Nacionalinis Kauno dramos teatras

Fortepijono dramos

Didžioji scena

Legendinė „Amerika pirtyje“ skaičiuoja 700-ąjį spektaklį

Jau visai netrukus legendinio spektaklio eilutes „Amerikoje gera, Amerikoj gražu…“ girdėsime 700-ąjį kartą! Maža to, šią vasarą minimos 115-tosios pirmojo „Amerika pirtyje“ spektaklio, suvaidinto Palangoje metinės (1899 m), o rudenį sukaks 40 metų nuo pirmosios premjeros tuometiniame Kauno dramos teatre.

 

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Nemirštantys vaidmenys

Spektaklio, kurį šiandien gali išvysti Nacionalinio Kauno dramos teatro žiūrovas, premjera įvyko dar 1974 m spalį. Jį pastatė režisierius Valdas Lencevičius, kostiumus ir dekoracijas kūrė garsi teatro dailininkė Janina Malinauskaitė, o muziką – kompozitorius Teisutis Makačinas.

Chrestomatinė komedija, pastatyta klojimo teatro principu, itin taikliai atspindi mūsų laiko aktualijas, tokias kaip emigracija, naivus tikėjimas turtingu ir lengvu gyvenimu užsienyje, kaimo žmogaus patiklumas ir noras išsiveržti iš kaimo kasdienybės, taip pat gvildenamos tėvų ir vaikų santykių problemos.

Ryškius charakterius komedijoje kuria visas būrys teatro žvaigždžių, spektaklyje vaidinančių nuo pat pradžių: Algirdas Pintukas (Vincas), Milė Šablauskaitė (Agota), Antanas Tarasevičius ( Faibčikas), Regina Varnaitė (Bekampienė), Albinas Budnikas (Antanas), Rimantas Štaras (spektaklio vedantysis, žydas), Antanas Kurklietis (Bekampis). Negalima nepaminėti ir jau nebevaidinančių: Leonardo Zelčiaus, Vlado Žirgulio, šviesaus atminimo aktorių: Romualdo Vitkausko, Algirdo Vrubliausko, kūrusių Bekampio vaidmenį, piršlių – Vytauto Eidukaičio, Antano Mackevičiaus, Vinco – Antano Barčo, taip pat Bekampienių – Onos Zališauskaitės ir Danutės Strakšytės. Turbūt nedaugeliui žinoma, kad per ilgą spektaklio gyvavimą buvo trys Bekampienės, trys Bekampiai ir Žydai ir netgi penki Piršliai… Nors dėl aktorių ligos ar netekčių pasikeitė kai kurie pagrindiniai veikėjai, tačiau spektaklis liko gyvas, lankoms ir laukiamas žiūrovų.

Vaidina visa teatro trupė

Šis spektaklis – savotiškas krikštas visiems artistams, ypač teatro naujokams, nes jame šoko ir dainavo kone visa trupė. Šiuo metu didžiąją dalį šokėjų sudaro jaunoji teatro karta. Beje, negalima pamiršti vieno svarbaus personažo – piemenuko. Šis vaidmuo dažniausiai tekdavo teatro vaikams: vienas kitą pakeisdami vaidino, ir berniukai, ir mergaitės. Jeigu šiandien sukviestume visus piemenukus, susėstų gražus būrys vyrų, moterų, jaunuolių ir merginų. Legendinė frazę: „Šeimininko nėra namieje“ tarė Ribaičių, muzikanto ir koncertmeisterės, atžalos, Milės Šablauskaitės sūnus, aktorių Vilhelmo Vaičekausko, Leonardo Zelčiaus ir Antano Žeko dukros, Gražinos Balandytės sūnėnas, Reginos Varnaitės provaikaitė. Prieš gerą dešimtmetį piemenuko kailyje pabuvojo ir dabartinis teatro aktorius Gintautas Bejeris. Šiuo metu piemenuką vaidina režisieriaus padėjėjos ir trupės vedėjos sūnus Astijus Endriukaitis.

Senbuviai mena, kad mažuosius artistus neretai vyresnieji ir paerzindavo. Štai M. Šablauskaitės sūnus Kęstutis į sceną žengė vos ketverių. Piršlį vaidinantis aktorius A. Mackevičiaus, išgirdęs tradicinį atsakymą: „.Šeimininko nėra namieje“ neatlyžo ir  užklausė, su kuo Bekampis išvažiavęs, jeigu jo vežimo nėra. Tokio teksto pjesėje nebuvo. Piemenukas Kęstutis nesutriko ir kaip mat parodė savo sumanumą: „Su autobusu!“

Matė visa Lietuva

Su šiuo spektakliu išvažinėta visa Lietuva: miestai, miesteliai ir kaimai. Gastrolės trukdavo netgi dvi tris savaites! Autobuse susiburdavo apie 30 kolektyvo narių, nakvoti tekdavo ne tik viešbučiuose, bet ir tuose pačiuose kultūros namuose, kuriuose vaidindavo pasiklojus sulankstomas loveles. Išvykos į atokesnius Lietuvos kampelius būdavo derinamos su grybavimu ar netgi žvejyba. Pasak teatro administratoriaus ir aktoriaus R. Štaro vien per pirmuosius metus nuo spalio iki pavasario suvaidino šimtą „Amerika pirtyje“ spektaklių!

