Nacionalinis Kauno dramos teatras

Šią savaitę rodome

Šią savaitę rodome

Martyna Gedvilaitė: „Teatrą priimu kaip dovaną“ (interviu)

Liepos 14-ąją savo trisdešimties metų jubiliejų pasitiko Martyna Gedvilaitė – jaunosios kartos aktorė, vaidinanti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Keistuolių teatre ir Šiaulių dramos teatre. Suvaidinti aktorės vaidmenys spinduliuoja meninės kokybės ir originalumo paieška, didele aistra, tikėjimu ir užburiančiu balsu. Pokalbyje jaunoji kūrėja dalijasi prisiminimais, kokiu šiek tiek vingiuotu keliu likimas atvedė į teatrą, patirtimi, ką reiškia būti jaunu aktoriumi šiandien, mintimis apie pagrindinę teatro meno funkciją bei begaline vidine šviesa, stipriai juntama ne tik scenoje, bet ir šio pokalbio metu.

Taip jau yra, kad dažnai tenka kalbinti solidesnius jubiliejus švenčiančius aktorius ar režisierius, smalsaujant apie tai, ką jie jaučia sulaukę tokio amžiaus. Šiek tiek rečiau tenka kalbėtis su jaunais teatro kūrėjais, kuriems, mano manymu, viešojoje erdvėje skiriama per mažai dėmesio. Tad įdomu paklausti, kokios mintys lydi Jus, sulaukus ne 50 ar 80, o 30 metų sukakties?

Iš tikrųjų ši sukaktis man yra svarbi. Labai keista. Atrodo, kas tie metai? Bet jie bėga ir nori nenori jauti tam tikrą ribą, perėjimo momentą, kai esi priverstas pasvarstyti apie tai, kaip gyveni, kuo gyveni, ar esi patenkintas, ko norėtum, ko tau galbūt trūksta. Pasikalbu su vyresniais kolegomis ir dauguma sako tą patį… Aš jaučiuosi kaip vaikas, atrodo, kad man vis dar šešiolika… Tik tiek, kad su metais savijauta tik gerėja, nes jautiesi laisvesnis. Įgyta patirtis tave laisvina. Atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, daugiau vidinės ramybės. Man tai yra geras gyvenimo etapas, džiaugiuosi juo. Manau, kad tai netgi kažkokia nauja pradžia, naujas startas…

Naujausias vaidmuo spektaklyje „Maištas“. D. Stankevičiaus nuotrauka

Pirmiausia baigėte istorijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete ir tik po jų įstojote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kodėl ne iš karto likimas pasuko aktorystės meno link?

Ilga istorija… Po mokyklos net nedrįsau svajoti, kad galėčiau būti aktorė ir dirbti teatre. Žinoma, tai visą laiką kirbėjo kažkur viduje. Galvojau: „Reikia rinktis kažką perspektyvaus, o istorija labai perspektyvu.“ Iš tikrųjų man patiko istorija. Tačiau po studijų buvo kaip tik tie metai (2009-ieji), kai prasidėjo krizė ir buvo sunku surasti darbą pagal specialybę. O norėjau likti Vilniuje, tą tikrai žinojau. Tarp studijų turėjau metų pertrauką, kai veikiau labai daug įvairių dalykų – dirbau ir aukle, ir renginių organizatore, ir kitus darbus. Per tuos metus subrandinau idėją, kad vis dėlto gyvenimas yra per trumpas veikti tai, kas tau neįdomu, kas yra ne tai, ko tu ieškai. Ir taip galų gale gimė mintis apie teatrą. Ėjau į stojamuosius kaip į karą, nusiteikusi labai tvirtai, nes žinojau, ko noriu, ir tai pasiteisino – man pavyko įstoti. Kurso vadovas buvo prof. Aidas Giniotis. Jis dirbo kartu su Agniumi Jankevičiumi, Ieva Stundžyte. Dar dvejus metus dėstė Saulius Bareikis. Turėjome puikius mokytojus, kurie mus vedė į priekį, ir šiandien esu čia.

Mechaninė širdis

Balsingoji Akasija spektaklyje  „Mechaninė širdis”.  D. Stankevičiaus nuotrauka

O istorikės diplomas vėliau pravertė gyvenime? Gal jis pasitarnavo teatre?

Nenaudojamos žinios dingsta, bet, pavyzdžiui, pedagogika išliko labai įdomiu pavidalu – jau metus dirbu Kauno „Varpo“ gimnazijoje teatro mokytoja. Teatras ten yra pasirenkamasis dalykas. Tai fantastiška patirtis, nes vaikai labai daug duoda ir man pačiai, suteikia galimybę pažvelgti į teatrą iš kitos barikadų pusės. Norisi juos užkrėsti teatru, mokyti teatro etikos ir estetikos ir galbūt padėti visai jaunam žmogui, kuris yra labai užsidaręs ir kompleksuotas, po truputį atsiverti. Tuo pačiu ir pačiai ieškoti savęs.

Šiandien vaikai yra labai smalsūs, turi sukaupę daug informacijos, jie daug žino ir juos kažkuo nustebinti labai sunku. Bet kai pradedi į juos eiti kaip į asmenybes… Kartais užtenka tiesiog elementaraus fizinio kontakto – uždėti ranką ant peties… Tai mano pačios atrastas kalbos būdas su jais – eiti į kiekvieną savaip, kiekvienam rodyti dėmesį, o ne žvelgti kaip į masę, nes turbūt tokiu būdu jie pabirtų, jiems pasidarytų nebeįdomu. Kiekvieną dieną juos lydi didžiulis informacijos srautas. Jie labai užimti, daug mokosi. Šioje vietoje teatras jiems yra kitoks pasibuvimas. Su šia metodika turbūt išradau dviratį, bet bent jau kol kas šis, asmeninis santykis, labai veikia. To laikysiuosi ir toliau.

Visą interviu skaitykite  www.kamane.lt

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Miškinis

Spektaklio „Miškinis”, kuriame Martyna sukūrė 16 vaidmenų, akimirka. D. Stankevičiaus nuotrauka

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content