Nacionalinis Kauno dramos teatras

Kultūros forumas

Lietuviškoji Antigonė

Didžioji scena

Veidas/Visage

  • Filosofo Emmanuelio Levino tekstai teatro scenoje

Didžioji scena

„Lietuviškoji Antigonė“: renginys teatro legendos Rūtos Staliliūnaitės 85-ajam gimtadieniui

Sausio 21-jąją teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė minėtų savo 85-ąjį gimtadienį, tačiau jau daugiau nei dešimtmetį sukaktys švenčiamos jai nedalyvaujant. Scenos legendos atminimas neblėsta, tad iš šiemet sausio 31-ąją 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyks atminimo renginys „Lietuviškoji Antigonė“.

Nepaisant savo žinomumo ir populiarumo, aktorė Rūta Staliliūnaitė (1938-2011) nemėgo tiesioginio dėmesio sau.  „Man labai patikdavo dalyvauti kitų jubiliejuose ir jiems patarnauti. Savo sukaktis švęsdavau tyliai ir uždarai, nes manydavau, kad mano sukaktis nėra viešas įvykis“, – aktorė kalbėjo 70-mečiui skirtame interviu. Rūta Staliliūnaitė mieliau dėmesį skirdavo kitiems asmenims. Viena tokių asmenybių – gydytoja, tremtinė, knygos  „Lietuviai prie Laptevų jūros“  autorė  Dalia Grinkevičiūte (1927-1987). Rūta Staliliūnaitė visą gyvenimą skyrė teatrui, o Dalia Grinkevičūtė labai mylėjo teatrą, – keturiolikametė, tremiama su šeima į Sibirą, pasiėmė teatro programėles – brangiausią savo turtą.

Aktorė buvo parengusi dvi programas gydytojos atminimui: 1998 m. „Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir 2002 m. „Sofoklis ir lietuviškoji Antigonė“, skirtą Dalios Grinkevičiūtės 75-mečiui.

Pagerbimo vakaras neatsitiktinai pavadintas „Lietuviškoji Antigonė“, jį vainikuos Justino Lingio dokumentinio filmo „Daktarė Dalia Grinkevičiūtė“ peržiūra. Tragiškas Antigonės charakteris artimas abiem tvirto charakterio moterims – Dalia Grinkevičiūtė gyvenimo žiaurumus aprašė realistiškai, be pagražinimų ar nutylėjimų, o Rūta Staliliūnaitė tas rūsčias realybes įkūnijo scenoje genialiai, su tokia įtaiga, kad sunku buvo atskirti, kur baigiasi Rūta ir prasideda personažas. Renginyje žodį tars teatro generalinis direktorius, geras aktorės bičiulis Egidijus Stancikas. Apie dvi Lietuvos Antigones mintimis pasidalins aktorės R. Staliliūnaitės bičiulė, profesorė Delija Valiukėnas (JAV),  į anglų kalbą išvertusi D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Gretindama dvi iškilias asmenybe, profesorė Delija Valiukėnas  teigia: „Sofoklio ir Anouillh’o dramų heroję  Antigonę aš suvokiu pagal šią sampratą – tragizmo persmelktas personažas sugeba gyventi be iliuzijų, be vilčių, be rožinių akinių. Gyventi lyg ant bedugnės krašto, atviru žvilgsniu ir su brandaus žmogaus suvokimu apie gyvenimą. Tragiškasis herojus nemeluoja sau, neapgaudinėja savęs, mato realybę tokią, kokia ji yra. Kaip ir Sizifas, graikų mitologijos personažas, kurį Alberas Camiu laiko tragizmo įsikūnijimu. Sizifas pasmerktas risti didžiulį akmenį į kalną net ir žinodamas, kad, pasiekęs viršūnę, akmuo vėl nuriedės žemyn. Jis rodo stiprų ryžtą ir sugeba gyventi toliau su ta beviltiška žinia. Tai skiria Antigonės tragiškąjį charakterį nuo kitų. Dauguma žmonių linkę palaikyti viltį. Tuo tarpu Antigonė sugeba jausti, mylėti, neužgniaužti savo dvasinio gyvenimo, nesmukti į apatiją, ne tapti cinike, nepaisant aplinkos. Ji ištikima savo idealams, ištikima žmonėms, ar tai būtų jos žuvęs brolis ar mylimasis Haimonas. Ji supranta, kad jos pasirinktas kelias veda į pražūtį. Tas supratimas ją ir iškelia į heroizmo aukštumas. Ir tuo ji pranoksta savo likimą. Dalios Grinkevičiūtės bedugnė – arktinis šaltis, badas, kruvinas darbas, nuovargis, utėlės, pažeminimas, nužmoginimas, be jokios vilties, kad toks košmaras kada nors baigsis. Kalbant apie Rūtą Staliliūnaitę, norisi pacituoti Joną Jurašą, kuris pagerbė ją savo In Memoriam straipsnyje. Ten jis kaip tik aprašo tuos Rūtos charakterio bruožus, kurie susiję su tragizmo sąvoka: „Rūta išlaikė aristokratišką dvasios orumą, kurį grūdino legendomis tapę jos įkūnyti tragiškieji personažai…. Jie buvo Rūtos kūdikiai, gimdomi jos kraujo, intelekto, įgimto tikrumo ir aukščiausio nervinio voltažo kaina.“ Tas jos dvasios švarumas ir tikrumas, jos transcendentinė dvasinė energija yra kaip atspindys to vidinio švytėjimo, kurį randame tragiškuose personažuose. Tame tragiškame plane šių dviejų moterų likimai susikerta.  Lietuviškoji Antigonė, ir viena, ir kita, gyveno atviromis akimis ir, kas nuostabiausia, abi išvengė ciniškos nuotaikos, kaip ir Sizifas matydamos gyvenimo prarajas, neatsisakė gyventi pilnąja to žodžio prasme, mokėjo atskirti ir atpažinti, kas tikra, kas netikra, kas gera ir kas bloga, sugebėjo džiaugtis tuo, kas iš tiesų džiaugsmingiausia gyvenime – meile, draugyste, bendravimu, juoku, ir širdies lengvumu.“

Aktorė per 30 kūrybos metų scenoje savo giluminį tragizmą atskleidė spektakliuose ir vaidmenyse Kleopatra (W. Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, rež. H. Vancevičius, 1966), Jurga (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, rež. S. Motiejūnas, 1966), Barbora Radvilaitė (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, rež. J. Jurašas, 1972), Nora (H. Ibseno „Nora“, rež. L. Kutuzova, 1972), Ūbienė (A. Jarry „Karalius Ūbas“, rež. J. Vaitkus, 1977), Fru Solnes (H. Ibseno „Statytojas Solnesas“, rež. J. Vaitkus, 1980), Eleonora (W. Shakespeare’o „Ričardas II“, rež. J. Vaitkus, 1985), Ulijona (A.M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, rež. J.Jurašas, 1990) ir kituose.

NKDT informacija

Grimo kambaryje

Karalius Motiejukas I

„Karalius Ūbas“, Ūbienė, 1977

„Antonijus ir Kleopatra“, Kleopatra, 1966

„Barbora Radvilaitė“, 1974

2018m. prie namo, kuriame gyveno aktorė, atidengta memorialinė lenta

2017 m. išleista atsiminimų knyga

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Kuriame kartu su

Skip to content