Per gastroles būdavo visokių linksmų nutikimų, tai vairuotojas nuklysdavo nuo kelio, tai kolegos vieni kitiems pokštų scenoje prikrėsdavo. Nuvykus į kurį nors miestelį, kaip mat gimdavo vietines naujienas apdainuojantys kupletai. „Paprastą dieną vaidindavome 12 val. dienos arba du spektaklius per dieną. Salės būdavo pilnos. Tai buvo laikai!“ – prisimena R. Štaras. Beje, kelionės nebūdavo įsivaizduojamos be dainų, padedančių sutrumpinti ilgą kelią, ir padėkos balių.

Taip pat gastroliuota Lenkijoje ir Estijoje. Aktorius A. Pintukas Pasaulio esperanto kalbos kongresui Vilniuje parengė šio spektaklio ištraukas minėta kalba „Usono en bajeno“. „Per 40 metų teko vaidinti įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis: ir lietui žliaugiant po atviru dangumi, ir parke, ir stadione ir ant ežero kranto. Prie seno svirno, degant žvakėms, o atskiras scenas su perukais ir be jų,“ – prisiminimais dalinasi Vincą įkūnijantis aktorius.

 

Su kaukėmis, šokiais ir dainomis

Dailininkės sumanymu akorių veidus slėpė kaukės, buvo klijuojamos dirbtinės nosys. Iš pradžių buvo laikomasi šios stilistikos, vėliau – nosys nukrito, nes karštymečiu jos tiesiog nesilaikydavo, pamažu biro ir kaukės – liko tik viena, žydo kaukė.

Teatro publika veikiausiai puikiai prisimena, kad prieš spektaklius didžiosios scenos fojė vykdavo tikra liaudies vakaronė su muzika, šokiais, dainomis bei veikiančiu kermošiumi – buvo galima įsigyti ilgų saldainių su viduje įvyniota spektaklio programėle. Linksmybės pasibaigė, kuomet dėl prasidėjusios renovacijos teko persikelti į mažąją sceną.

Tekstus spektaklio kupletams sukūrė poetas S. Šimkus. Juose apdainuojamas režisierius, kiti spektaklio kūrėjai. Vėliau žodžio meistras aktorius Antanas Žekas pradėjo kurti aktualijų ir proginius kupletus, kurie skambėdavo per antrąją pertrauką. Labai dažnai jie būdavo skirti pagerbti jubiliejų švenčiantį kolegą. O tų progų per ilgus metus būta daug. Su „Amerika pirtyje“ pažymėti i penkiasdešimtieji aktorių Antano Barčo ir Milės Šablauskaitės, septyniasdešimtasis Algirdo Pintuko jubiliejus, taip pat Antano Žeko jubiliejinė sukaktis. Visai netrukus, gegužės 3 d. garbingą devyniasdešimtąjį jubiliejų kolegų būryje, scenoje pasitiks vis dar vaidinantis Antanas Tarasevičius.

 

Vincas vis dar rėžia sparną apie Agotuką

Aktorius Algirdas Pintukas – Vincas su nostalgija prisimena laikus, kai jis, dar jaunas aktorius, atėjo į teatrą ir įsiliejo į „Amerikos pirtyje“ kūrybinę trupę. „Kiekviena diena buvo kaip šventė – visiškas atsipalaidavimas, laisvė improvizacijai. Pagrindinį siuvėjo Vinco vaidmenį pradžioje vaidinome dviese, pasikeisdami su kolega A. Barču. Tai yra mano mėgstamiausias vaidmuo, lydintis kone visą kūrybinį kelią. Per tuose metus žiūrovų salėje sėdinčioms panelėms išdalinau tūkstančius „cukierkų“ (saldainių). O kiek alaus bačkų „išgėrėme“ scenoje su Antanu (akt. A. Žekas.) vaidindami spektaklius!“– mintimis dalijasi aktorius – Noriu pasidžiaugti, kad galiu meiliai rėžti sparną apie tokią pat kaip ir prieš 40 metų Agotėlę ir pataikauti vis dar jaunatviškai kudakuojančiai Bekampienei.“

Pakalbinta Agotos vaidmens atlikėja Milė Šablauskaitė apie savo vaidmenį pasakoja su didele meile. Beje, spektaklyje ją vadina Agotuku. „Agota – moteriškė, Agotėlė turėtų būti švelni, o Agotukas –pasiutusi mergaitė ir moteriškė viename, žaisminga ir vaikiškai naivi,“ – paaiškina aktorė. Dauguma žiūrovų, matę pirmuosius spektaklius, stebisi Agotuko jaunatviškumu. „Scena, gydo. Ar liga, ar sunkumas, – niekas nebaisu, atrodo, kad scenoje sprogsi iš pasiutimo,“sako humoro jausmo nestokojanti moteris.

Per keturis dešimtmečius Milė Šablauskaitė nesuvaidino tik vieno spektaklio. Dėl smarkaus apsinuodijimo ją vienintelį kartą pakeitė kolegė Nijolė Lepeškaitė. Tąkart Obelių kultūros namų scenoje  pasirodė ne „riebus mergas“, o „ilgas plonas mergas“.

Tiesa, legendinis vaidmuo aktorę paženklino visam gyvenimui, – režisieriai matė ją kaip komedinių vaidmenų atlikėją. „Prireikė nemažai metų, kad įtikinčiau esanti ir draminė artistė,“ – prisipažįsta Milė Šablauskaitė.

 Parengta pagal „Kauno dienos“  (2014 04 25) rašinį  

Grįžti atgal

Teatro Steigėjas

Teatro Rėmėjai

Teatro Partneriai

informaciniai rėmėjai

Tobulėjame kartu su

Skip to content