Nacionalinis Kauno dramos teatras

Misija: teatro ambasadoriai

Šį sezoną Nacionaliniame Kauno dramos teatre startavo Teatro ambasadorių projektas. Į jį susibūrė skirtingų patirčių ir pomėgių žmonės, kuriuos, be abejo, jungia trauka teatrui. Apie atradimus, įspūdžius ir naujas patirtis kalbamės su darniu ambasadorių šešetuku – Dovile Lapinskiene, Donata Bukauskaite, Simona Gavelyte, Milda Gineikaite, Monika Patašiūte ir Julija Kazancevaite.

Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Teatro ambasadorių veikla kilo iš jaunimo iniciatyvos – Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kultūros vadybos bakalaurantės Indrė Engelkytė ir Giedrė Kavaliauskaitė pristatė idėją teatrui sukurti platformą socialiniuose tinkluose, kurioje mintimis galėtų teatru besidomintys žmones. Išplatinus kvietimą prisijungti prie garbingos teatro Ambasadorių komandos, spalio mėnesį gimė paskyra Feisbuke pavadinimu „NKDT ambasadoriai“, kurioje sutelpa užrašytos asmeninės patirtys, įdomūs teatre ir Teatro fabrike išgirsti faktai, teatro profesijų bei kūrėjų pristatymai ir vaizdai iš renginių ir spektaklių kūrimo procesų.

Skirtingos patirtys

Logiška manyti, kad teatro veikla daugiausiai domina meno sričių žmones – nieko keista, kad ambasadorių gretose galima sutikti studijuojančių Naujųjų medijų meną arba filologiją, tačiau ambasadorių komandoje sėkmingai pritapo ir geležinkelio transporto inžineriją Vilniuje studijuojanti Donata Bukauskaitė. Mergina sako, kad nors jos pasirinkta profesija yra „toli nuo meno“, tačiau vienas apsilankymas teatre įtraukė negrįžtamai. „Teatre galiu leisti pasireikšti savo meniškajai pusei. Naujos pažintys, miestas ir spektakliai įtraukia. Kaune atradau namus“, – džiaugiasi mergina. Ambasadorei Monikai Patašiūtei teatras nuo mažumės buvo viena mėgstamiausių vietų. „Tėvai, vesdamiesi į teatrą, išugdė pagarbą aktoriams ir spektaklių kūrėjams. Nuo septintos klasės užsiėmiau savanoriška veikla skirtinguose teatruose, todėl atsiradus galimybei prisijungti prie ambasadorių, nesudvejojau“, – tikina Monika, šį pavasarį baigusi Kūrybinių industrijų programą. Ilgametei Nacionalinio Kauno dramos teatro reklamos savanorei Mildai Gineikaitei ambasadorystė – tarsi palypėjimas laipteliu aukščiau ir galimybė įgyti kitokios praktikos. Teatro virusas pagavo ir pasakas vaikams kuriančią bei jas įgarsinančią Dovilę Lapinskienę: „Tikiu, kad gėris ir nuoširdumas valdo – tokius žodžius savyje yra užkodavęs žodis teatras. Tokią žinutę turėtų nešti teatro ambasadorius, atsakydamas, kodėl žmonėms reikia eiti į teatrą, kaip keičiasi ir užburia gyvenimas, kurį mes matome spektakliuose, kokius atsakymus į klausimus mes gauname, kai girdime aktoriaus išjaustus žodžius.“

Teatro ambasadorės visą intensyvų sezoną koncentravosi ne tik į trumpų straipsnių apie teatrą rašymą, bet ir ieškojo rakursų, kaip įdomiau atskleisti teatrą per fotografiją. Julija Kazancevaitė, Monika Patašiūtė ir Milda Gineikaitė, teatro gyvenimą fiksavo per fotoobjektyvą. Jas domino ir ištuštėjusio teatro kampeliai, ir repeticijos.

