujas laikas Lietuvoje, peržengėme naują ribą. Nors spektaklis nebuvo politinis, apsieita be ideologijų, bet jis visą laiką kaip gyvas organizmas vystėsi kartu kelyje į nepriklausomybę. Manau, kad jis atliko savo misiją, nes tūkstančiai mačiusių žiūrovų kartu ėjo keliu į laisvo, oraus, harmoningo žmogaus suvokimą. „Mūsų miestelis“ buvo priimtinas ir suvokiamas žmogui, kuris pirmąsyk ateidavo į teatrą, atitikdavo akademiko pasaulėvoką. Mano manymu, jeigu toks spektaklis atsitinka kūrėjo biografijoje, tai yra nuostabu. Man tai atsitiko“, – nuoširdžiai sako G. Padegimas.

Aktoriai apie spektaklį:

Spektaklyje vaidino aibė žinomų vardų – Antanas Mackevičius, Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė, Nijolė Lepeškaitė, Regina Varnaitė, Birutė Raubaitė, Viktoras Valašinas, Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Doloresa Kazragytė, Robertas Vaidotas, ką tik į teatrą atėję Egidijus Stancikas ir Dainius Svobonas bei daugelis kitų. Apie spektaklį, jo reikšmę kūrybinėje karjeroje mintimis dalinasi Emilės – aktorės Jūratė Onaitytė ir Inesa Paliulytė.

Aktorė Jūratė Onaitytė

Jūs vaidinote šiame spektaklyje nuo pirmos premjeros. Siužetas neįmantrus – jame vieno nedidelio miestelio gyventojų kasdienybė: gimimas, išėjimas Anapilin… Bet gal tai klaidingas įspūdis. Apie ką šis spektaklis Jums?

Taip, būtent, atrodytų tokios gyvenimo smulkmenos: kaip įsipjauna pirštą obuolį bepjaustydamas, ar rytiniai šeimos pokalbiai apie tos dienos orą prie pusryčių stalo, ar mamos ir dukros pašnekesys joms pupas beveriant…Kiekviena gyvenimo smulkmena tampa iškili, prasminga. Gyvenimo akimirkos po truputį veriasi į žavų vėrinį, tampa himnu Gyvenimui. Artėjant spektaklio finalui, mano herojė Emilė atsisveikina su realiu pasauliu, į kurį buvo trumpam grąžinta, žodžiais: „Ar žmonės suvokia gyvenimą, kiekvieną, kiekvieną jo akimirką kol dar gyvena!? “

Emilės personažas. Kuo jis jums artimas, brangus? Įdomu, kad jau mirusi Emilė sugrįžta vienoje scenoje į pasaulį savo gimimo dieną, vasario 11-ąją, kuri yra ir jūsų gimimo diena. Tartum kokia mistifikacija. O gal ir daugiau keistų momentų nutikę vaidinant?

Vienas spektaklis man buvo visiškai kitoks, savitas, ilgam įsiminė. Po turistinės kelionės buvusioje Jugoslavijoje, kur įvyko tragiška avarija, neužilgo turėjau vaidinti „Mūsų miestelyje“. Per visą tą laiką po katastrofos aš buvau nykioje tuštumoje, prislėgta nelaimės, ištikta šoko, jog net neįstengiau išlieti nė vienos ašaros, lyg būtų išdžiūvę ašarų kanalai. Spektaklio trečiame veiksme Emilė, trumpam grąžinta iš mirusiųjų pasaulio į realų gyvenimą, šaukia, kad ją grąžintų į jos kapą. Ir kai atėjo tas momentas, aš pajutau, kad dabar iš manęs išsiveržia rauda, kad dabar išliesiu skausmą. Ir… tą sekundę dingo šviesa, trumpam išsijungė visa technika. Man reikėjo milžiniškų pastangų ir valios, rankomis užčiaupus burną, suvaldyti tą raudos laviną ir pralaukti spengiančioje tyloje ir tamsoje, kol vėl atsiras šviesa. Tai buvo lyg skausmingas išbandymas.

Kas lemia, kad spektaklis gyvuoja dešimtmečius?

Mes kartais šitai tiesiog vadiname kūrybine sėkme. Iš tiesų, pirmiausia pageidautina puiki profesionali pjesė. Spektaklio idėja, tema turėtų liesti įvairaus amžiaus ir skirtingų įsitikinimų žiūrovų širdis, o pats spektaklis surežisuotas „nesugadinant“ pačios pjesės. Scenografija, kostiumai, muzika jautriai ir tiksliai turėtų papildyti ir padėti atskleisti spektaklio sumanymą.

