Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

MAIŠTAS kvies griauti laisvę ribojančias sienas

Gegužės 25, 26 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisieriaus Agniaus Jankevičiaus  premjera – „Maištas“, supažindinanti su spalvotosiomis revoliucijomis. Reginys skirtas mėgstantiems interaktyvumą teatre arba norintiems jį pažinti.

Spektakliui būdingi gatvės teatro bruožai: publika dalyvaus veiksme, bus animuojama. Prieš reginį žiūrovai gaus balsavimo korteles, kuriomis galės išreikšti savo nuomonę į užduotus klausimus. Patogias kėdes pakeis kartoninės, kurias pageidaujant bus galimas pastumti į šalį ir pajudėti, besiklausant energingos „Queen“ dainos „I want to break free“. Muzikos – išties daug, – ji skambės lietuvių anglų ir netgi gruzinų kalbomis.

Tikra istorija persipina su fikcija

Spektaklis prasideda pasakojimu apie Vaido senelį, kurio žemę nusavino naujakuriai rusai. Jos nepavyko  atsiimti jo tėvui, nepavyksta ir jam – susikaupia tik daug biurokratinės makulatūros. Rezultatas – nulinis.  Švęsdamas savo jubiliejų, Vaidas nusprendžia susideginti kaip Romas Kalanta, nes nebeturi jėgų kovoti su biurokratija. Jo bandymas nėra sėkmingas. Ką jis turėjo padaryti, kad atkreiptų į save dėmesį, kad įveiktų biurokratinę sieną?

Žemės nusavinimo istorija nėra išgalvota. Tai nutiko spektaklio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Agniaus Jankevičiaus seneliui. Režisierius  prisipažino  nekovojęs už žemę popieriniu būdu. „Esu nenaudingas žemės ūkiui, užsiimu kitais dalykais, todėl ir nekovojau. Manau, kad visi turime užimti mums skirtą vietą“, – savo pasirinkimą paaiškino režisierius. Nors ir nesąmoningai, ši kova prieš biurokratiją ir jos statomas sienas persikėlė į teatro sceną. Kaip vieną iš kovos būdų režisierius pasirinko maištą.

Kaip gimsta spalvotosios revoliucijos?  

„Šis spektaklis paremtas spalvotųjų revoliucijų fenomenu ir jų mechanizmu. Jos – XX  a. pab. XXI a. pradžios reiškinys. Prie spalvotųjų revoliucijų priskiriami posovietinėje erdvėje vykę  „nekalti“ perversmai: Euromaidanas Ukrainoje, Rožių revoliucija Gruzijoje, Buldozerių Serbijoje. Yra ir nepavykusių Moldovoje, Rusijoje. Apie spalvotųjų revoliucijų mechanizmus sužinojau visai atsitiktinai. Žiūrėjau filmą „Youtube“ apie Hitlerį ir pamačiau šalia esantį video apie penkis anihiliacijos žingsnius. Pasidomėjau, ar apie tai žino kiti – didžioji dauguma apie tai negirdėjo. Niekada nemaniau, kad  galimas  spalvotųjų revoliucijų eksportas, kuo užsiima grupelė iš Belgrado „Otpor“. Pagalvojau, kad visai tikslinga ir  man pačiam įdomu suregzti reginį, kuris tuo pačiu būtų ir švietėjiškas. Mano nuomone, žmonėms svarbu žinoti dalykus, susijusius su jais pačiais šioje visuomenėje, tačiau tikrai neturiu tikslo keisti žiūrovą. Neketinu aiškinanti, kaip gyventi. Noriu būti kartu“, – sumanymo esmę ir tikslą pristatė „Maišto“ idėjos ir scenarijaus autorius. Spektaklio įžanginę dalį gegužės 17 dieną pamatė žiniasklaidos atstovai ir teatro darbuotojai.

Tarsi  pilietiškumo egzaminas

Po spektaklio ištraukos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas sakė, kad šis spektaklis kiekvieną kartą bus kitoks, nes vykstantis procesas „čia ir dabar“, maištas, revoliucija pirmiausia gims kiekvieno suvokime, o paskui ir kažkur viduje, gyvenime. „Gyvename tokiu laiku, kada tylėjimas arba susitaikymas griauna teisingumo ir autoritetų, ant kurių statome savo gyvenimus, pamatus. Šia maišto teorija juos turime inventorizuoti. Visuomenė pamažu pilietiškėja ir šis spektaklis yra skirtas pilietinės visuomenės ugdymui. Po spektaklio žiūrovas turėtų būti pasiruošęs priimti sprendimus“, – neabejojo teatro vadovas.

Spektaklyje dalyvaujantys aktoriai vieningai sutarė, jog kurdami šį reginį įgijo daug naujų žinių, be to, vieną iš pagrindinių  veikimo instrumentų akcentavo  ansambliškumą. „Svarbiausias vienas kito palaikymas ir įsiklausymas“, – sakė  aktorė Inga Mikutavičiūtė. Ar jų veikimas turėtų duoti apčiuopiamos naudos jį mačiusiems žiūrovams? „Finale žiūrovas turėtų susimąstyti“, – teigė Eglė Grigaliūnaitė. Jai antrino ir kolegė I. Mikutavičiūtė: „Manau, žiūrovai turi prisiminti, kokie jie laimingi, nes gali mąstyti laisvai – turi tokią prigimtinę teisę.“

Scenografiją ir kostiumus spektakliui kuria nuolatos su A. Jankevičiumi bendradarbiaujanti dailininkė Laura Luišaitytė. Dalyvauja aktoriai Gabrielė Aničaitė, Aleksandras Kleinas, Martyna Gedvilaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Vaidas Maršalka, Inga Mikutavičiūtė, Gabrielius Zapalskis,  Edgaras Žemaitis. Premjera – gegužės 25, 26 ir birželio 18 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiosios scenos vaidybinėje aikštelėje.

Nacionalinio Kauno dramos teatro informacija

Donato Stankevičiaus nuotraukos

 

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content