Nacionalinis Kauno dramos teatras

Mirgėjimas

  • Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis

Liubomiras Laucevičius: meno esmė yra viltis (interviu)

Liubomiras Laucevičius, pradėjęs aktoriaus kelią Panevėžyje ir Klaipėdoje, nuo 1990 m. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ yra etatinis Kauno dramos teatro aktorius, vienas garsiausių ir talentingiausių nacionalinės trupės narių. Šiemet jis antrą kartą įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenis spektakliuose „Miškinis“ ir „Hamletas“. Su Liubomiru Laucevičiumi kalbamės premjeros „Skaičius“ išvakarėse.

Rugilė Pukštytė

2004 m. pelnėte savo pirmąjį Auksinį scenos kryžių už Šeiloko vaidmenį JonoKalbamės Vaitkaus režisuotame „Venecijos pirklyje“. Praėjo 12 metų ir vėl tapote apdovanotas. Ar išliko tas nuostabos jausmas, kaip ir pirmąjį kartą?

Na, to jausmo aš neatsimenu, bet be abejo, jaudulys išliko. Be manęs juk yra dar du kandidatai, kurie yra verti to apdovanojimo. Nežinai, kurį pasirinks komisija. Yra įtampa. Ta įtampa kiek klaidinanti – juk jeigu jau esi tame trejetuke, tai jau daug. Pats įvertinimas labai svarbus bet kuriam aktoriui. Jeigu žmogus apdovanojamas – tai visada nuveda į pozityviąją pusę.

Kurso vadovai ar mokytojai dažnai palieka aktorystės studentams neišdildomą įspūdį. Jūs nuo paauglystės patekote į Juozo Miltinio studiją. Koks jis jūsų prisiminimuose?

Be abejo, jis man davė pagrindą. Atėjau šešiolikos metų į jo studiją. Tuo metu Panevėžyje buvo visa plejada garsiųjų aktorių, iš kurių ir mokiausi. Miltinis su aktoriais dirbdavo repeticijų metu, ir jeigu tu neturi vaidmens tame spektaklyje, tuomet su Miltiniu kaip ir nesusiduri. Bet tu matai kitus spektaklius, senesnius ar naujesnius, ir matai, kaip tie vyresnieji dirba, kaip gyvena sukurtuose vaidmenyse, kokie jų santykiai su kitais personažais. Ir iš to tiesiog mokaisi.

Kad teatras būtų įdomus, jis turėtų būti įvairių stilių ir žanrų. Kadangi dabar režisieriai pasimetė formose, jie nelabai kreipia dėmesį į aktorius. Jiems aktorius pasidarė veikiau kaip tipažas, kuris gali prisidėti prie jų norimos formos sukūrimo. Aktorius darosi vienodas iš spektaklio į spektaklį ir tai yra labai blogai. Juk jeigu aktorius vieną vakarą vaidina komedijoje, kitą dramoje, trečią – tragedijoje, jis gauna didžiulę patirtį ir gali sukurti įvairius vaidmenis. O jei jis vaidina vienaplanius vaidmenis, atlieka tik funkcijas, tuomet jis nepraturtėja.

Gal anksčiau aktoriai kitaip buvo lavinami?

Režisieriai neturėjo galimybės kviestis kitų teatrų aktorius. Jie turėjo dirbti su ta trupe, kurią jie atėję rado ir kurią jie paskui papildė kitais aktoriais. Režisierius buvo priverstas dirbti su tais pačiais aktoriais ir turėjo ieškoti tokio pastatymo, kuris tiktų tai trupei. Privalėjo ruošti aktorius ir išskirstyti vaidmenis taip, kad jie galėtų priaugti iki, pavyzdžiui, Shakespeare´o vaidmenų. Dabar ateinantys režisieriai atsineša tą vieną savo pasirinktą pjesę ir tiesiog ima tipažus – vienas aktorius padarys tą, kitas aną. Nebėra darbo su aktoriais.

Jūsų darbo Kaino dramos teatre pradžia – 1990-ieji – simboliškai sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu. Ar pastebėjote, kad laisvė kurti atsiliepė jūsų kūrybinėje biografijoje?

Atsirado galimybė traktuoti darbus kaip nori, o ne būtinybė suprasti viską tik viena mintimi ir pajungti viską tik vienai idėjai. Aiškiai pasijuto tai, kad gali ateiti kiti režisieriai ir jokia taryba jiems nenurodo, kaip ir ką daryti. Laisvas apsisprendimas suteikia galimybę net klysti. Žmogus gali spręsti pats ir tai yra didžiulė vertybė.

Tačiau kiekvienas menininkas turi vidinį cenzorių, kuris visą laiką tave kritikuoja. Ir tai yra baisiausias vertintojas. Tu visuomet nesi tikras, nepasitiki savim ir kito pastaba tave gali išmušti iš vėžių. Tai sunkiausia.

Kolegų esate vadinamas vienu geriausių partnerių scenoje. Kritikų esate vertinamas už scenos erdvės pajautą ir gebėjimą valdyti publiką. Kaip manote, kiek tai yra įgimta, o kiek tai yra įgytos sceninės patirties pasekmė?

Galbūt yra kažkokie gabumai, bet čia turbūt daugiau patirties pasekmė. Nežinau, ar tai gali būti įgimta. Kadangi nuo mažens norėjau būti aktoriumi, susiformavo kryptingumas, siekimas ir ieškojimas, stebint vyresnius kolegas ar užsienio aktorius. Kiekvienas vaidmuo reikalauja savo stiliaus, išraiškos ir pajautos. O patirtis, apsiskaitymas, intuicija rodo į kurią pusę tau reikėtų eiti.

Paminėjote intuiciją. Ar kiekvienas aktorius ją turi ir kaip tai susiję su apsiskaitymu?

Negaliu pasakyti ar kiekvienas aktorius ją turi, bet manau, kad kiekvienas žmogus turi intuiciją kažkam. Tik tą intuiciją reikia visada pamaitinti. Pamaitinti informacija, literatūra, kitomis menų rūšimis. Tada ji daugiau duoda naudos ir supratimo.

Visą interviu skaitykite www.menufaktura.lt

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content