Julija Kazancevaitė prie savo darbų parodos

Teatras sutiko draugiškai

Merginos jau apsiprato teatre, ir vieningai tikina, kad labai nustebino čia tvyranti neformali atmosfera. „Maniau, kad  teatro atmosfera bus gana griežta. Tačiau visi mitai kaip mat išsisklaidė. Kaskart atėjus į teatrą jaučiuosi lyg antruose namuose“, – sako su fotoaparatu nesiskirianti Julija Kazancevaitė. Donatai Bukauskaitei didžiausias atradimas – teatre sutikti žmonės: atviri, nuoširdūs, paprasti, visada pasiruošę padėti. Viena iš mano mėgstamiausių vietų teatre – dekoracijų gamybos cechas. „Teko prisidėti prie spektaklio „Natanas Išmintingasis“ dekoracijų gamybos darbų. Nuo to karto į spektaklį žiūriu kitomis akimis, apžiūrinėju dekoracijas, nes žinau, kiek daug rankų darbo įdėta. Pastebiu smulkias detales ir negaliu atsistebėti puikiu aktorių ir režisierių darbu“, – patirtimi dalinasi mergina. Apsipratusios teatre, merginos įsidrąsino bendrauti su scenos žvaigždėmis. „maniau, negrįsiu prieiti prie aktorių, bet kai teatro koridoriuose prieš repeticiją sutikau Jūratę Onaitytę ir Algirdą Pintuką, paprastai ir šiltai pabendravau. Jie paprasti, bet kartu ir nepaprasti žmonės, iš kurių galima išmokti labai daug“, – džiaugėsi D. Bukauskaitė.

Pasitarimo akimirka

Draugai paprašo rekomenduoti spektaklį

Tam tikra prasme ambasadorės tampa teatro ekspertėmis. Galbūt dėl to draugai ir bičiuliai prašo parekomenduoti spektaklį? Dovilė Lapinskienė patvirtina, kad ir skambina, ir prašo rekomenduoti, klausia, kas labiausiai patiko. „Spektaklį „Vasarvidį“ žiūrėjau tris kartus, pasikviečiau draugus. Visi šį spektaklį įsimylėjo. „Lė-kiau lė-kiau“ – antroji mano meilė“, – prisipažįsta dažnai su paaugle dukra į teatrą užsukanti moteris. Monika Patašiūtė sako, kad ji pati mielai į patikusį spektaklį sugrįžta su draugais.

Entuziastės –  dažnos viešnios teatre, natūraliai kyla klausimas, ar nebaisu persisotinti teatru? Ambasadorės juokauja, kad tokia liga jų dar neužpuolė. „Kiekvieną sykį, net ir tame pačiame spektaklyje, aš visados atrandu kažką naujo. Tos kelios valandos man yra kažkas magiško“, – sako D. Bukauskaitė ir patikina: yra tokių, kuriuos būtinai žiūrės dar ir kitą sezoną.  Milda  Gineikaitė žiūrovams rekomenduotų pamačius stipriai paveikusį spektaklį, į teatrą susiruošti po tam tikro laiko – pasilikti erdvės minčių analizei.

„Kol esi žiūrovas, kūrybinę virtuvę įsivaizduoji visai kitaip, daug ko išvis nežinai. O kai pamatai, kaip konstruojamas spektaklis, aplanko visai kitoks suvokimas, pasikeičia žvilgsnis į kūrinį. Galutinį variantą pamatyti tampa dar įdomiau, nes atsiranda galimybė palyginti ir pastebėti kūrėjų ir kūrinio augimą bei pasikeitimus“, – sako Simona Gavelytė. Julijai Kazancevaitei labiausiai įstrigo grimavimo procesas: „Labai mėgstu stebėti žmones. O aktorius įdomu stebėti ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime.“ Merginoms taip pat įstrigo faktas, jog Didžioji scena dydžiu gali būti palyginama su 7 aukštų pastatu, žiūrovų santykis į spektaklį, kuomet pilna paauglių salė plojo atsistojusi po spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ premjeros, ir suvokimas, kad aktoriai ir režisieriai labai sunkiai dirba, išmokęs spektaklius vertinti visiškai kitaip.

Kitas, jau 99-as sezonas, merginoms žada dar naujų veiklų ir pažinčių. Galbūt ir naujų komandos narių?

Donatos Bukauskaitės interviu su aktoriumi Andriumi Gauču

Nuotraukos Julijos Kazancevaitės, Mildos Gineikaitės ir Monikos Patašiūtės

Žiūrovo teisės pagal ambasadorę Simoną Gavelytę

1. Išgyventi akimirką.
2. Juoktis arba susigraudinti.
3. Lyginti save su spektaklio herojais.
4. Stebėti šviesų žaidimą.
5. Būti pagautam muzikos nuotaikos.
6. Žavėtis aktoriais.
7. Ploti atsistojus.
8. Po spektaklio patylėti.
9. Iš teatro išeiti kitokiam.
10. Papasakoti apie tai kitiems.

Publikuota dienraštyje „Kauno diena“ 2018 06 15

Grįžti atgal