Visas kūrybinis ir techninis spektaklio kolektyvas turėtų dirbtų vienu kvėpavimu, su meile spektakliui, būti bendrakūrėjais. Mes, aktoriai, turėtume ne tik atlikti gerai savo darbą, bet būti tą vakarą kūrybos vyksmo stebukle, jo procese. Daug, oj daug kas turėtų sueiti į vieną bendrą tašką – kūrybos tikslą. Bet būna, kad spektaklio tema tampa jau nebe aktuali, pasislenka šonan. Būna, kad mes, aktoriai, praaugam amžiumi personažus, senstame, sensta ir spektakliai…

Aktorė ir režisierė Inesa Paliulytė

Vaidinote Emilę, merginą, kuri pamilsta kaimynystėje gyvenantį Džordžą, Išteka, jauna miršta. Sakykite, kur slypi šio personažo paslaptis ir grožis?

Autorius apie savo pjesę sakė: „Tai paprasta pjesė, kurioje egzistuoja visos sudėtingos temos ir tai sudėtingiausia pjesė, kurioje aš su meile pasakoju apie pačius paprasčiausius pasaulyje dalykus.“

„Mūsų miestelis“ yra apie laiko tekėjimą, apie buvimą čia, žemėje, gimstant, įsimylint, ištekant, auginant vaikus, aižant pupas, galop – mirštant… Man paprastumas ir yra gyvenimo esmė, kaip Wilderis sakė: paprastai apie tai, kas sudėtinga. Emilė – mergaitė, gyvenanti patį paprasčiausią, kupiną mergystės svajonių gyvenimą: pamilti, ištekėti, būti mama… Atrodo taip paprasta, naivu, o juk tai – apie pasaulio sutvėrimą. Emilė taip skaidriai gyveno, ištekėjo, mirė, ir tas pomirtinis gyvenimo skerspjūvis, kuomet praregi, kad gyvenai „užrištomis“ akimis, nematydamas to, kas svarbiausia, neįsiklausydamas, praleisdamas, nestabteldamas… Po daugelio metų rašydama pjesę „Anderseno gatvė“, aš mintimis grįžau į užburiančią „Mūsų miestelio“ atmosferą ir meilingai bei pagarbiai „pasiskolinau“ pjesės struktūrą – pasakojimą bei finalinio monologo akcentus.

Žiūrovai spektaklį labai lankė. Kas tai galėjo nulemti?

Žiūrovas scenoje matė gyvenimą, kurio ilgėjosi, troško, kaip išsipildžiusio darnaus pasaulio modelio. Tai buvo apie mus, apie juos, apie „mažus“, paprastus žmones ir jų gyvenimus. Jie, žiūrovai gyvendavo kartu su mumis ir mirdavo kartu, juokdavosi ir verkdavo. Tu tarsi kvėpuodavai kartu su pilnutėle žiūrovų sale. Beje, tokią nosinaičių jūrą žiūrovų rankose mačiau tik po spektaklio „Ilga Kalėdų vakarienė“.

Spektaklyje vaidino tiek daug žinomų teatro vardų: A. Masiulis, R. Staliliūnaitė, R. Vaidotas, V. Valašinas… Visus net sudėtinga išvardinti. Kokia būdavo šio spektaklio atmosfera užkulisiuose, teatro koridoriuose?

…J. Kavaliauskaitė, L. Zelčius, D. Juronytė ir daugelis kitų, dabar jau esančių kitoje dimensijoje „kitame miestelyje“… Nuostabi atmosfera. Gyvenimo ir mirties laikrodis tarsi tiksėjo vienu ritmu su mūsų gyvenimais, jautrumu, meile, juokavimais… Visus juos mylėjau, kaip ir patį spektaklį, kurio dalelė visam liko mano širdyje.

Trumpa metrika: T. Wilderio „Mūsų miestelio “ premjera įvyko 1982 05 14 Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre. Paskutinis spektaklis parodytas 1999 01 16 d. Kaune. Suvaidinta 212 spektaklių. Spektaklyje veikė net 30 personažų, dauguma jų turėjo dublerius.

„Mūsų miestelyje“ debiutavo scenografas dailininkas Jonas Arčikauskas, muziką kūrė šviesios atminties kompozitorius Vidmantas Bartulis, kostiumų autorė – Dalia Kernagienė, o koncertmeisterė – Ligija Ribaitienė. Trijų su puse valandos ilgio spektaklis buvo rodomas net porą kartų per dieną, daug gastroliavo, norintieji jį pamatyti kituose miestuose laukdavo metus ir ilgiau.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

NKDT archyvo nuotraukos

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content