Nacionalinis Kauno dramos teatras

Fortepijono dramos

Didžioji scena

Legendinės aktorės Rūtos Staliliūnaitės atminimą primins biustas ir pano

Šį pavasarį, gegužės 9-ąją sukako dešimt metų nuo aktorės, skaitovės Rūtos Staliliūnaitės mirties. Nepaisant greitai bėgančio laiko, jos atminimas neblėsta, ypač gimtajame teatre, kur daugiau nei 30 metų plakė jos širdis.

Nuo 1963 iki 1993 m. kurdama Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ji sukūrė dešimtis ryškių, įsimintinų vaidmenų. Dauguma jų – pagrindiniai, palikę svarbius pėdsakus Lietuvos teatro istorijoje: Kleopatra (W. Shakespeare’o „Antonijus ir Kleopatra“, rež. H. Vancevičius, 1966), Jurga (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, rež. S. Motiejūnas, 1966), Barbora Radvilaitė (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, rež. J. Jurašas, 1972), Nora (H. Ibseno „Nora“, rež.  L. Kutuzova, 1972), Ūbienė (A. Jarry „Karalius Ūbas“, rež. J. Vaitkus, 1977), Merė Popins (P. Travers, „Merė Popins“, rež. G. Žilys, 1978), Fru Solnes (H. Ibseno „Statytojas Solnesas“, rež. J. Vaitkus, 1980), Eleonora (W. Shakespeare’o „Ričardas II“, rež. J. Vaitkus, 1985), Ulijona (A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, rež. J. Jurašas, 1990) ir kiti. Nuo 1993 metų, kai savo noru paliko Kauno valstybinį dramos teatrą, kūrė literatūros skaitymų programas, poezijos vakarus, dalyvavo bendruose literatūros ir muzikos projektuose. Aktorė buvo Kauno M. K. Čiurlionio draugijos tarybos narė. 2008 m. apdovanota Nacionaline premija, pagerbta Kauno miesto garbės pilietės vardu ir  „Auksinio scenos kryžiumi“ (2011).

Aktorės atminimas saugoma teatre. Dažnas žiūrovas Rūtos salės pavadinimą tapatina su garsios aktorės vardu, o nuo šiol, visi kildami laiptais į šią salę, dar ir pamatys du teatralės atminimą įprasminančius objektus – molinį biustą (aut. L. Strioga) ir keramikinį pano, vaizduojantį jos nemarią heroję Barborą Radvilaitę. Keramikos darbo autorė – žinoma scenografė ir aktorės bičiulė Jūratė Paulėkaitė (1962-2011). Tai jos baigiamasis Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo keramikos specialybės darbas (1984 m.). Teatrui padovanotas pano ilgus dešimtmečius kabėjo tarnybinėse patalpose. Prasidėjus 2005 m. rekonstrukcijai, jis buvo nukabintas, o nuo šiol jį galės apžiūrėti visi teatro lankytojai.

Aktorės biustas įsikomponavo į savotišką biustų alėją, – ant postamentų įkurdinti teatre vaidinusių ir išėjusių kūrėjų biustai: Antano Barčo, Leonardo Zelčiaus, Vidmanto Bartulio, Petro Kubertavičiaus ir kitų. O teatro vidiniame kiemelyje ramiai įsitaisęs dramaturgo Juozo Grušo gipsinis skulptūros eskizas, kurio autorius Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Leonas Strioga. Aktorė, kurdama Barboros vaidmenį, daug bendravo su dramaturgu, jautė jam pagarbą ir puoselėjo visą gyvenimą trukusią bičiulystę. „Artėjant spektaklio „Barbora Radvilaitė“ sukūrimo penkiasdešimtmečiui, 2022-eisiems, mums svarbu ne tik prisiminti datą, suvokti faktą, bet ir tos kūrėjų kartos kūrybinį degimą, žmogišką idealizmą ir pilietinę drąsą. Šie meno kūriniai liudija gyvą išėjusiųjų energiją teatre,“ – sako generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas.

„Barbora Radvilaitė”, 1972 m.
„O mylimas pavasari,/ Manęs jau neberasi“
Eilutės iš mylimos aktorės poetės S. Nėries eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“

V. Bartulio biustas. Aut. A. Bartulis
Dramaturgo J. Grušo skulptūra

Rido Beržausko, NKDT archyvo nuotraukos

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content